Kastytis Braziulis. Kas yra partnerystė?

Nenorėjau kišti savo trigrašio į diskusiją dėl homoseksualų mažumos ir jų interesų, tačiau, matydamas, kokia painiava vyksta viešojoje erdvėje, kaip yra žurnalistų sąmoningai ar iš nežinojimo klaidinami žmonės, kaip netiksliai ir neaiškiai kalba mūsų premjeras, nusprendžiau netylėti ir įsikišti.

Visa ši sumaištis ir nepasitenkinimas kyla dėl vieno mažo nereikšmingo žodelio partnerystė. Visi jį supranta skirtingai. Nežinau, kodėl taip yra? Gal sąmoningai, o gal iš nežinojimo.

Viena visuomenės dalis partnerystę supranta kaip santykius tarp vienos lyties asmenų. Tai apima homoseksualines mažumas. Jos yra pasisavinusios šį žodelį ir pakeitusios jo turinį. Vaikšto ir visiems skleidžia, esą šis žodelis, taip kaip jie jį supranta, jau yra įteisintas įstatyminėje bazėje.

Kita visuomenės dalis partnerystę supranta kaip santykius tarp asmenų, verslo, organizacijų, miestų, asociacijų, valstybių. Tai daugiau yra ekonominiai, kultūriniai, politiniai, kariniai, o ne šeiminiai santykiai.

Mūsų lietuviškieji įstatymai žodį partnerystė apibrėžia aiškiai ir suprantamai. Civilinio kodekso XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ 3.229 straipsnyje yra rašoma: „Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.“

Kaip matote, straipsnyje aiškiai yra įrašyta „turtinius santykius tarp vyro ir moters“. Kalba neina apie vienos lyties turtinius santykius. Straipsnio nuostata parašyta lietuviškai ir suprantamai. Visi gali jį perskaityti ir vienodai jį suprasti.

Nežinau, dėl kokių priežasčių šiame straipsnyje atsirado žodelis „partnerystė“. Ši Civilinio kodekso nuostata buvo įrašyta 2002 metais. Tai gali būti viena iš šių dviejų priežasčių. Įstatymo leidėjai nenumatė, kokią sumaištį ir nesupratimą šis žodis sukels valstybėje. Arba įstatymo rengėjai ir šios nuostatos iniciatoriai (homoseksualinių mažumų lobistai) sąmoningai įdėjo šį žodį, žinodami, kad ateityje jis jiems pasitarnaus kaip papildomas laiptelis (argumentas), kuris padės homoseksualinėms mažumoms įsiskverbti į Civilinio kodekso Šeimos teisę ir ten įtvirtinti savo santykius.

Civilinis kodeksas partnerystę aiškiai apibrėžia kitame kodekso skyriuje. LI skyriaus (Jungtinė veikla (partnerystė) pirmoje dalyje yra rašoma: „Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.”

Pagal šią įstatymo nuostatą, bet kuris asmuo gali sudaryti partnerystę su kitu asmeniu, nepriklausomai nuo jo lyties, arba gali sudaryti sutartį su kitais asmenimis ir visi kartu veikti, siekdami tam tikro tikslo. Visų partnerių interesai jų pačių pasirašytoje sutartyje yra apginti ir apsaugoti. Taigi nematau jokių problemų homoseksualinių mažumų atstovams kartu gyventi, dirbti ir priimti sprendimus. Sudarykite partnerystės sutartį ir pirmyn.

Su partnerystės sąvoka išsiaiškinome. Nesvarbu, kaip ją supranta asmuo ar grupė asmenų, svarbu, kaip ji yra išaiškinta įstatymuose ir kaip ją supranta teisėjai, kurie valstybės vardu priima sprendimus. Tačiau pažiūrėkite, kokia sumaištis kyla mūsų virtualiame pasaulyje.

Vienas naujienų portalas skelbia straipsnį štai tokiu pavadinimu „Premjeras nemato nieko keisto, kad Partnerystės įstatymas derinamas su Bažnyčia“. Tai yra visuomenę klaidinantis straipsnio pavadinimas. Šiuo metu nėra Partnerystės įstatymo. Šiuo metu nėra net Partnerystės įstatymo projekto. Šiuo metu nėra net kalbos apie Partnerystės įstatymą. Iš kur ir kodėl žurnalistai ištraukė šį Partnerystės įstatymą? Kodėl jie klaidina ir bando manipuliuoti partnerystės sąvoka?

Perskaitęs straipsnio pavadinimą, aš jį suprantu, kad kalba vyksta apie seksualines mažumas ir jų interesus, kad Premjeras sutinka jų santykius įteisinti Šeimos įstatyme, kad Bažnyčia taip pat pradeda šiuo klausimu abejoti ir leidžiasi į diskusijas. Tai yra visuomenę klaidinantis straipsnio pavadinimas.

Kitas naujienų portalas skelbia straipsnį štai tokiu pavadinimu „Partnerystės projektą Bažnyčia bando pasukti sau naudinga linkme“. Perskaitęs šį pavadinimą, aš jį suprantu taip, kad valstybė (politikai, vyriausybė) sutinka ir stumia Partnerystės projektą, tačiau jiems kliudo Bažnyčia, kuri, matydama, kad projektas gali būti priimtas ir įgyvendintas, bando jį nukreipti sau naudinga linkme. T. y. teigdama, kad prašau būkite partneriais, registruokite savo partnerystės santykius tarp vienos lyties, tačiau tai darykite taip, kaip daro vienuoliai ir pagal Civilinio kodekso LI skyriaus (Jungtinė veikla (partnerystė) normas.

