Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (XII) Krikščionių pareigos komunistų atžvilgiu

Vienuoliktą teksto dalį rasite čia

***

Katalikas, kalbėdamas apie komunizmą, turi išvengti dviejų klaidų: nekalbėti prieš komunistus su neapykanta, pašaipa ir apkaltinimu, kad kiekvienas komunistas yra blogos valios žmogus, kad komunistuose nieko nėra gero, kad jie su degtuku ir žibalu bėgioja, kur kokią bažnyčią galėtų padegti ir kokiam kunigui ar vienuoliui, ar bet kokiam į Dievą tikinčiam žmogui galvą galėtų nukirsti. Antra klaida, kurios katalikai turi išvengti: neginti dalykų, kurie savyje yra peiktini, nors ir pačių katalikų padaryti. Ir iš tiesų, jeigu giliau pasiskaitai knygas, kurios katalikų plunksnos yra parašytos, pastebi tą norą pripažinti ir savo klaidas, padarytas praeityje ir dar tebedaromas dabar.

Krikščionys pasidarė pradžioje pagoniškame pasaulyje kaip žemės druska, taip jie turi pasirodyti ir dabar. Krikščionybė nesuabejojo perimti ir iš pagoniško pasaulio, kas buvo jų gerai padaryta: šiandien turime ir Aristotelį, ir Platoną pasiėmę, kurie nebuvo krikščionys, nes gyveno prieš Kristų, skaitome Homerą, Virgilijų ir pan. Pirmieji krikščionys turėjo vieną nepaprastai gražią ypatybę, kad jie buvo geri krikščionys, todėl jie ir iš savo tamsių katakombų labai gražiai nušvietė pagoniškas tamsybes. Mes to paties negalime pasakyti apie krikščionis, kuriuos matė Marksas, kada jis rašė „Kapitalą" ir „Komunistų Manifestą". Devynioliktasis šimtmetis buvo ypatingas šimtmetis — jame pirmą kartą pradėjo bėgioti geležinkeliai, pirmą kartą nušvito miestai elektros šviesa. Sociologijoje viešpatavo Maltuso mintys: „mažiau vaikų, mažiau vaikų”, nes žmogus pasidarė pigus daiktas. Darvinas pirmą kartą pradėjo mokyti, kad žmogus kilęs iš beždžionės, kad Dievas nesutvėrė pasaulio, bet jis pats savaime atsirado, ir viskas, kas tame pasaulyje yra, išsivystė evoliucijos keliu. Tame pačiame šimtmetyje kilo visuose pasaulio kampuose tautiškas judėjimas, kurį absoliutiški monarkai stengėsi užgniaužti. Atsirado nauji miestai, smilkstantys miestai su nauja industrija, be katedrų, be senovinių tradicijų, šventyklų, susikūrė nauja anonimiška žmonių masė, kuri vadinosi proletariatu. Tolimos kelionės po svetimus kraštus atrado naujas primityviškas tautas. Susidarė naujas mokslas, vadinamas entnografija ir etnologija, kuris studijavo tas naujas tautas, jų papročius, jų religiją. Susikūrė naujas mokslas, kuris vadinasi palyginamųjų religijų mokslu. Visas religines tiesas, taip pat ir katalikybės tiesas, pradėta aiškinti simboliškai. Kilo nauja kryptis, vadinamas modernizmas. Taigi visas naujas gyvenimas gerokai atsipalaidavo nuo religijos; taip pat ir nuo katalikiškosios.

Popiežiai suprato naujos padėties kritiškumą. Bažnyčia paskelbė dvi svarbias dogmas: Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą, (1854 m.), per kurią turėjo tikslą pabrėžti antgamtinį žmogaus paskyrimą, ir paskui Popiežiaus neklaidingumo dogmą Vatikano Santaryboje (1869—1870 m.). Tos dogmos tikslas buvo užtikrinti Bažnyčios autoritetą, nes visos kitos žemiškos valdžios jau gerokai buvo praradusios savo dieviškąsias privilegijas, ir jau niekas nebenorėjo tikėti, kad omnis potestas a Deo, kaip seniau buvo mokoma, bet kiekviena valdžia paeina iš liaudies. Didelį smūgį suteikė religijai vokiečių filosofija, kuria mokyti sluoksniai buvo persiėmę. Taip nuo Bažnyčios nutolo darbininkija, arba proletariatas, ir intelektualai, arba mokytieji sluogsniai.

