Audris Narbutas. Kada žudysime savo artimą?

Ilgą laiką didžiavausi, kad Lietuva yra šalis, kurioje nereikia užduoti šio klausimo. Valstybė, kurioje išsaugotos Vakarų civilizacijos ...


Ilgą laiką didžiavausi, kad Lietuva yra šalis, kurioje nereikia užduoti šio klausimo. Valstybė, kurioje išsaugotos Vakarų civilizacijos vertybės, kurios ašys yra krikščionybė ir antikos paveldas. Vis dėlto žvelgdamas į nūdienos valdančiuosius politikus, kurių priešakyje stovi socialdemokratė Marija Aušrinė Povilionienė, imu dvejoti, ar ilgai galėsiu džiaugtis, jog mūsų tėvynėje vyrauja pagarba gyvybei.

Mano straipsnis yra nuoširdi jauno žmogaus polemika su Seimo nare, nusprendusia, kad apsisprendimas gyventi ar mirti mažai kuo skiriasi nuo apsisprendimo eiti į „Maximą“ ar „Norfą“. Į problemą žvelgsiu per filosofijos bei rinkodaros prizmes, nes jos bene pagrindinės įstatymo projekto varomosios jėgos. Esu įsitikinęs, jog skirtumo esama didžiulio, tad drąsiai sakau, kad Lietuvoje neturėtų būti legalizuota eutanazija. Tai ketinu įrodyti sugriaudamas propagandinio pobūdžio mitus šia ypač opia tema.

Nėra jokio laisvo pasirinkimo

Dažniausiai eutanazijos šalininkai mėgina mums įpiršti mirties kultūrą pasiremdami teiginiais, jog tai yra labai brandus ir demokratiškas požiūris į gyvybę, o jos draudimas kliudo žmogui rinktis laisvai ir yra atgyvenusi seniena. Būtent tokiomis frazėmis mūsų protus nuolat atakuoja gerbiama Seimo narė, puikiai suvokdama, jog retas žmogus norės būti „atsilikęs“ ir dėl savo polinkio į konformizmą veikiausiai ims remti išsakytas idėjas. Ši strategija plačiai aprašoma Antono Vuimos knygoje „Juodieji viešieji ryšiai“, kurioje teigiama, kad pats veiksmingiausias būdas vykdyti veiksmingus juoduosius bei baltuosius viešuosius ryšius – kurti sąvokas, prie kurių žmogus ir pats norės prisiderinti. Visos šios sąvokos skamba maloniai, bet kartu yra ir itin aptakios dėl savo virtualios prigimties. Prie šių sąvokų galime priskirti tokius žodžius kaip ,,laisvas", ,,meilė" ir kiti.

Faktiškai tai pagrindinis žodynas, dėl kurio daugybę metų diskutavo didieji filosofai pradedant Edmundu Burke ir baigiant Karlu Marxu.

Vis dėlto norisi kalbėti ne apie technologijas, kurias taiko politikai, o apie įstatymus, kuriuos jie siūlo. Esu linkęs teigti, kad eutanazijos legalizavimas Lietuvoje nesukurtų jokio naujo laisvo pasirinkimo ir netgi atvirkščiai – smarkiai sumažintų esamą. Pirmiausia derėtų pateikti savąją definiciją, kaip aš suvokiu laisvą pasirinkimą. Turbūt sutiksite, kad laisvas pasirinkimas neturėtų būti atsietas nuo pačios laisvės. Tad viliuosi, kad brangus skaitytojas nepaprieštaraus, jeigu pasiremsiu sero Isaiaho Berlino apmąstymais apie laisvę. Garsusis filosofas laisvę skirstė į du tipus: pirmasis buvo laisvė nuo kažko arba negatyvioji laisvės forma. Praktiškai mes visi norime būti nuo kažko laisvi. Tik pradedantys gyventi jaunuoliai dažnai nori būti laisvi nuo tėvų „diktato“, dažniausiai pasireiškiančio išmintingų patarimų forma, o valstybės, pavyzdžiui, Lietuva gali siekti būti laisvos nuo „Gazprom“ dujų monopolijos.

