Audrius Rudys. Dėl teritorinio vientisumo išsaugojimo. Lenkijos veiksnys

Lenkijos valstybė egzistuoja jau daugiau kaip vienuolika amžių. Tokioje ilgoje istorijoje telpa ir galybės bei sėkmės viršūnės, ir silpnumo bei nuosmukio slėniai, ir net nebūties duobės. Bet tiek stiprybės, tiek valstybės sunykimo metais lenkai buvo valstybininkų tauta. Ypač tai rodo jų sugebėjimas valstybiškai mąstyti net tada, kai Lenkijos valstybės nėra - du 19-ojo amžiaus sukilimai, „Armija Krajova“ veikla II pasaulinio karo metais. Ir visais laikais buvo tiesioginis ryšys tarp Lenkijos valstybės ir lenkų tautos: tauta mąsto valstybiškai, valstybė elgiasi nacionalistiškai.

Manau, didžioji dalis lenkų supranta, kad jų tautos likimą ir išlikimą lemia tautinės valstybės stiprumas; Lenkijos valstybės veikėjai supranta, kad jų valstybės stiprumas remiasi tautiškumu ir politinės tautos nacionaliniu vienalytiškumu (Lenkija - viena iš tų Europos valstybių, kuriose tautinės mažumos turi mažiausią lyginamąjį svorį tarp visų gyventojų). Būtent todėl Lenkijoje nacionalizmas net šiuolaikinėmis sąlygomis išlieka svarbus tautos savimonės bruožas ir valstybinės politikos (viešos ir slaptos) dalis.

Daugelis lenkų iki šiol dvejopai vertina teritorinius Lenkijos valstybės pokyčius, įvykusius po II pasaulinio karo. Teritorijos išplėtimas į Vakarus karą pralaimėjusios Vokietijos sąskaita traktuojamas kaip teisėta ir teisinga kompensacija už milžiniškus Lenkijos nuostolius ir žiaurias okupantų padarytas skriaudas lenkų tautai. Rytinių prieškarinės Lenkijos teritorijų netekimas priimamas kaip neteisybė, kaip nepanaikintas neteisėto Ribentropo-Molotovo pakto padarinys, kuris atskyrė dalį lenkų tautos nuo jos valstybės. Natūralu, kad daugybė piliečių, būdami tikri savo valstybės patriotai ir savo tautos nacionalistai, svajoja, kaip atitaisyti šį, jų požiūriu, „laikiną istorinį nesusipratimą“. Lenkijoje veikia daugybė visuomeninių organizacijų, kurių galutinis tikslas yra Lenkijos galybės sukūrimas, praplečiant dabartines valstybės sienas ir gausinant dabartinę lenkų tautą kaip šios valstybės stiprybės pagrindą.

Valstybės politikai didesniu ar mažesniu mastu tarnauja tam pačiam tikslui. Valstybinės politikos atvirumo laipsnis, priemonės ir jų įgyvendinimo tempas varijuoja priklausomai nuo aplinkybių, galimybių ir tarptautinės politikos momento, bet tikslai visada lieka tie patys. Pvz., lenkų diplomatai pasiekė pergalę, kai Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje išvengė Vilniaus krašto okupacijos pripažinimo; pasiūlė tiesioginę piniginę paramą tėvams, kurie savo vaikus nukreipia į lenkiškas mokyklas Lietuvoje; įstatymas dėl lenko kortos institucionalizavo dalies lenkų tautos narių - užsienio valstybių piliečių ryšius su Lenkijos valstybe, tuo padidindamas į rytus nuo Lenkijos gyvenančių tautiečių atsparumą asimiliacijai, suformuodamas faktiškai Lenkijai ištikimų asmenų sluoksnį bei galimybę, susiklosčius palankioms aplinkybėms, pasitelkti tuos asmenis įgyvendinant Lenkijos politiką jų gyvenamose teritorijose. Tiesą pasakius, su pavydu galiu konstatuoti, kad šitaip pasireiškia strateginis lenkų valstybininkų mąstymas, kurio lietuvių politikams galėčiau nuoširdžiai palinkėti. Paminėti dalykai yra viešų valstybinių veiksmų pavyzdžiai.

Kyla klausimas, kodėl nemažai mūsų politikų reguliariai imasi įgyvendinti tiek Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, tiek ir Lenkijos politikų reikalavimus, kurie, mano vertinimu, radikaliai kertasi su esminiais, gyvybiniais lietuvių tautos ir Lietuvos Respublikos interesais. Manau, tai atsitinka dėl slaptų Lenkijos politikų ir pareigūnų veiksmų. Įsivaizduokime, kalbasi aukštas (arba labai aukštas) Lietuvos pareigūnas (arba pareigūnė) su kolega iš Lenkijos apie svarbų infrastruktūrinį projektą.

Šis sako, pvz., „mes galėtume paspartinti, pagerinti, gausiau finansuoti, jau pradėti projektuoti, išpirkti žemę, paremti jūsų projektą ES ir t.t., bet tik po to, kai jūs leisite lenkams Lietuvoje pavardes rašyti, kaip jie nori, geriau finansuosite lenkiškas mokyklas, leisite naudoti lenkiškus gyvenviečių ir gatvių pavadinimus ir patenkinsite kitus LLRA reikalavimus“. Tokios kalbos neprotokoluojamos. Bet rezultatus mes kartkartėmis pamatome. Tokia politika yra efektyvi. Ir tas efektyvumas didės, didėjant Lenkijos įtakai Europos Sąjungos struktūrose. Ši įtaka taip pat panaudojama siekiant minėtų tikslų.

Pabaigoje - apie priežastis, kodėl šiuo metu būtent Lietuva yra patraukliausias ir labiausiai spaudžiamas aptariamų siekių objektas. Iš tų valstybių, kuriose yra didesnės kompaktiškai gyvenančių lenkų mažumos, Ukraina yra pernelyg didelė, Baltarusija turi užnugarį (Rusiją), Latvija nuo Lenkijos yra už kelių šimtų kilometrų, tad joms pretenzijas reikšti nėra realistiška. Bent jau kol kas. O Lietuva? Ilga bendro valstybingumo istorija; didelė lenkų tautinė bendrija, kurioje neišnyko noras gyventi lenkų valdomoje valstybėje ir kurios didelė dalis yra lojalesnė ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei; bendra siena; lietuvių tautinis nesusipratimas ir laipsniškas savos valstybės galių naikinimas... Ir, svarbiausia, Lietuvos politinio ir intelektualinio elito strateginio mąstymo trūkumas, provincialumas bei vidinis nusiteikimas parsiduoti.

Taigi vadinamasis „nepakeliamos tautinių mažumų priespaudos“ klausimas turi du šaltinius. Vidinis - tai LLRA politikų poreikis išsilaikyti valdžioje, kad galėtų toliau siekti anksčiau aptartų tikslų. Išorinis - Lenkijos valstybės ir lenkų tautos stiprinimo ir plėtros siekis. Bet greičiausiai abu šiuos šaltinius maitina viena srovė. Ar tik nebus ji vienos prigimties su putiniška „rusų pasaulio“ koncepcija?

Šaltinis: www.respublika.lt