Zita Čepaitė. Ar rūpi emigrantams Lietuvos žemė?

Praeitą savaitgalį netikėtai teko apsilankyti Lietuvoj. Važiavau ne Joninių švęsti ir ne Venckienės tetos guosti, kaip komentaruose šaipėsi aklai Lietuvos valdžią įsimylėję ir visiems jos sprendimams pritariantys kai kurie Anglija.lt skaitytojai. Galvokit ką norit, man neskauda, tik kam tada atsidanginti į Angliją, jei Lietuvoje viskas taip teisinga ir gera? Buvau išvykusi dalyvauti Santaros-Šviesos konferencijoje, kurios metu buvo kalbama apie grėsmes Lietuvai, tarp jų ir emigraciją.

Vienas iš klausimų, kuris nuskambėjo konferencijos metu, buvo toks – kodėl važiuoti iš Lietuvos ir išvykus puoselėti lietuvišką kultūrą? Išties, kam emigrantams domėtis Lietuvos politika, visuomeniniais procesais? Kam lėkti būriais į Anglijos „pabus“ ir triukšmingai, kartais net išgąstį vietiniams įvarant, sirgti už Lietuvos krepšinio komandą, juolab, kad ji seniai nebe pergalėmis džiugina, o nuvilia pralaimėjimais? Gal išties dėti ant tos Lietuvos?

Tiesą sakant, kyla tokia pagunda. Norisi nusikratyti to lietuviškumo kaip sunkios naštos. Juolab, kad britų kultūra ir gyvenimo supratimas mano dvasiai daug artimesni negu lietuviškas parapijinis mentalitetas, grįstas apkalbomis ir nenuilstančia vieni kitų gyvensenos, išvaizdos ir elgesio kontrole.

Bet kad ir kaip nemėgčiau kai kurių lietuviškumo apraiškų, kad ir kaip nervintų vienais atvejais įsisiautėjęs nacionalizmas, kitais – ne mažiau siautėjantis lietuviškasis liberalizmas, neištveriu savo trigrašio neįkišusi. Nes kad ir kokie netikę tie nacionalistai ar liberalistai bebūtų, jie kaip mano šeimos nariai, su kuriais pykstiesi ir taikaisi, bet negali numoti ranka.

Štai, kad ir taip vadinamas referendumas dėl žemės. Lietuvoj negyvenu, žemės neturiu, bet balsuoti eisiu - noriu, kad referendumas įvyktų, kad žmonių valia būtų pareikšta ir kad ji būtų išgirsta. Nes tebetikiu tuo, kuo tikėjau ir Sąjūdžio metais, kai visi kartu, tiesa, išskyrus kai kuriuos dabar aukščiausius valdžios postus užimančius asmenis, rizikuodami susigadinti savo ateitį ėjom už Lietuvą.

Referendumas yra ne kas kita kaip Sąjūdžio idėjų tęsinys, tik šį kartą kalbama ne apie Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, bet apie tai, kam priklausys Lietuvos žemė. Aš ne prieš tai, kad Lietuvoje kelias dešimtis hektarų įsigytų mano pažįstamas anglas ir imtų auginti avis. Bet problema ne pavienis ūkininkas ir ne dešimtys hektarų. Problema milijardų neskaičiuojančios ir greito pelno siekiančios investicinės bendrovės, kurios per 15 minučių gali supirkti visą Lietuvą ir per kitas 15 parduoti tiems, kas mokės brangiau.

Beje, kaip teigia mano ūkininkaujantis brolis – didelė dalis Lietuvos žemės jau supirkta užsienio bendrovių per tarpininkus lietuvius, ir ne Europos Sąjunga, o būtent stambusis kapitalas spaudžia kuo greičiau paleisti žemę į tarptautinę rinką, kad į ją pinigus investavę spekuliantai (atsiprašau, investuotojai) galėtų ne tik juos atgauti, bet ir pasiimti dvigubą ar trigubą pelną.

Kad tokios schemos egzistuoja turėjau progą įsitikinti, kai buvau įsivėlusi į politiką – tada ir man buvo siūlyta į vieną iš jų įsijungti, pusvelčiui superkant nacionalinio parko teritorijas, kurios, jau buvo žinoma, pagal ruošiamą įstatymą bus išbrauktos iš parko ribų, o tai reiškė – bus nuimti draudimai ūkinei veiklai ir žemės kaina šaus aukštyn. Man tokie vadinami „verslai“ nepatiko ir nepatinka iki šiol.

Popierinių pinigų prispausdinta tiek daug, kad jie visiškai neturi vertės. Kiek kartų litas nuvertėjo nuo jo įvedimo pradžios? Euras neišgelbės, nes tai irgi popierius – įjungs mašiną ir prispausdins. O kai kurių daiktų, tarp jų ir žemės, kiekis yra ribotas – įjungęs mašiną žemės planetos paviršiaus neišpūsi.

O dėl to, kaip balsuoti, mano galva matematika labai paprasta – jei neturi tiek žemės, kad ją pardavus galėtum įsigyti kitą gerą daiktą, pavyzdžiui, namą gerame Londono rajone, ją parduoti nėra prasmės.

Šaltinis: www.balsas.lt