Alvydas Medalinskas. Abiturientai: žmonės ar biurokratinio proceso sraigteliai?

Valstybiniai brandos egzaminai yra tarsi jauno žmogaus kelialapis į gyvenimą. Visi to kelialapio nori kuo geresnio, tačiau svarbu, kad baigęs mokyklą vaikinas ar mergina jaustųsi ir savo likimo kalviu.

Jeigu egzaminams pasiruošta buvo gerai, tai ir žmogus būtų tikras, kad jie yra sėkmingai išlaikyti. O, jeigu tingėta, kaltink pats save. Kad būtų būtent taip, o ne kitaip visas šių egzaminų procesas turi būti labai skaidrus.

Nuo pat mokyklos suolo formuojamas jauno žmogus požiūris į savo valstybę. Visi norime, kad auganti karta būtų patriotiška, mylinti, gerbianti savo tėvynę, tačiau kiekvienas susidūrimas su neteisingumu, ypač neteisingumu iš valstybės institucijų pusės, žingsnis po žingsnio pakerta ir pagarbų žmogaus požiūrį į valstybę. Tik tada valstybė bus teisinga, jeigu joje valdžios institucijos veiks skaidriai ir jausis esą atsakingos už savo darbo rezultatus, jų kokybę, biudžeto lėšų panaudojimą.

Dabar pažiūrėkime, kaip visos šitos tiesos veikia Nacionalinio egzaminų centro (NEC) darbe, parengiant ir vertinant abiturientų žinias po to, kai ką tik paaiškėjo jų galutiniai rezultatai. Galime tik pasidžiaugti , kad jau ne pirmus metus pavyksta per abitūros egzaminus išvengti tų skandalų, kurių būta praeityje, kai netikėtai prieš pačius egzaminus dalis moksleivių sužinodavo egzaminų užduotis ir tokiu būdu galėjo jausti viršesni už kitus savo bendraamžius, o visi kartu suvokdavo vieną tiesą: ne tas vertas gero kelialapio į gyvenimą, kuris negaili pastangų mokydamasis, kas siekia žinių, o tas, kuris žino, kaip ir kur gauti bei galbūt nusipirkti egzaminų užduotis.

Dabar šios ydos praeityje, kurias reikėjo taisyti visiems kartu: valdžiai ir piliečiams, siekiantiems, kad jauni žmonės būtų vertinami pagal žinias, jų kokybę, sugebėjimą mąstyti, o ne, kaip apsukti, apeiti įstatymus, kas yra didelė mūsų valstybės bėda.

Tačiau žvelgiant į šių metų egzaminų praktiką, aiškėja, kad yra ir naujų bėdų, kurios pastebimos vis labiau ir labiau pastaruosius keletą metų.

Tai parengtų egzaminams klausimų kokybės problema, kai turėtų būti maksimaliai stengiamasi išvengti bet kokio dviprasmiškumo jų formuluotėse, subjektyvaus egzaminų rezultatų vertinimo, o taip pat NEC atsakomybė už savo darbo vaisius, apeliacijos tvarka, vertinant egzaminų rezultatus, paliekant aiškų suvokimą jauniems žmonėms, kas buvo teisus, o kas ne, o jeigu suklydo, tai kur ir kodėl. Kad po to neliktų jokių nuosėdų ateityje.

Egzaminų rezultatų paskelbimo moksleiviams teko laukti ne vieną savaitę. O tai yra ne mažesnis stresas jaunam žmogui, nei pats egzaminas. Aišku, egzaminų tikrinimas užima tam tikrą laiką ir čia nieko nepakeisi. Bet nemažą dalį streso jaunam žmogui būtų galima nuimti, jeigu iš karto po egzaminų , teisingi jų atsakymai atsirastų NEC interneto puslapyje, kad laikiusieji egzaminus, suprastų, ko galima tikėtis.

Bet to nėra. Kodėl? Tai bandžiau sužinoti iš pradžių iš NEC direktoriaus pavaduotojo Pavel Čuchonski, atsakingo už visų brandos egzaminų vertinimą. Deja, jis to negalėjo paaiškinti ir siūlė verčiau pakalbėti su Asta Ranonyte, NEC Egzaminų skyriaus vedėja.

