Anne Hendershott. Šėtonas, nuodėmė ir sociologija

Blaivus nuodėmės suvokimas buvo pakeistas terapine kultūra ir „psichologiniu žmogumi“.

Savo pirmojoje homilijoje kovo 14 dieną popiežius Pranciškus perspėjo tikinčiuosius, kad „tas, kuris nesimeldžia Viešpačiui, meldžiasi velniui“. „Kai mes neišpažįstame Jėzaus Kristaus, mes išpažįstame velnio pasaulietiškumą, demonišką pasaulietiškumą“, – tęsė popiežius. Nuo tos dienos jis dažnai kalbėjo apie tai, ką vadino „šio pasaulio kunigaikščiu“ ir „melų tėvu“. Ir savo knygoje „Apie Dangų ir žemę“ tuometis kardinolas Jorge Mario Bergoglio vieną skyrių skyrė būtent velniui perspėdamas, kad Šėtono vaisiai yra „destrukcija, susiskaldymas, neapykanta ir apkalbos.“

Daugeliui katalikų, ypač po Antrojo Vatikano susirinkimo, kalbėjimas apie velnią, nuodėmę ir Šėtoną yra tai, ko jie nepatyrė net ir Bažnyčioje. Kai kurie termino apkalbos apibrėžimo jau turi ieškoti internete ar žodyne. Tačiau rodosi, kad po ilgos pertraukos bent dalis „vėl atranda“ blogį ir nuodėmę.

Prieš daugiau nei 60 metų T. S. Eliotas rašė apie susvetimėjimo jausmą, atsirandantį tuomet, kai pradeda skylinėti visuomenę reguliuojančios normos, ir visuomeninės moralės normos nebėra veiksmingos. Jis užsiminė apie tai, kad pradeda nykti „nuodėmės pojūtis“. Pjesėje „Kokteilių vakarėlis“ jis pavaizdavo jauną heroję, kuri apsilanko pas psichiatrą ir jam prisipažįsta besijaučianti „nuodėminga“ dėl savo santykių su vedusiu vyru. Jai labiau kelia nerimą ne neteisėti santykiai, tačiau veikiau pats keistas nuodėmės jausmas. Kaip rašo T. S. Eliotas, „vaikščioti su nuodėmės jausmu“ jai atrodo nenormalu – ji niekada anksčiau nepagalvojo, kad toks elgesys gali būti apibūdintas nuodėmės kategorija. Ji manėsi „susirgusi“.

Rašydamas 1950 metais, T. S. Eliotas žinojo, jog kalbų apie nuodėmę mažėja, nors dauguma ir būtume darę prielaidą, kad nuodėmės sąvoka vis dar yra tvirta. Žvelgiant atgalios, rodosi, kad daugumai nuodėmės jausmą jau buvo pradėjusi pakeisti iškylanti terapinė kultūra. Šioje augančioje „išlaisvinimo“ kultūroje žmonės jau nebesuvokė savęs kaip nuodėmingų, kai gėrė per daug, kai vartojo narkotikus ar propagavo smurtinį elgesį. Veikiau į tokį elgesį vis labiau buvo žvelgiama kaip į indikatorių, kad šie individai yra aukos ligos, kurios jie patys beveik ar visiškai nekontroliuoja.

Skatinamas psichologų bendruomenės ir išpopuliarintas tokių praktikų kaip Carlas Rogersas, terapinis mentalitetas ėmė skverbtis ir į Bažnyčią, kai psichologai ėmė patarinėti Katalikų vyskupijoms įtvirtinti terapinę kultūrą pačioje Bažnyčioje. Seminaristams buvo patariama susilaikyti nuo kitų vertinimo ir vietoje to pradėti vartoti ligos ir terapijos kalbą. Savižudybė nebebuvo tokia nuodėmė, kad mirusysis negalėtų būti laidojamas krikščioniškai, o tapo ligos įrodymu. Narkotikai ir alkoholis daugiau nebebuvo žmogaus charakterio ydos, atsirandančios iš laisvo pasirinkimo, o veikiau tapo įrodymu blogų genų, „stumiančių“ auką į ligą, pasireiškiančią medžiagų piktnaudžiavimu.

Sociologai, kurie geriau nei dauguma supranta, kas lemia ir keičia mūsų elgesį, dėmesį pradėjo kreipti į kultūros pokytį. Sociologas Philipas Rieffas, Freudo minties ekspertas, savo dabar jau klasika tapusioje knygoje „Terapijos triumfas“ perspėjo, kad „psichologinis žmogus“ kaip dominuojantis mūsų visuomenės tipas pradeda pakeisti „krikščionį žmogų“. Priešingai nei tradicinė krikščionybė, kuri tikintiesiems kėlė moralinius reikalavimus, sekuliarus „psichologinio žmogaus“ pasaulis atmetė tiek nuodėmės, tiek išganymo būtinybės idėją. Daugiau nebebuvo galima kalbėti apie nuodėmę.

Veikiausiai todėl yra taip netikėta patirti, kad atgimsta kalbėjimas apie nuodėmę, ir popiežius Pranciškus kalba apie „tikras“ nuodėmes, o ne tik vartoja šį terminą kaip metaforą. Kalbėdamas apie konkrečias nuodėmes, tokias kaip apkalbos, apie kurias sužinojome seniai, tačiau jau buvome pamiršę, popiežius Pranciškus pradėjo griauti terapinę kultūrą Bažnyčioje ir už jos ribų. Kai jis mums primena apie nuodėmę, jis primena mums, kad blogis, tikras blogis, egzistuoja pasaulyje ir mumyse Šėtonas yra konkretus to blogio šaltinis.

