Aurelija Umbrasienė. Ko Viešpaties motina Marija moko mane, kaip mamą

I

Mąstydama apie motinystę naujai atradau mūsų Viešpaties motinos Marijos paveikslą. Net nustebau, atradusi daugybę paralelių tarp jos ir savo – tegu dar gležnos – bet jau motiniškos patirties. Neabejoju, jog stebuklinga Marijos motinystė – tai tarsi garbės vainikas visoms motinoms: mūsų Gelbėtojas į šią žemę nenužengė ugninga karieta lydimas cherubimų ir angelų, bet įėjo į mūsų tarpą per moters įsčias. Visos Kūrinijos Viešpats visiškai atsidavė žemiškos motinos (o ir tėvo) meilei bei globai. Manau, kad būtent toks Dievo pasirinkimas neabejotinai pagerbė bei paliudijo moters, kaip motinos, pašaukimo kilnumą, prasmingumą, išskirtinumą, grožį... O ir šventumą.

Tapimas „kažkuo daugiau“

Šiandien niekas nedrįsta abejoti, kad Marija buvo nuostabi Viešpaties tarnaitė. Tačiau kuo pasireiškė jos tarnystė? Motinyste. Pamaldžia, dievota motinyste. Įdomu tai, kad net užauginusi Jėzų Marija netapo nei kurios nors bendruomenės vyresniąja (keletą tokių moterų diakonių apaštalas Paulius mini savo laiškuose), nei pranaše (tuometiniam Izraeliui buvo pažįstama tokia moters tarnystė – pavyzdžiui, pranašė Ona – žr. Lk 2, 36) – nors, atrodytų, jei tiek laiko praleido su pačiu Viešpačiu, tikrai galėjo tapti „kažkuo daugiau“ dar gyvendama šioje žemėje. Kaip ir daugelis mamų, beje, augindamos vaikus namuose pagalvoja ir pasvajoja apie buvimą „kažkuo daugiau“ nei namų šeimininke. Tačiau būtent Marijos pavyzdys man leidžia manyti, kad tapimas motina ir yra tapimas tuo didesniu, nei būti, pavyzdžiui, režisiere, mokytoja, gydytoja, politike etc. (nors dauguma pozicijų, be jokios abejonės, yra kilnios ir girtina, jei jų siekiama). Gal todėl, pastebėkime, daugelis vienišų merginų svajoja ne tik apie princą ant balto žirgo (šiais laikais perspektyvų jaunikaitį su geru auto bei moto) – jos svajoja turėti vaikų! Mat motinystė – lyg trokštamas įrašas kiekvienos moters „prigimties charakteristikoje“. ir jį ne taip paprasta iš ten ištrinti.

Kas tą „įrašą“ paliko mumyse, jei ne pats Kūrėjas?

Nors tai nereiškia, kad Dievui mažiau patinka tos moterys, kurios nesusilaukia vaikų. Viešpačiui tarnaujama skirtingais būdais. Pats Kristus kalbėjo ir apie eunuchus, kurie tampa tokie dėl Dievo Karalystės (žr. Mt 19, 12).

Tad akivaizdu, kad mūsų atsidavimo Viešpačiui išraiška gali būti skirtinga – ir, matyt, ji ir turi būti skirtinga. Štai palaimintoji Motina Teresė atsidavė vien Kristui, gyvenimui be šeimos, tačiau tarnaudama vargingiesiems visuomet, pasitaikius progai, ragindavo šeimas mylėti savo vaikus, būti jiems dėmesingiems.

Būti mama – tai būti palaimintai tarp moterų

Noriu atkreipti dėmesį, ką pamaldžioji Elžbieta, sveikindama jau besilaukiančią savo giminaitę Mariją, sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” (Lk 1, 42). Elžbieta nepasakė: „palaiminta tu tarp motinų“. Ji pasakė – labiausiai palaiminta iš visų moterų.