Ne ką daugiau tapo aišku ir po pokalbio su A.Ranonyte, kuriai pavyko prisiskambinti tik todėl, kad su ja sujungė P. Čuchonski. Nors bandžiau išsiaiškinti bendrus NEC darbo organizavimo principus, buvau primygtinai klausiamas, koks egzamino klausimas atrodo dviprasmiškai ir bendrai, kodėl skambinu, kodėl trukdau darbą.

Vis dėlto, ir po šio pokalbio likau nesupratęs, kokia valstybės ar tarnybinė paslaptis yra teisingi atsakymai į egzaminų klausimus ir ko reikia, negi Valstybės saugumo departamento leidimo, kad NEC pareigūnai jas sudėtų į savo interneto puslapį. Juo labiau, kad įkelti tokią informaciją į tinklapį yra pakankamai greitas darbas. Tai ne pačių egzaminų darbų taisymas bei vertinimas. O toks žingsnis nuimtų daug įtampos.

Šis veiksmas yra susietas su kitu klausimu, t. y. apeliacija dėl darbų įvertinimo. Pagal numatytą tvarką, abiturientai, nepatenkinti savo egzaminų rezultatais, gali per 3 darbo dienas paduoti apeliaciją. Tačiau iki pokalbio su NEC pareigūnais praėjusį penktadienį atrodė, kad ir pati apeliacijos tvarka yra kažkokia tai paslaptis, išskyrus terminus, su kuriais abiturientai yra supažindinami prieš egzaminą.

Dabar interneto puslapyje abiturientai jau gali matyti apeliacijos tvarkos išaiškinimą. Negi tai buvo sunku padaryti iki praėjusio penktadienio? Juk, išskyrus tų egzaminų, kurių rezultatai skelbti praėjusį penktadienį, kitų egzaminų apeliacijos laikas jau pasibaigė.

Kadangi nenorima skelbti teisingų atsakymų į egzaminų užduotis, kyla klausimas dėl ko abiturientai turėtų apeliuoti. Dėl to, kad tik nepatinka galutinis įvertinimas? Bet akivaizdu, kad visi nori gauti jį kuo geresnį. Jeigu būtų žinomi teisingi atsakymai, tai kiekvienas abiturientas galėtų pasižiūrėti, kur jo ar jos nuomone vertintojai galėjo padaryti techninę klaidą, surašydami atsakymą pagal egzaminų rengėjų užduotis arba gal apeliuoti, jeigu jo ar jos manymu ir egzaminų užduotis buvo suformuluota dviprasmiškai, subjektyviai, kas irgi gali iškreipti egzaminų vertinimo teisingumą.

Dabar, kadangi teisingus atsakymus delsiama ar nenorima skelbti, abiturientai yra stumiami apeliuoti bendrai, teigdami, kad jų darbas galėjo būti neteisingai įvertintas.

Tokio apeliavimo pagrįstumo tikrinimas ir patiems vertintojams atims daugiau laiko, nei prašymas atsakyti tik dėl kai kurių punktų įvertinimo. Be to, ši tvarka užkerta galimybę apeliuoti dėl galimai dviprasmiškų užduočių formulavimo, nes vertintojai, matyt, tik mechaniškai patikrins, ar viskas sutampa su užduočių rengėjų atsakymais.

Įdomiausia yra tai, kad NEC pareigūnai tvirtino, jo galbūt teisingi atsakymai ir bus paskelbti, bet tai greičiausi įvyktų jau tik po to, kai apeliacijos laikas būtų pasibaigęs, mat, šis darbas, įkelti teisingus atsakymus į tinklapį irgi reikalauja daug laiko. Nors reikia pažymėti, kad laiko įkelti nuskanuotus darbus, parašytus abiturientų, bet dar netikrintus, o tai yra keliasdešimt tūkstančių egzempliorių, laiko kaip ir pakanka. Žvelgiant į taip organizuotą NEC darbą, kyla ir dar vienas klausimas dėl užduočių suformulavimo kokybės ir asmenų, kurie tai darė. Užduotis suformulavusių ekspertų pavardės iki egzaminų laikomos paslaptyje ir tai teisinga, kad užtikrinti ir užduočių konfidencialumą. Bet, kodėl ir egzaminams pasibaigus, šios pavardės yra paslaptis?

