Stephen Baskerville. Žmogaus teisės ir lyčių lygybė (II)

Konvencija apie visų diskriminacijos formų panaikinimą moters atžvilgiu:  aukos – moterys

Konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinamą (CEDAW; JT Generalinė Asamblėja, 1979) tarptautinių sutarčių mechanizmą pavertė socialinės inžinerijos priemone.

Šis dokumentas parašytas seksualinės revoliucijos piko metu, reikalauja iš valstybių feminizmo ideologiją padaryti valstybine doktrina. O tai tiesiogiai draudžia daugelio demokratinių šalių konstitucijos, kuriose sakoma, kad oficialaus statuso suteikimas kokiai nors ideologijai, pažeidžia piliečių saviraiškos laisvę. Pagal šitą konvenciją, ją pasirašiusios šalys, privalo ne tik „imtis priemonių būtinų visų moters diskriminacijos formų panaikinimui“, bet ir „pašalinti bet kokį stereotipinį supratimą apie vyro ir moters vaidmenis visuose lygiuose ir visose formose“( Str. 10c) Konvencija iš valstybių reikalauja reformuoti ne tik visuomenės pagrindus, bet ir savo piliečių mintis: „Valstybės-dalyvės priima visas atitinkamas priemones, kurios keistų socialinius ir kultūrinius vyro bei moters elgesio modelius, siekiant išgyvendinti prietarus ir panaikinti papročius bei kitas praktikas, kurios susietos su nepilnavertiškumu ar vienos lyties viršenybe arba stereotipiniais vyro ir moters vaidmenimis“ (Str. 5a).

Šios konvencijos įgyvendinimo komitetas reikalauja, kad valstybės-dalyvės ne tik panaikintų diskriminaciją, bet ir propaguotų savo šalyse feministinę ideologiją. Pati konvencija sąvokai „diskriminacija“ taiko platų požiūrį ir reikalauja, kad netgi „privatūs“ asmenys turi būti nubausti, jeigu jie ką nors „diskriminuoja“ asmeniškai bendraudami. Taigi dabar jau ne tik valstybes, bet ir privačius asmenis galima kaltinti žmogaus teisių pažeidimu ir tiktai už tai, kaip jie pasidalija šeimos ūkio pareigomis arba už bet kurį kitą elgesio aspektą asmeniname gyvenime ar privačiame bendravime.

Konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinimą, taipogi kontroliuoja ne tik švietimo programų turinį, bet ir „šeimyninį auklėjimą“, t.y. tai ką tėvai moko vaikus savo namuose. „Konvencija draudžia daryti skirtumus tarp tėvo ir motinos vaidmenų ar diegti vaikams tradicinį šeimos suvokimą. Vaikus reikia mokyti, kad su dviem mamomis ar su dviem tėčiais galima gyventi ne blogiau, negu su tėte ir mama, ir bet kuri užuomina apie tradicinį požiūrį, laikoma moters diskriminacija“ (Estrada W., 2009).

Sprendžiant iš visko, komitetas svajoja vaikų auklėjimo srityje įvesti kolektyvizmą. Kaip pastebi Kristina Somers (Christina Sommers), „ Konvencijos tekste į akis krinta autorių ketinimas, išnaikinti bet kokius genderinius stereotipus, o ypač tuos, kuriuose moteris siejama su motinyste ir vaikų auklėjimu“ (2010,13). Atitinkamai valstybė turi tikrinti šeimoje esančią tvarką, kad „užtikrintų, jog auklėjimas šeimoje apimtų ir teisingą motinystės kaip socialinės funkcijos suvokimą“ (Str. 5b).