Būtent toks pasveikinimas man leidžia manyti, kad palaiminimu buvo įvardyta ne tik tai, kokį ypatingą kūdikį pagimdys Marija, bet ir tai, jog ji apskritai taps mama. Ne visos moterys tampa mamomis, tačiau tos, kurios tampa, tampa išties palaimintos tarp moterų. Ir nors motinystė neatsiejama nuo kančios, skausmingų išgyvenimų, ji vis tiek išlieka nuostabiausia moters gyvenimo patirtimi, atveriančia jai jos moteriškumo pilnatvę. Tai, matyt, patyrė ir ta pati Marijos giminaitė Elžbieta: dievota, bet nevaisinga moteris (žr. Lk 1, 7), antgamtiškai Dievui veikiant, pastojo senatvėje (jos sūnus – Jonas Krikštytojas).

Kodėl motinystė yra tokia palaiminta? Kodėl moterys vis dar nori gimdyti ir auginti vaikus, nors tai turi savo kainą – tenka daug ko atsisakyti, nemiegoti naktimis, patirti daugybę stresų? Kodėl, augindamos ne vieną atžalą ir negalėdamos dar kartą pastoti (tačiau to norėdamos), jos išgyvena taip, lyg neturėtų nė vieno vaiko?

Žinoma, į tokius klausimus atsakyti nėra paprasta. Tai slėpiniai, kuriuos kiekviena šeima išgyvena savaip. Tačiau neabejoju, kad vaikų gimdyme slypi dieviškumo ilgesys, troškimas sukurti kažką amžino, nepakartojamo, itin artimo sielai (kaip sako kinų patarlė: pasaulyje yra tik vienas pats geriausias vaikas, ir kiekviena mama jį turi)... Mat būti tėvais – reiškia tapti indais, per kuriuos veikia pats Dievas, sukurdamas naują gyvybę.

„Mama man sakė, kad gimiau taip laiku,

Lyg ją būtų sušildęs kas paltu šiltu.“ 

Šio „palto“ – motinystės – moterims ir merginoms neatstoja jokie pasiekimai. Jie gali prislopinti šį troškimą, tačiau jis kaskart primena save. Kiekviena moteris nori būti sušildyta motinystės patirties, ir reta mergina galėtų nuoširdžiai pasakyti, jog niekada nenorėtų susilaukti vaikų...

II

Stebuklingas vaikų atsiradimas

Gerai pamenu, kaip viena draugė, pagimdžiusi dukrą, pasakė: „Nežinau, kaip įmanoma netikėti Dievu pagimdžius vaiką. Juk tai toks stebuklas!“

Taip, tai išties STEBUKLAS.

Dar laukdamasi savo dukters tarsi kitomis akimis skaičiau apie angelo apsireiškimą mergelei Marijai:

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave” (Lk 1, 30–35a).

Skaitydama šią istoriją suvokiau, kad KIEKVIENO vaiko prasidėjime vyksta didelis, tik iš dalies protu paaiškinamas stebuklas. 

Be jokios abejonės, Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias, niekas niekada jo neatkartos… Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad ateitų pas žmones. Jis tapo pažeidžiamas, bejėgis, visiškai priklausomas nuo Marijos ir Juozapo pagalbos bei rūpesčio. Jis atėjo per Šventąją Dvasią, Marijai dar nepažinus vyro.

Tačiau ši Jėzaus gimimo istorija man tapo aiškiu liudijimu, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus bei antgamtinis. Mat mes galime mediciniškai paaiškinti visą prasidėjimo bei vaikelio vystymosi eigą, tačiau juk pati gyvybė, vaiko siela – būtent jos prasidėjimas, atėjimas į gyvenimą lieka paslaptimi.

„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?” – sutrikusi klausė Marija.

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs….” – o kaip nužengs, kas vyks tuo metu – aiškesnio atsakymo Marija negavo. Lygiai taip ir kalbant apie mums jau įprastą naujo žmogučio atsiradimą galim tik gūžčiot pečiais, svarstydami apie tai, kada, kaip ir kur užsimezga žmogaus SIELA. 

Gal ir drąsu taip teigti, bet tikiu ir manau, kad Dievas dalyvauja kiekvienam žmogui ateinant į šį pasaulį, Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šventasis Raštas duoda didelį pagrindą tokiam manymui. Ir, kaip Jėzaus gimimą lydėjo protu nepaaiškinami dalykai – antgamtinis Dievo veikimas, taip, manau, ir gimstant kiekvienam žmogui klausimas: „kaip tai įvyks?” virsta į „kaip tai vyksta kiekvieną kartą?“

Štai kaip pamaldus ir dievobaimingas Izraelio karalius Dovydas apgieda savo atsiradimą: „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“ (Ps 139, 13–16).

Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nė vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir – neatsitiktinis. Net jei jam duodamas „netyčiuko” vardas ir/ar jis nebuvo laukiamas. Kiekviena širdis, kiekviena siela – Kūrėjo prisilietimo vaisius. 

Taip pat atkreipkime dėmesį – jei moteris šiame pasaulyje dažnai yra parodoma tik kaip aistrų patenkinimo objektas – iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti ar suvulgarinti (gal pasitaiko, bet tai itin reti kraštutinumai). Manau, taip yra todėl, kad besilaukianti moteris nešioja savyje tyrą, subtilų ir giluminį Dievo veikimą. Gal net pati to nesuvokdama, ji tampa Viešpaties „bendrininke“, nes ne vien vyro ir moters, bet ir Dievo Dvasios prisilietimo dėka joje vystosi ir auga nauja gyvybė. „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose“, – sako Dovydas tuo paliudydamas, kad būtent moters įsčios tampa slėpiningo Viešpaties veikimo vieta. Net jei būsima mama to nesuvokia, nesupranta, o ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mūsų kūnai yra paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių – neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai, manau, nepaneigia Dievo veikimo.)

Taigi Marijos patirtis nuostabiai paliudija, jog Viešpats dalyvauja kiekvieno žmogaus prasidėjime, gimime: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Kiekviena besilaukianti moteris tampa įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininke. Ji tampa naujo gyvenimo vartais, prieglobsčiu, užuovėja ir pagalba pažeidžiamai, dar taip neseniai užgimusiai amžinai sielai. Kaip tai didinga!

III

Marijos (religinė) nuovoka ir žmogiškumas

Dar viena Viešpaties motinos patirtis, pasitarnavusi man pavyzdžiu, – tai Marijos dievobaimingumas, lėmęs jos romų atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu.

Kai angelas atėjo su žinia, jog ji pagimdys Dievo Sūnų, Marija turėjo patikėti tuo, kas jai buvo sakoma. O kad žmogus patikėtų iš esmės neįmanomais dalykais, – jis turi turėti tam tikrą tikėjimo saiką bei supratimą – juk netikintiems, kuriems Marija galėjo pasipasakoti apie savo regėjimą, išgyvenimus, tai galėjo pasirodyti kaip haliucinacijos. Tad neabejoju, kad Marija jau turėjo tam tikrą religinę nuovoką, supratimą ir buvo pamaldi, dievota mergina. Tai liudija jos kalbami žodžiai – žmogus išties turi šį tą žinoti, kad staiga imtų kalbėti tokias psalmes (Magnificat: žr. Lk 1, 46, 55).

Tačiau čia matome ir žmogiškojo silpnumo pusę – net ir būdama religinga Marija „sumišo nuo angelo žodžių“ (Lk 1, 29) – mat nėra taip paprasta patikėti antgamtiniu Dievo veikimu, išrinkimu, įsikišimu.

Taigi Marija savo žmogiškuoju silpnumu mus tarytum paguodžia – kartais ir mes galime sutrikti nuo to, ką atrandame Šventajame Rašte ar su kuo susiduriame savo tikėjimo kelyje... Dievo Apvaizdos veikimas mums ne visuomet suprantamas, protu paaiškinamas, todėl kartais tenka „aklai“ Juo pasitikėti: „tebūnie man pagal Tavo žodį“ (Lk 1, 38).

Tuo tarpu dievotumu Viešpaties motina mus verčia pasitempti – ar gebėtume, Dievui mus aplankius, kalbėti tokiomis psalmėmis kaip ji? Ar turime namuose svarbiausią Knygą – Šventąjį Raštą, ir ar ją atsiverčiame? (Juk Marija buvo labai jauna, o jau pademonstravo didelę nuovoką!)