Pagaliau, kodėl, jei kalbame apie lietuvių kalbos rašto darbus, kurie nėra atsakymai į klausimus, o darbai, atskleidžiantys abiturientų sugebėjimą rašyti, negalima įkelti į NEC tinklapį ištaisytų darbų, o įkeliami irgi tik darbai iki tikrinimo, ką abiturientai ir taip žino. Ištaisyti rašto darbai ne vienam abiturientui, net ir tiems, kurie nesirengė rašyti apeliacijos, galėtų būti svarbi informacija, kur jis ar ji suklydo egzaminų metu.

Jeigu jau sutariame, kad egzaminai yra tai, kas gali nulemti jaunų žmonių ateitį, tai turime suprasti, kad ir egzaminų užduotis turi rengti ir tikrinti geriausi specialistai. Labai noriu tikėti, kad daugumos egzaminų atvejų taip ir yra. O tada nebejoju, kad tokie žmonės turėtų būti suinteresuoti, kad dėl jų darbo kokybės nekiltų klausimų.

Pasibaigus abitūros egzaminams, manyčiau, turėtų įvykti ir egzaminų aptarimas specialistų, gal ir visuomenės tarpe, kad iš padarytų klaidų, jei jų buvo, pasimokyti. Dabar egzaminams praėjus, vieni, matydami, kad daugiau nei 10 proc. abiturientų jų neišlaikė apgailestauja, kad auga beraščių karta, kiti pasišaipo, treti parašo laiškus, kad buvo kažkas ne taip, bet tuo viskas ir pasibaigia. Iki kitų egzaminų. Na gal biurokratiškai yra dar kažkas panagrinėjama už tai atsakingos institucijos viduje.

Kažin, ar turėtų taip būti. Kiekvienas valstybės pareigūnas privalo suprasti, kad nuo jo darbo kokybės priklauso ir kitų piliečių požiūris į valstybę. NEC pareigūnų ir su šia institucija dirbančių ekspertų atsakomybė yra ypatingai didelė ir dėl to, kad jų klaidų, galimo atsainaus požiūrio, kaip į mažus sraigtelius pasekmėje traumuojamas jaunas žmogus, kuris dar tik žengia į savarankišką gyvenimą.

Jei norime pagarbaus požiūrio į savo valstybę, siekime, kad ir mūsų institucijos taip žiūrėtų į žmogų. O pradžia šio požiūrio prasideda nuo mokyklos suolo, nuo pirmų žingsnių į savarankišką gyvenimą.

Šia mintimi šį savo straipsnį norėčiau ir baigti. Jį skaityti siūlyčiau baigti ties šia vieta ir skaitytojams. Vis dėlto, suprantu, kad minėtam straipsniui pasirodžius, kokios nors institucijos atstovas, pajutęs, kad jame slypi galima kritika jų darbui, ar į viską su nepasitikėjimu žvelgiantis žmogus, gali paklausti: kodėl dabar man kilo noras tai parašyti, ar ne todėl, kad mano šeimoje kažkas gavo blogą egzaminų įvertinimą.

Skaitytojams, kam tai svarbu, atsakau: dukra gavo labai gerus įvertinimus per šiuos egzaminus (bendras visų egzaminų rezultatų vidurkis 93%, konkrečiai iš lietuvių kalbos egzamino, apie kurį užsiminiau - 97%). Norėtųsi, kad visi jauni žmonės gautų jų žinias ir pastangas atitinkančius įvertinimus, o egzaminai būtų tik priemonė tai išsiaiškinti. Nemažiau svarbu, kad jaunam žmogui po egzaminų neliktų nuosėdų savo valstybei, kurių bus daug mažiau, jei žinos, kad valstybė su jais pasielgė teisingai.

Šaltinis: www.lrytas.lt