Kaimiečiai pasiliko dar ištikimi senajai religijai, tai yra žmonių sluogsnis, kuris maitina visus kitus, moka mokesčius ir mažą balsą teturi viešame gyvenime. Apie tikėjimą buvo kalbama kaip apie religio depopulata, tai yra tikėjimas, kuris nebeturi žmonių. Nukrikščioninime labai daug prisidėjo žydai, kurie, pirma, nebūdami krikščionys, savaime nemėgsta krikščionybės; antra, žydai kaltina krikščionis pogromuose, kuriuose gyvybių nedaug težūdavo, bet jie labai išgąsdindavo žydų gyventojus; trečia, žydai niekados nemėgo stiprių tautiškų valdžių, nes manė, kad susipratusios valdžios ir tautos bus nepalankios žydams. Todėl kiekvienas judėjimas, kuris kildavo prieš valdžią, buvo žydų laikomas kaip savo tautos išsivadavimas.

Kad žydai yra nepalankūs krikščionybei yra suprantamas dalykas. Pavyzdžiui, Vokietijoje daug žydų nepatekdavo į universitetų profesorius, jeigu nepereidavo į protestantizmą. Yra sakoma, kad žydai turi priežodį, kuris štai kaip skamba: „Jeigu Kristus šiandien dar gyventų, mes jam langus išdaužytume". šitoks posakis, žinoma, nerodo, kad žydai turėtų daug simpatijų krikščionybei. Komunizmo steigėjas — Marksas buvo žydas, nors paskui perėjo į protestantizmą. Nei Marksas, nei jo padėjėjas Engelsas, kaip jau matėme visiškai netikėjo į Dievą, taigi iš jų nieko geresnio nebuvo galima ir laukti: jie su kūrė stiprų judėjimą, kuris buvo ateistinis, internacionalinis ir prieškapitalistinis. Valdžios žmonės ir kapitalistai oficialiai dar laikėsi kokios nors religijos ypatingai, jeigu ji buvo tautiško pobūdžio, kaip pvz. Rusų Pravoslavų Bažnyčia, ir kaikuriose šalyse protestantų bažnyčios buvo laikomos valstybės bažnyčiomis, kaip pvz. Prūsijoje, Anglijoje Škotijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir pan Nors Prancūzija, Italija yra savaime katalikiški kraštai, bet Katalikų Bažnyčia buvo gerokai spaudžiama. Ispanijoje prieš civilinį karą, nors ir monarkija valdė, bet valdžioje būdavo visados daug masonų, todėl negalima sakyti, kad Katalikų Bažnyčia Ispanijoje buvo jau labai globojama, ką rodo ir tas faktas, kad jėzuitai buvo, berods, šešis kartus iš Ispanijos išvaryti. Gal labiausiai Katalikų Bažnyčia buvo valdžios globojama Austrijoje ir Vengrijoje, bet ta valstybės globa Bažnyčiai buvo tokia įkyri ir prikli, kad Bažnyčia jieškojo priemonių nuo jos atsipalaiduoti. Bažnyčia, kaip dvasiška įstaiga, nėra surišta su jokia politine forma, bet, iš kitos pusės, stengiasi sugyventi geruoju su visomis valdžiomis, nes, pagal Kat. Bažnyčios mokslą, Bažnyčia ir valstybė turi savo atskiras veikimo sritis, o bendruose klausimuose Bažnyčia stengiasi geruoju susitarti. Taigi jokiu būdu negalima Kat. Bažnyčios kaltinti, kad ji būtų kada nors padėjusi valdžiai ar valstybei išnaudoti darbininkus. Priešingai, visa eilė popiežių enciklikų rodo, kad Bažnyčia užstojo darbininkiją ir gynė jos reikalus, kada dar niekas kitas proletariato negynė. Daugiausiai yra kaltinami kapitalistai ir labai daug žmonių, ne tik socialistai ir komunistai, bet ir kiti nepagaili tamsių dažų piešti kapitalistų elgesį su darbininkija. Pradžioje ir dar vėliau kapitalistai buvo laisvi. Valdžia kapitalistus palaikydavo, nes norėjo, kad tautinė industrija plėstųsi, kad tautos turtas didėtų, kad galėtų atlaikyti konkurenciją su kitų šalių industrija, kad tautos prieauglis gautų darbo, nes žinojo, kad liaudis negali duoti darbo visiems. Pavyzdžiui, Vokietija 1830 m. turėjo 30 milijonų gyventojų, o šito šimtmečio pradžioje tame pačiame plote jau gyveno 70 milijonų. Kiekvienas supranta, kad tokį gyventojų skaičių be stiprios industrijos negalima nei išmaitinti, nei darbu aprūpinti. Kapitalistai turėjo visados didelę galią prieš valdžią. Jeigu kapitalistai turėdavo ginčų ir nesusipratimų su darbininkais, kurie norėdavo pakelti streiką, kad padidintų uždarbį, tuojau šaukdavosi valdžios, kuri bėgdavo su policija ir kariuomene malšinti darbininkus. Ar reikia stebėtis, jeigu ta vargšė darbininkija, prislėgta, išnaudota, iš pykčio dantimis grieždavo prieš valdžią, kuri palaikydavo kapitalistus. Labai retas dalykas, kad kapitalistai būtų stengęsi išrišti darbininkų klausimus pagal religinius principus. Priešingai, pats žinau atsitikimų, jog kapitalistai nesutikdavo, kad kunigai eitų į fabrikus dėstyti ir aiškinti darbininkams popiežių enciklikas, grasindami, kad ateity nebešelps bažnyčios, katalikiškų mokyklų ir, jeigu drąsus klebonas ir tų grasinimų nepabijojo, dažniausiai tas reikalas atsidurdavo pas vyskupą arba nueidavo net i Romą.