Taigi ši laisvės forma labai dažnai pasireiškia kasdieniame mūsų gyvenime ir nėra nė vieno, kuris nebūtų su ja susidūręs... O dabar apie antrąją laisvės formą, kuri vadinama pozityviąja. Norėčiau pabrėžti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog ši laisvės forma yra gera, o anksčiau minėtoji bloga. Taigi pozityvioji laisvė yra tai, apie ką dažniausiai kalba mūsų įstatymų leidžiamoji valdžia bei Marija Aušrinė Pavilionienė. Ši laisvės forma teisinio proceso metu gali materializuotis tiek į teigiamus dalykus, pavyzdžiui, galimybę gauti valstybės finansuojamą vietą, tiek į įvairius „brukalus“ ,pavyzdžiui, narkotikų legalizavimą. Nors esu prieš jų įteisinimą, tenka pripažinti, kad narkotikų legalizavimas bent jau būtų pozityviosios laisvės apraiška, tuo tarpu eutanazijos įteisinimas – tik ciniška imitacija. Tai lemia faktas, kad eutanazija turėtų būti ne kas nors kitas, o galėjimas nusižudyti. Šiandien Lietuvoje kiekvienas žmogus, kuris to nori, gali nusižudyti. Apie tai puikiai byloja ir statistika. Ekspertų duomenimis, mūsų mylimoje tėvynėje kasmet nusižudo daugiau nei tūkstantis žmonių.

Taigi vis dar esame iš daugiausiai besižudančių tautų pasaulyje. Šiai tendencijai mėgina priešintis įvairios nevyriausybinės organizacijos, tačiau Marijos Aušrinės Pavilionienės galvos tai nekvaršina. Matyt, politikė pagalbą žmonėms įsivaizduoja visiškai kitaip nei aš. Taigi kiekvienas, kuriam šis pasaulis nėra mielas, turi galimybę pasirinkti šį siaubingą kelią. Kaip tikintis katalikas jokiu būdu to nesiūlau, tačiau kaip supratingas žmogus toleruoju tokį pasirinkimą ir juo labiau neneigiu jo egzistavimo galimybės.

Antroji priežastis, kodėl eutanazijos legalizavimas nesukurtų daugiau laisvės ir netgi atvirkščiai, yra verslas. Visiškai neabejoju, kad toliau vystant mirties kultūrą Lietuvoje imtų kurtis įtakingos įmonės, kurios skatintų žmones pasitraukti iš gyvenimo. Deja, žvelgiant į ponios Povilionienės iniciatyvumą tenka sau užduoti klausimą: kas galėtų paneigti galimybę, kad atsainus žiūrėjimas į psichologinę pagalbą valstybės lygmeniu bei pastangos legalizuoti eutanaziją nėra kruopščios nuolatos veikiančių mirties industrijos lobistų pastangos kurti palankias sąlygas juos remiančioms verslo grupėms? Akivaizdu, kad tokios industrijos įsigalėjimas ilgalaikėje perspektyvoje galėtų sukurti prielaidas įsitvirtinti dviem negatyvioms tendencijoms. Pirmoji – išleisti įstatymą, kuris leistų vietoje pensijos mokėjimo vieną kartą gyvenime apkeliauti visą pasaulį ir grįžus „oriai“ numirti, užuot gyvenus „skurde“. Tokių iniciatyvų atsiradimas laikui bėgant būtų itin tikėtinas, nes maloniai skambėtų profesionalios rinkodaros paveiktam klientui, garantuotų pajamas verslo įmonei, kuriai lėšas pervestų valstybė ir nekvaršintų politikų galvos dėl bėdų, su kuriomis susiduria SODRA sprendimo. Realus jos rezultatas būtų dar labiau įsigalinčios sisteminės bėdos.

Skaitydamas nuostabų autorių grupės parašytą veikalą „Rinkodaros principai“ suprantu, jog šiandienė rinkodara yra tiek pažengusi į priekį, kad mes kone kasdien prisiperkame daiktų, kurie mums nereikalingi, tad kokia tikimybė, kad ji nepaveiktų mūsų pasirinkimo – gyventi ar mirti? Beveik nulinė. Rinkodara yra visų verslų pagrindas ir tikėtis, kad ši sritis be to apsieis, neverta. Antroji problema yra dar skaudesnė. Jei Lietuvoje bus legalizuota eutanazija, gali labai padidėti tikimybė, kad atsiras korumpuotų politikų, kurie stabdys teigiamas reformas psichologinės pagalbos srityje, jei tokių reformų būtų imtasi. Tądien, kai kažkas pradės užsidirbti iš mūsų kančių, tas pats žmogus ar įmonės ims dėti pastangas, kad tų kančių būtų tiek pat ar net daugiau. Nesakau, jog jis tiesiogiai didins mūsų kančias, pavyzdžiui, sulaužydamas ranką ar koją, tačiau esu tikras, jog pasistengs, kad mums mūsų bėdos atrodytų kuo didesnės.

Taigi, jei pasitraukti iš šio gyvenimo ir dabar turime galimybę, o eutanazijos legalizavimas ne tik nesuteiktų mums galimybės savarankiškai priimti sprendimus, bet ir dėl nuolatinės reklamos supančiotų mūsų protus įtaigiais rinkodaros triukais, kuo mūsų gyvenimas taptų geresnis? Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje esama daug didesnių problemų, kurias galėtų spręsti Seimo narė.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Šeimos politika 6418127969537690877
item