Iš tikrųjų tai, apie ką kalba Bažnyčia, jau yra Civiliniame kodekse įteisinta. Tai – jungtinė veikla.

Homoseksualinių mažumų atstovai ir jų interesų stūmėjai visose srityse (Seime, žiniasklaidoje, valstybės aparate, versle ir t. t.) kaip vieną iš pagrindinių argumentų, kodėl jie nori, kad santykiai tarp jų būtų įforminti Šeimos teisėje, pateikia tai, kad reikia (būtina) apsaugoti silpnesnę pusę. Jeigu gėjai, pagyvenę kartu metus, dvejus ar dešimt, susipyksta ir išsiskiria, tai jų bendrai sukauptas turtas turi būti padalytas po lygiai. Jie teigia, kad tikrovėje taip nėra, nes stipresnis gėjus visą turtą pasiima sau, o silpnesnis lieka „prie suskilusios geldos“. Todėl jie nori, kad jų interesai būtų apginti Šeimos, pabrėžiu, Šeimos teisės normomis. Šį argumentą galima iš karto atmesti. Jie, siekdami apsaugoti savo turtinius interesus, gali ir turi tokią teisę sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir pagal ją veikti. Visos problemos yra išspręstos.

Grupės Seimo narių parengtose Civilinio kodekso pataisose yra siūloma, kad vienos lyties asmenys galėtų savo kaip šeimos santykius įregistruoti pas notarą pagal Šeimos teisėje numatytas normas. Jie siūlo santykius įregistruoti ne po vienerių metų bendro gyvenimo, kaip dabar yra numatyta XV skyriuje sugyventinių santykių registravimas, o iš karto. Pavyzdžiui, penktadienio vakarą susipažino naktiniame gėjų klube, o pirmadienio rytą jau sėdi pas notarą ir registruoja savo santykius. Galvoji, kurgi čia yra šuo pakastas? Kodėl jie taip nori štai tokios įstatymo normos? Visi šeiminiai santykiai faktiškai yra turtiniai santykiai. Turto judėjimas tarp artimųjų nėra apmokestinamas. Dovanok, jei turi ką dovanoti. Taigi atsiranda didelė skylė asmenis, kurie norės parduoti didelės vertės turtą ir išvengti mokesčių pasinaudoti šia įstatymo normą. Šiandien užregistruojame savo santykius, rytoj, po turto dovanojimo, šiuos santykius nutraukiame, nes susipykome, nepatikome, neatitiko charakteriai. Išlošia abu tikri arba menami gėjai, o valstybė lieka apgauta.

Pabaigoje norisi išsakyti savo poziciją dėl homoseksualinių mažumų.

Pirma. Aš vertinu žmones ne pagal jų priklausymą seksualinėms mažumoms, ne pagal jų turimus kūno trūkumus, ne pagal jų turimas ligas ar tai, kad vienas plikas, o kitas žilas, vienas turi vieną ranką, o kitas neturi kojos, vienas yra uždaras, o kitas yra atviras, o pagal jų darbus ir veiksmus. Tarp visų žmonių, ir luošų, ir sergančių ir turinčių kitų problemų, yra daug protingų, kūrybingų, ryžtingų ir drąsių žmonių. Taip pat tarp jų galima rasti daug niekšų, iškrypėlių ir nusikaltėlių. Priklausymas seksualinėms mažumoms mano vertinimams nedaro jokios įtakos. Nei aš trykštu iš džiaugsmo, jei tokį sutinku, nei aš juos ar jį smerkiu ir iš jo tyčiojuosi. Tikrai ne.

Antra. Nesuprantu vieno dalyko. Gėjai gali gyventi kartu, gali mylėtis, kartu kaupti turtą, kartu priimti sprendimus. Įstatymas nedraudžia. Visuomenė jų nesmerkia. Niekas jų nepersekioja ir niekas neriboja jų teisių. Tačiau kodėl jie nori, primygtinai reikalauja, kad santykiai tarp jų būtų pripažinti šeiminiais santykiais? Mano giliu įsitikinimu, šioje vietoje dominuoja ir visus už rankutės vedžioja ne homoseksualiniai, o turtiniai interesai.

Trečia. Taip pat nesuprantu. Kodėl gėjų paraduose arba jų klubuose yra primygtinai reklamuojami falai, rodomi provokuojantys judesiai, apsirengimai, atvirai demonstruojantys nuogus užpakalius, krūtines ir seksualumą. Aš nesu prieš nuogą, gražų kūną. Taip pat nesu prieš suaugusių žmonių (pažymiu todėl, kad šiais metais gėjų parade beveik nuogas, provokuojančius judesius rodantis, nukirptas ir išdažytas kaip mergaitė šoko 12 metų berniukas, o visi aplinkui juo gėrėjosi ir jam plojo) erotines nuotraukas. Tačiau šiai veiklai, šiai demonstracijai yra specialūs xxx puslapiai, yra specialūs įspėjimai. O jie viską rodo atvirai, demonstratyviai ir primygtinai. Kodėl? Tai, mano manymu, yra ideologija. Jie, matyt, nori parodyti, kad seksualinis ištvirkavimas yra įprastas, visuomenei priimtinas dalykas. Kad tai yra norma ir nesikerta su morale.

Ketvirta. Visiškai nesuprantamas dalykas. Kodėl jie mus gali kritikuoti, provokuoti, o mes negalime. Kodėl tie, kurie atvirai išsako savo poziciją, yra sunaikinami, izoliuojami ir išmetami iš visur. Kodėl? Tai kurgi prapuolė ta į aukštumas iškelta tolerancija?