Ilgametis patyrimas parodė, kad sunkiausiai yra perdirbti ir pakeisti darbdavius, fabrikų savininkus, kapitalistus. Kapitalo mechanizmas yra toks komplikuotas dalykas, tautinė ir internacionalinė kompetencija, arba konkurencija, yra tokia didelė, kad pavienių savininkų reformos neša tik pavojų. Todėl moderniškais laikais valdžios savo įstatymais turėjo įsikišti ir uždėti pareigas visoms industrijoms darbininkų atžvilgiu. Katalikų Bažnyčia turi apibrėžtą įtaką — viena, dauguma tų savininkų nėra katalikai, o yra protestantai ar žydai, gi kurie pagal krikštą yra katalikai, visiškai nepraktikuoja savo tikėjimo, todėl jie Bažnyčios neklauso. Tie gi, kurie yra geri katalikai, manau, stengiasi sudaryti savo darbininkams geras sąlygas.

Daugiausiai kenkia Kat. Bažnyčiai ateistai, kurie ją peikia ir peiks, kaip peikia patį Kristų. Toks Zola rašo: „Krikščionybė yra antisocialinis ir antihumaninis mokslas: tai yra mirties, o ne gyvybės mokslas, kuris neigia žemę antgamtiško gyvenimo naudai; apgaulingas pritraukimo būdas, kurio pagalba siekiama jau perdaug jaučiama dominacija” (Cituota: Le Communisme et Les Chrė-tiens, par Francois Mauriac, Daniel-Rops straipsnyje, psl. 234). Zola nieko mažiau ir nieko daugiau nereikalauja iš Bažnyčios kaip tik, kad ji atsisakytų nuo savo dieviškosios misijos vesti žmones į dangų, į jų amžino paskyrimo vietą. Nuo to Bažnyčia negali atsisakyti ir neatsisakys. Bet krikščionybė turi visus elementus darbininkų klausimą išrišti. Henri de Man yra padaręs nepaprastai gilią ir nuostabią pastabą, kad pačios darbininkų revoliucijos yra savo pagrinde krikščioniškos minties išdava. Pvz. Azijoje tos alkstančių, badaujančių ir vargstančių nuo savo tironų minios nedarė revoliucijų, nes kiekviena revoliucija suponuoja, kad broliui turi padėti, nors ir yra pavojus, kad krisi ir žūsi nuo tirono rankos. Taigi išeina, kad komunizmas yra daug krikščioniškesnis, negu jis mano, kad jis savo pasisekimui panaudojo ir tebenaudoja krikščionišką dinamizmą, krikščioniškus šaltinius. Išeina, kad komunistai daro tą, ką krikščionys senai turėjo daryti, bet nedarė ar nepakankamai darė, kad nepagerino darbininkų būvio.