Konvencija apie vaikų teises: aukos – vaikai

Jei konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinimą, moterų išnaudotojais laiko vyrus, tai JT konvencija apie vaikų teises (CRC; JT Generalinė Asamblėja, 1989) vaikų išnaudotojais laiko jų tėvus. Politinės šios konvencijos pasekmės yra dar platesnės. Nors konvencijoje aprašomos įvairios skirtingose šalyse pasitaikančios vaikų išnaudojimo formos, tačiau iš jos neaiškiu, kaip vaikus nuo to apsaugoti. Vietoj to ši konvencija virsta vaikų atėmimo priemone. Atimti vaikus iš tėvų ir juos padaryti nusikaltėliais, – tai eilinė vaikų išnaudojimo forma ir daug žiauresnė, negu tos nuo kurių tariamai apsaugo ši konvencija.

Ši konvencija nekreipia dėmesio į valstybių konstitucijose esančias normas ir piliečių teisų garantijas ir radikaliai sumažina tėvų įgaliojimus. Ši konvencija leidžia abejoti bet kokia valdžia esančia žemiau JT lygio: tėvų ir šeimos, vietine ir regionaline, federaline ir nacionaline vyriausybe. Jų įgaliojimai atitenka aukščiau esančiai valdžiai, ir galų gale, pačioms JT-oms. Kaip rašo vienas iš pritariančių šiam susitarimui autorių: „Konvencijos apie vaikų teises ideologija sudaro sąlygas, valstybei ne tik įsikišti kur yra reikalinga, – ne tik ekonominės ir socialinės politikos klausimais, bet ir į pačius intymiausius asmeninio gyvenimo aspektus“. Ši konvencija panašiai kaip ir konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu panaikinamą, dar didesniu laipsniu, ne tiktai neapriboja valstybės įgaliojimų, bet priešingai, pateisina jų išplėtimą.

Nors komitetas stebintis Konvencijos apie vaiko teises vykdymą, tik „konsultuoja“ ją pasirašiusias šalis, ši konvencija keistu būdu tampa privaloma ir jos neratifikavusioms šalims. Tokį teisinį perversmą padeda įvykdyti abejotina koncepcija, pasak kurios „įprastinės tarptautinės teisės“ normos atseit leidžia nacionalinių teismų sprendimams naudoti tarptautinių sutarčių nuostatus netgi tada, jei jos nebuvo ratifikuotos. Toks požiūris į „įprastinę tarptautinę teisę“ sumenkina teisę iki visiško jos panaikinimo.

Tam, kad įstatymas taptų tarptautine teise, – rašo Ostinas Ruzas (Austin Ruse), – reikia trijų sąlygų. Visų pirma turi būti visuotinė vienoda valstybinė praktika. Tai reiškia, kad taip turi elgtis visų šalių teismai. Antra, tokia praktika turi būti jau ilgą laiką. Ji negali atsirasti per dieną ar net per 20-30 metų. Trečia, šios praktikos vykdymas turi būti pagrįstas tuo, kad valstybė tai laiko įstatymiškai privalomu dalyku. Tarptautinė bendra teisė negali atsirasti nei neprivalomų išpildyti dokumentų pagrindu, nei per 15-ką metų. Tam reikia dešimtmečių ar net šimtmečių.

Tačiau dabar radikaliai nusiteikę kovotojai už seksualines ir genderines naujoves greitina savo išimtinai originalių pažiūrų pavertimą „bendra“ teise. Netgi nežiūrint į tai, kad tos naujovės sukelia aštrius nesutarimus, o jų propaguojamos elgesio normos, tėra tik retai pasitaikančios. Abortų šalininkai stengiasi įrodyti, kad tam, jog atsirastų tarptautinė bendros teisės norma, pakanka juridinės galios neturinčiuose JT dokumentuose n-kartų pakartoti frazę „reprodukcinė sveikata“.