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad po angelo pasakymo, jog ir Elžbieta yra pastojusi, Marija susiruošia pas savo giminaitę. Apie ką jos kalbėjosi? To nežinome. Kaip ir visos būsimos mamos, jos greičiausiai stengėsi pasiruošti motinystei. Juokaudama pasakysiu: galbūt skaitė „Nėštumo vadovą“ arba knygą apie pirmuosius kūdikio metus... Tačiau neabejoju štai dėl ko – greičiausiai jos kalbėjosi apie patirtą Dievo ir angelų aplankymą (Elžbietos angelai neaplankė, tačiau aplankė jos vyrą Zachariją; Marijos atveju atvirkščiai – angelai pirmiausia aplankė ją) bei pranašystes, kalbėjusias apie Mesijo gimimą. Juk žydams visos pranašystės buvo labai svarbios. Tai liudija apaštalo Petro žodžiai: Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę (1 Pt 1, 10). Senajame Testamente yra ne viena pranašystė apie vieną dieną gimsiantį Gelbėtoją, tad tikėtina, jog ir Kristaus žemiškieji tėvai domėjosi šiomis pranašystėmis – ypač po Dievo apsireiškimo: juk jie tapo tų pranašysčių išsipildymo dalininkais!

Čia įžvelgiu dar vieną pamoką – tikėjimo kelyje turėsime bendraminčių, su kuriais drauge melsimės, ieškosime Viešpaties bei aptarsime savo išgyvenimus, patirtį dėl vieno tikslo – kaip savo gyvenimu galėtume pasitarnauti Dievui?

Svarbiausia – širdis, jos tikėjimas bei nuostatos

Taigi Marijos patirtis išryškina štai kokį aspektą – Dievas pasirinko merginą, kuri turėjo tikėjimą Juo, tačiau neturėjo jokios patirties kaip mama. Šiuo atžvilgiu Viešpaties pasirinkimas man atrodo labai unikalus bei parodantis, kas Jam yra svarbiausia.

Galbūt mąstau labai žmogiškai, tačiau mane netgi glumina toks Viešpaties pasirinkimas – Jis pasirinko ne patyrusią motiną, o tiesiog pamaldžią merginą. Pagalvokime – ar bent valandai sutiktume savo kūdikį palikti su kažkuo, kas neturi jokios motiniškos patirties? Bent jau man, kai teko kelias valandas patikėti dar kelių mėnesių dukrą draugei, buvo itin svarbu, ar ji turi patirties kaip mama...

Žinoma, Viešpats tiesiog žinojo, kad Marija galima pasitikėti ir patikėti jai didžiausią savo turtą. Dievas – ne žmogus – Jis mato kiekvieno žmogaus gebėjimus, pažįsta kiekvieną žmogų...

Tačiau būtent toks Viešpaties pasirinkimas man leidžia manyti, kad Dievui svarbiausios yra mūsų širdies nuostatos, o ne tai, kiek ir ko mokame. Mat su teisingomis nuostatomis nesunkiai išmoksime būtinų dalykų, o ir vaikams perduosime tai, kas gera, girtina, teisinga, mylėtina... (plg Fil 4, 8). Įdiegtos nuostatos padės jiems „susižvejoti“ savo gyvenimui reikalingas „žuvis“, įgyti svarbių įgūdžių, gebėjimų, nugyventi gražų, girtiną gyvenimą, o blogos nuostatos gali sužlugdyti išugdytus kad ir gražiausius talentus bei gebėjimus. Juk būtent mūsų nuostatos, vertybės ir lemia, kur link kreipiame savo gyvenimus (bei savo vaikų). Tuo tarpu mūsų būdo bruožai yra skirtingi, mes visi turime savų privalumų bei trūkumų...

Neretai tenka girdėti tėvus apgailestaujant, kad nebuvo savo vaikams tokie geri tėvai, kokie galėjo būti. Arba – kad vienu ar kitu periodu neteisingai auklėjo savo vaikus. Nėra blogai būti savikritiškiems – tačiau net ir Marija su Juozapu nebuvo tobuli. Evangelijos liudija, jog būta atvejų, kai jie nesuprato Kristaus – tikėtina, kad nesuprasdami Jo ir elgėsi atitinkamai. Tačiau jie nuoširdžiai Juo rūpinosi.

Tuo tarpu Kristaus tobulumas kilo iš Jo dieviškos prigimties ir atsivėrimo dangiškajam Tėvui.

Manau, kad ir mes kaip tėvai pirmiausia turime siekti gyventi Dievo akivaizdoje. Tuomet, tikėtina, perduosime vaikams tai, kas svarbiausia. Toliau jie patys kurs savo gyvenimus...