Būtent popiežiaus Pranciškaus kalbos apie Šėtoną itin išsiskiria, nes labai mažai viešų asmenų drįsta apie jį kalbėti. Ir kai tik kas nors atvirai išdrįsta kalbėti apie Šėtoną, „apsišvietę“ žmonės yra pasipiktinę. Aukščiausiojo teismo teisėjas Antoninas Scalia apie tai sužinojo praėjusį spalį, kai davė interviu leidiniui „New York Magazine“. Teisėjas į klausimus dažnai atsakinėjo taip, kad atsakymai stulbino žurnalistę. „Kai aš būsiu miręs arba būsiu absoliučiai laimingas, arba siaubingai nelaimingas“, – kalbėjo teisėjas A. Scalia.

„The New York Magazine“ žurnalistė skeptiškai reagavo į tokius atsakymus ir paklausė: „Ar tikite rojumi ir pragaru?“ „Savaime suprantama, kad tikiu“, – atsakė teisėjas. Žurnalistė pridūrė netikinti.

Teisėjas A. Scalia dar labiau žurnalistę apstulbino, kai pasilenkęs pašnibždomis ištarė: „Aš netgi tikiu velniu... Taip, jis yra tikras asmuo. Juk tai yra standartinė Katalikų doktrina. Kiekvienas katalikas tuo tiki.“ Žurnalistė sunkiai galėjo tuo patikėti ir atsakė: „Kiekvienas katalikas tuo tiki? Juk yra įvairiausių katalikų.“

Liūdna, tačiau yra tiesa, kad daug katalikų niekada nebuvo mokomi, jog velnias yra „realus“. Jiems tai yra tiesiog neįtikėtina. Tačiau kai popiežius per spalį Vatikano Šv. Mortos namuose aukotas Mišias perspėjo tikinčiuosius, kad „mes visada turime būti pasirengę gintis nuo suktybės, nuo nelabojo gundymų“, jis omenyje turėjo tikrą blogį, kurį įkūnija tikras demonas. Popiežius Pranciškus kalba apie „apie mūšį, kuris vyksta dėl išganymo, amžinojo išganymo.“ Jis taip pat sakė, kad „velnio buvimas yra akivaizdus jau iš pirmojo Biblijos puslapio, ir Biblija taip pat baigiasi esant velniui, baigiasi Dievo pergale prieš velnią.“

Tiek daug katalikų tai pamiršo, ir mes turime būti dėkingi popiežiui Pranciškui už priminimą. Dalis mūsų galime net nežinoti, kas yra pirmajame Biblijos puslapyje, nes niekada jos neskaitėme. Daugelis mūsų brolių ir seserų evangelikų niekada to nepamiršo. Russellas Moore‘as, Etikos ir religijos laisvės komisijos prie Pietų baptistų konvento prezidentas, žurnale „First Things“ rašė: „Evangelikai yra žmonės, kuriuos veda pasakojimas... Evangelijos iškėlimas į centrą reikalauja atitinkamo pilietinio įsitraukimo. Galų gale Evangelija yra Dievo įvykdyto nusidėjėlių atpirkimo per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir besitęsiantį viešpatavimą paskelbimas.“

Katalikai turi iš naujo išmokti šią kalbą, ir popiežius Pranciškus, remdamasis Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI darbais, moko mus atsigręžti į Bibliją ir matyti tai, apie ką mums primena R. Moore‘as sakydamas, jog „visata yra sukurta aplink Jėzus Kristaus Gerąją naujieną ir kad gyvybingo jausmo apie galutinį tikslą praradimas veda į netvarią teleologiją.“ Veikiausiai mums visiems reikia priminti, jog Šėtonas yra realus.

Religiniai autoriai dažnai vadino Šėtoną „blogio genijumi“ dėl jo sugebėjimo pasislėpti lygioje vietoje ir gundyti mus įvairiausiais būdais. C. S. Lewisas pateikia mums įtikinamą aprašymą apie tai, kaip „Melų tėvas“ sumaniai bando mus įtikinti nusisukti nuo Dievo. Savo satyroje „Kipšo laiškai“ C. S. Lewisas sukūrė vyresnįjį demoną Paralių, kuris pateikia instrukcijų savo jaunajam mokiniui Nelabukui apie tai, kaip laimėti dar vieną sielą pragarui. Kai Nelabukas bando savo auką sugundyti didelei nuodėmei, Paralius jam pataria, kad nebūtina priversti savo auką daryti didelius prasižengimus. Priešingai, kaip 13 laiške rašo Paralius, „saugiausias kelias į pragarą eina palengva, tai tolydi nuokalnė, minkšta po kojomis esanti žemė, kelias be staigių posūkių, be gairių ir kelio ženklų.“

Popiežius Pranciškus perspėja mus dėl šių tolydžių nuokalnių be kelio ženklų. Perspėja mus apie „mažus“ gundymus – godulį, skurstančiųjų užmarštį, apkalbų pavojų ar puikybę. Pranciškus per kelis mėnesius jau daug kartų kalbėjo apie Šėtono gundymus ir blogio realumą. Tačiau to negana – katalikai turi pradėti tikėti, kad velnias yra realus ir aktyvus. 7 laiške Paralius savo jaunajam mokiniui teigia, kad veiksmingiausias dalykas, kurio Nelabukas gali griebtis norėdamas nuvesti sielas į pragarą, yra įtikinti žmones, jog Šėtono nėra: „Tas faktas, kad „velniai“ modernioje vaizduotėje dažniausiai pasirodo kaip komiškos figūros, padės tau. Jei jam kils bent menkiausias įtarimas, jog tu egzistuoji, pakišk jam paveiksliuką kažko su raudonomis kelnaitėmis ir įtikink jį, kad jis negali tuo tikėti, todėl negali tikėti ir tavimi.“

Parengta pagal Catholic World Report.

Bernardinai.lt