Tokie metodai teise paverčia mišraine į kurią juristai gali įmaišyti bet kurią jiems patikusią naują ideologiją. Nereikia nei įstatymus leidžiančios valdžios, kad ji būtų priimta, nei piliečių pritarimo, nei referendumų jos ratifikavimui, nei mechanizmų, kad ją būtų galima atšaukti, ir niekas niekada nebus už tai atsakingas. Niekas užtai nebalsavo, niekas apie tai nerašė. Kad bet kuris jiems patikęs naujas elgesys būtų paskalbtas „norma“ elitinei teisėjų klikai pakanka tik išsakyti savo dabartinę nuomonę ir nieko daugiau. Nepaisant to, kad absoliuti žemės gyventojų dauguma niekada apie net negirdėjo, nepritarė ir netgi ryžtingai prieš ją protestuoja, ji akimirksniu tampa pasauliniu „įstatymu“.

Pavyzdys iš elektroninio žurnalo PRO VITA:

2013 05 23 (C-FAM.org) – Prieš 10 m. didis JAV juristas Robertas Borkas (Robert Bork) parašė mažą knygutę Coercing Virtue: The Worldwide Rule of Judges (Primetamas principas: Visam pasauliui privalomi teisėjų sprendimai). Joje jis aprašė, kaip „Amerikinė liga“ – juridinis legalizmas ir jos platintojai, pasinaudodami konstituciniais teismais pergudraus daugumą, paversdami niekais jų balsus kontroversiškuose visuomeniniuose dalykuose. Ir tai tapo globaliniu fenomenu. Pvz. abortai, homoseksualizmas paverčiamas konstitucine teise ir per teismus primetamas visuomenei.

Vaiko teisių konvencijos esmė ta, kad ji nukreipta prieš tėvus. Ji leidžia valstybėms ir netgi reikalauja iš jų panaikinti bet kurį tėvų sprendimą, jei jis prieštarauja socialinio darbuotojo nuomonei. Vaikai gali kreiptis į valstybines instancijas dėl bet kurios jiems nepatikusios namų užduoties ar tėvų draudimo. Privataus gyvenimo sritys, į kurias iki šiol valstybė negalėjo kištis, tampa tiesioginio, įstatymais pateisinto, kišimosi sfera. Šios Konvencijos autoritarizmas ir jos siekimas pajungti viską sau gerai atsispindi taikliame pastebėjime, kad tereikia ją pasirašyti kaip „pliaukštelėjimas per minkštą vietą tampa valstybiniu nusikaltimu“. Išeina, kad pagal šį Susitarimą, visi tėvai įgauna tą patį statusą, kokį turi tėvai blogai besielgiantys su savo vaikais. Vaizdžiai sakant, visa vaiko teisių gynimo sistema, natūralų vaikų ir paauglių nepaklusnumą tėvams panaudoja kaip ginklą prieš jų tėvus.

Kai kalbama apie suaugusiųjų gynimą nuo valstybės represijų, visa tai atrodo nekalta ir pagirtina. Tačiau šį principą pritaikius vaikams, jis neišvengiamai panaikina tėvų teises ir vaikas tampa tiesiogiai pavaldus valstybei. Tai akivaizdžiai rodo, kad šeimos institucijai laisvės sąlyga yra būtina. Be šeimos, kuri yra jungiamoji grandis tarp valstybės ir privačių asmenų, visi pareiškimai apie „teisų“ gynimą, „laisves“ ar „asmeninį gyvenimą“ lengvai virsta lapės pažadais saugoti vištidę.

Stebina šio Komiteto bandymai uzurpuoti valdžią. Faktiškai JT komitetas susidedantis iš aštuoniolikos niekieno neišrinktų feministų ir feminisčių naikina tėvų, demokratiškai išrinktų vyriausybių bei visų valstybių konstitucijų autoritetą bei valdžią.

Stephenas Baskerville‘is yra Londono ekonomikos mokyklos mokslų daktaras, Ruth instituto ekspertų grupės narys, valdymo profesorius Patricko Henry koledže ir knygos „Taken Into Custody: The War Against Fathers, Marriage, and the Family” („Sulaikytas: karas prieš tėvus, santuoką ir šeimą“) autorius, rašantis lyčių politikos klausimais.

Vertė Aleksandras Žarskus

Šaltinis: www.alkas.lt