IV

Skirtingi mūsų ir mūsų vaikų keliai

Dar viena Marijos patirtis – ryškus Kristaus atsidavimas dangiškajam Tėvui. Tai ne visuomet buvo suprantama ir malonu Viešpaties žemiškiesiems tėvams.

Evangelijoje randame vietą, kur Jėzaus šeimai atėjus pas Jį, gavo štai tokį „viešą“ atsakymą: „Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50). Ar šie Jėzaus žodžiai reiškė Jo nedėkingumą Marijai, jos atmetimą? Ne. Tai greičiausiai parodo, kas Kristui buvo svarbiausia – ne šeimos ryšiai, bet atsidavimas Dievui. Štai kodėl Jis pats sakė, kad atėjęs atnešti ne ramybės, bet kalavijo; ar kad kils nesantaika dėl tikėjimo  namuose. Deja, taip kartais atsitinka šeimose – nesutariama būtent dėl tikėjimo.

Tačiau man tai byloja ir kitą tiesą, pakankamai aktualią šeimose – tėvai turi leisti vaikui skleistis taip, kaip jį sukūrė Viešpats, o ne taip, kaip numatę jie. Kaip atskirti – kur Dievo kelias vaikui, o kur tėvų ambicijos? Matyt, pirmiausia pasveriant savo motyvus – ar tikimės iš vaikų jų pasiekimų dėl jų pačių, ar dėl savęs? Ar siekiame įgyvendinti per juos tai, ko patys neišpildėme savo gyvenimuose, ar tiesiog trokštame, kad vaikai surastų savo kelią ir atskleistų savuosius gebėjimus?

Manau, Kristaus pavyzdys ypač ryškiai parodo, kad užaugę vaikai eina savo keliais. Žinoma, geriausia ir tobuliausia, kai jie renkasi Kūrėjo jiems numatytą likimą ir siekia gyventi su Dievu – kaip kad rinkosi Jėzus – paklusnumą dangiškajam Tėvui. Tačiau bet kuriuo atveju tėvams tenka susitaikyti su savo vaikų pasirinkimu, net jei ne visuomet jam pritaria.

Tėvams nelengva „paleisti“ savo vaikus. Nuo pat jų kūdikystės taip norisi kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį, kad, neduok Dieve, nežengtų to, kurio mes jiems nesuplanavome, apdairiai nenumatėme... Tačiau mūsų vaikai turi savo kelią Viešpatyje, ir mums taip svarbu leisti jiems juo eiti. Nukreipiant, parodant, patariant, pasiūlant, palaikant... Bet ne primygtinai reikalaujant. Juokaudama pasakysiu, kad tėvai savo vaikams kartais būna lyg „sovietinis režimas“ – jei vaikai nesirenka jų siūlomo kelio, jie jau blogi. O juk nebūtinai...

Pamenu, koks tai buvo išbandymas mano tėvams, kai po mokyklos nestojau į universitetą. Jie taip troško, kad baigčiau aukštuosius mokslus. Vietoj to įsiliejau į Bažnyčią, atiduodama ten visą savo širdį. Tačiau praėjus keleriems metams, kaip sakoma, „atėjau į protą“ ir su džiaugsmu įstojau mokytis. Baigiau ir bakalaurą, ir du magistrus. Taigi šiandien galiu pasakyti – kartais vaikams reikia leisti ir suklysti, kad patys įsitikintų, ko jiems reikia... O ypač tais atvejais, jei vaikai atsiduoda Dievui, Jis tikrai viskuo pasirūpins...

Simeonas Marijai pranašavo – tavo sielą pervers kalavijas. Koks kalavijas? Šį slėpinį nelengva įminti, tačiau darau prielaidą, jog tai gali reikšti ir tam tikrą lūkesčių sudužimą. Gimusi didybė Marijos šeimoje kartais sudaužydavo jos lūkesčius... Kaip yra pastebėta Marcelene Cox: „Šeimos vaikai – kaip gėlės puokštėje: visada atsiras viena, krypstanti į priešingą pusę, negu norėtų kompozijos autorius.“ Regis, Kristus ir buvo ta „gėlė“, pakrypusi į kitą pusę – Jo nebuvo įmanoma pakreipti pagal savo, žmogišką valią ir norą, nes Jėzus buvo visiškai atsidavęs dangiškajam Tėvui (nors būdamas vaikas ir jaunuolis buvo visiškai paklusnus savo žemiškiems tėvams: Lk 2, 51).

