Algirdas Ažubalis. Apie kai kurias analogijas

Antanas Kraujelis

Molėtų rajono Žibėčių, kiek toliau – Kaniūkų kaimas, paskutinio kovoje žuvusio partizano Antano Kraujelio (1928–1965) gimtinė. Pastaruoju metu kai kas dėsto abejones, ar teisėtai jis pripažintas partizaninio pasipriešinimo dalyviu, esą buvęs tik baisus banditas, be reikalo žudęs žmones. Antai 2015 m. sausio mėn. „Savaitės panoramos“ vedėja ironiškai šypsodamasi pareiškė: „Antanas Kraujelis pats nuteisdavo ir pats įvykdydavo nuosprendį.“ Kiek teko girdėti, tie jo nuosprendžiai buvo teisėti, o dviejų atvejų teisėtumą galiu paliudyti ir pats.

Pirmas atvejis. 1952 m. vasarą ant didelės kalvos, kurios nederlingoje viršūnėje buvo neariama ir nešienaujama aikštelė, prie kaimyno Antano Lasio sodybos su jo sūnumi Algiu, su Albinu ir Vytautu Karveliais (deja, jie visi jau Anapilyje), su dar keletu vaikų žaidėme kvadratą. Staiga pietų pusėje, kur už kokių 500 m siaura juosta driekiasi Motiejūnų šilelis (Molėtų raj.), pasigirdo keletas automato serijų. Nustojome žaisti, suklusome, bet, nieko daugiau neišgirdę, žaidėme toliau. Po kokių 15 minučių kalvos papėdėje, upelio slėniu, basi, surištus aulinius batus pasikabinę ant pečių, su automatais rankose Smaltiškio miškų link nubėgo du ginkluoti vyrai. Vienas iš jų mums išraiškingai mostelėjo ranka – „dinkit nuo kalvos“. Aišku, greitai nusileidome į kiemą. Kažkuris iš vaikų atpažino – tai Kraujelis... Po dienos išgirdome, kad ant Vastapos upės tilto nušautas Alantos – Mičiurino kolchozo pirmininko pavaduotojas, iš SSRS atsiųstas kolonistas, o Alantos milicininkas, atrodo, jo pavardė Sakalis, sunkiai sužeistas. Tas pavaduotojas komanduodavęs ir pirmininkui, labai žiaurus buvęs su kolūkiečiais, žodžiu, elgėsi kaip tikras „vyresnysis brolis“... Atsiųstas buvo, matyt, eksperimento tvarka. Po to įvykio artimiausiuose Anykščių, Molėtų ir Utenos kolchozuose tokių „eksperimentų“ daugiau nepasitaikė... O Švenčionių rajone, kur po keleto metų išvykau dirbti, buvo ne vienas. Ar Kraujelis tuo metu dar priklausė kokiam negausiam partizanų būreliui, nežinau. Kas tą nuosprendį priėmė, irgi nežinau. Bet jis teisėtas, nors ir atrodytų žiaurus... Kaimo žmonės pasakojo, kad tas pavaduotojas keletą kartų buvo įspėtas, ragintas verčiau grįžti ten, iš kur atsiųstas...

Kitas atvejis. Gražuolė juodaplaukė M. iš Žibėčių kaimo buvo ištekėjusi už kaimyno Satkūno, jis – partizano Kraujelio vaikystės draugas, Kaniūkų pradinėje mokykloje jiedu sėdėjo vienam suole. Satkūną užverbavo KGB. Kartą Kraujeliui užsukus pas jį, dviese išgėrė puslitrį naminės, tada nusprendė susirasti kitą. Jiems beeinant, Satkūnas šovė Kraujeliui į nugarą iš pistoleto, kurį davė jį užverbavęs kagėbistas. Bet pirmą kartą šaunant į žmogų ir dar vaikystės draugą, matyt, sudrebėjo ranka, Kraujelis buvo tik sužeistas. Atsigręžęs jis suvarpė Satkūną iš automato, tada per sniegą (tai buvo 1952 m. prieš šv. Kalėdas) nubėgo Vastapo ežero link. Taigi šiuo atveju partizanui teko ir nuteisti, ir įvykdyti nuosprendį per kelias sekundes... Tuo metu, atrodo, jis kovojo jau vienui vienas. Po kelerių metų buvo areštuota Skiemonių gydytoja ir nuteista už Kraujelio išgydymą.

Esama ir daugiau analogijų. Antai 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, buvo siūlomi du keliai: vienas – atsiskirti nuo SSRS „žingsnis po žingsnio“, neskubant pertvarkyti ekonomiką, energetiką, kitas – ryžtingai atsiskirti nuo SSRS, reikalauti, kad kuo skubiau būtų išvesta jos kariuomenė, pereiti prie rinkos ekonomikos, įsijungti į ES ir NATO. Pasirinktas antrasis kelias, kurį kai kas keikia dar ir dabar. Tie keikiantieji turėtų gerai pagalvoti: Ukraina bandė eiti nepriklausomybės link būtent „žingsnis po žingsnio“. Ir kurgi ji nuėjo? Būdama didelė šalis, prieš buvusios imperijos teises, paveldą ir ambicijas perėmusią Rusiją ji kol kas atsilaiko. Ar būtume prieš 25 metus atsilaikę mes? Tai labai žiauri, bet irgi, deja, labai teisinga analogija.