Taip jau yra, kad tėvų širdis kartais itin skausmingai perveria vaikų tam tikri pasirinkimai...

Tačiau didžiulė paguoda tėvams yra tai, kad kiekvienas žmogus pirmiausia yra Dievo kūrinys, ir kiekvienam Viešpats turi savo kelią, kiekvienu labiausiai ir pirmiausiai rūpinasi Jis – dangiškasis Tėvas.

Mes negalime savo rūpestingu žvilgsniu nuolat lydėti savo vaikų – o Viešpats lydi visuomet...

V

Kai globėjai tampa tėvais

Dar viena Marijos motinystės patirtis – ir šiuo atveju ypač Juozapo vaidmuo – netikėtai prabyla ir apie globėjų tapsmą tėvais vaikams, kurių jie patys nepagimdė, tačiau užaugino ar ketina tai padaryti. Manau, tokie tėvai gali daug paguodos atrasti žiūrėdami būtent į Mariją su Juozapu. Nors Marija pagimdė Kristų, – tai mūsų Viešpačiui suteikė žmogiškąjį pavidalą, – tačiau Jis neabejotinai buvo Dievo Sūnus. Tuo tarpu pranašystės, skelbusios Kristaus gimimą bylojo, jog Jis gims Judo Betliejuje, savo „gimtajame mieste“, ir bus kilęs iš garbingos Dovydo giminės. Štai čia ir noriu atkreipti dėmesį, jog toji garbinga giminė nebuvo iš Marijos pusės, bet iš jos vyro Juozapo: taigi net tuo metu, kai Marija su Juozapu buvo tik susižadėję ir negyveno kaip vyras ir žmona, Dievo požiūriu įsčių vaisius jau buvo ir Juozapo sūnus. Kitu atveju ar jam būtų priskiriama Juozapo (taigi ir Dovydo) kilmė?

Kartais sakoma, jog tėvai ne tie, kurie pagimdė, o tie, kurie užaugino, – atrodo, pats Viešpats „pasinaudojo“ šiuo posakiu. Tam tikra prasme Marija su Juozapu tapo Kristaus globėjais – o ypač Juozapas, nes Marija išnešiojo Dievo Sūnų savo įsčiose, o Juozapas prie šio stebuklo galėjo prisidėti nebent maldomis ir nuoširdžiu kasdieniu rūpesčiu.

***

Manau, kad Marija moterims paliko nuoširdaus tikėjimo bei gražios, tegu ir skausmingos (Kristus buvo nukryžiuotas), bet palaimintos bei dievotos motinystės pavyzdį. Ji išnešiojo Jėzų savo įsčiose, rūpestingai Jį užaugino, Juo rūpinosi. Taip ir mums svarbu rūpintis savo šeimomis, atžalomis, taip pat nepamiršti svarbiausio – nešioti Kristų savo širdyse, gyvenimuose, leisti Jam užaugti mumyse, veikti per mus... Kaip tai padarė ir Marija – Kristus augo ne tik jos namuose, bet ir širdyje...

Tikiu, kad sekdamos Marijos pavyzdžiu puoselėsime dievobaimingumą, pasitikėjimą Dievu, rūpinsimės savo religine nuovoka, psalmių (tai yra Viešpaties žodžio) išmanymu. Sieksime, kad mūsų vaikai atsiskleistų taip, kaip to nori Viešpats, o ne mes.

Turėkime vyresnių Viešpatyje draugių, su kuriomis galėtume nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas mus jaudina Šventajame Rašte (kaip Marija bendravo su Elžbieta), tikėjimo slėpiniuose bei kasdienybės labirintuose, kur neretai pristingame išminties, dievobaimingo žvilgsnio...

Žvelgdamos į Mariją (bei Juozapą) stiprinkime savo motinystę (bei tėvystę) Viešpatyje. Juk Jame atrandame ir motiniškas, ir tėviškas savybes*.

*

Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu (Iz 66, 13)

Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas (2 Kor 1, 3)

ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys, – sako visagalis Viešpats (2 Kor 6, 18)