Pasakoja, kad Anglijoje buvęs vienas žmogus, kuris eidamas pro šalį, kiekvienam kaliniui kepurę nukeldavęs. Kada kiti jo paklausė, kodėl jis taip darąs, tai tas anglas atsakęs: „Kada aš pamatau kalinį, man rodos, jog aš esu kaltas, kad tas žmogus pateko į kalėjimą”. Man rodos, kad kiekvienas katalikas, eidamas pro šalį, turėtų nukelti komunistui kepurę, nes jis yra kaltas, kad tas žmogus yra komunistas. Jeigu kiekvienas būtų geras katalikas ir atliktų savo šventas pareigas ir bažnyčioje ir visuomenės gyvenime, neturėtume tiek mizerijos ir paties komunizmo.

Įdomu pastebėti, kad visa polemika tarp komunistų ir krikščionių eina iš tikrųjų nelygioje plotmėje. Jeigu katalikai ar tiki krikščionys rašo ar kalba prieš komunistus, tai vis puola komunistų doktriną, jų dialektinį materializmą, jų istorijos supratimą, bet mažai tekalba apie komunistų privatinį gyvenimą. Tam yra įvairių priežasčių: pirma, katalikai nemėgsta raustis po svetimą asmenišką gyvenimą, antra, komunistas nėra susirišęs su jokiu moraliniu kodeksu, kuris yra bendrai visų priimtas ir kurio pildymas nulemtų komunisto, kaip žmogaus, kaip moralinės būtybės, vertę. Komunistui viskas yra leista, ką partijos vadovybė hic et nunc laiko svarbiu dalyku. Tie, kurie nėra komunistai arba yra paprasti komunistai, dažnai nė žinote nežino, kokių tikslų partija šiuo momentu siekia. Taigi komunistui vertinti nėra objektyvaus masto.

Iš kitos pusės, kada komunistai užpuola savo priešus, jie dažniausiai puola žmones, pvz. olšauskus, kunigus arba ispanų inkviziciją ir pan. Žmogui visados galima ką nors prikišti. Ir patys didžiausi šventieji patys prisipažįsta, kad jie dar toli buvo atsilikę nuo krikščioniško idealo, nuo šventumo. Kiekvienas katalikas gali ir pagaliau turi sakyti, kad jo mokslas, kuriuo jis seka, yra daug aukštesnis, negu jo darbai, ypatingai, jeigu mes žmogaus darbus vertiname istorijos šviesoje, kokias tie žmogaus darbai turėjo pasekmes. Tų darbų autoriai neturėjo tos šviesos, nežinojo, kokias pasekmes turės jų darbai, todėl negalėjo pasimokyti, pradėdami tuos darbus. Taigi komunistai, kurie teisia krikščionių, katalikų, bendrai savo priešų darbus, visados bus teisūs, bent taip atrodys. Jeigu komunistai sako darbininkams, kad Bažnyčia palaiko ar palaikė kapitalistus, tai jie teisia žmones, o ne Bažnyčios doktriną, nes Evangelijoje niekur nėra pasakyta, kad reikia daugiau turtingus palaikyti, bet, priešingai, Kristus savo gyvenime draugavo su vargšais, su žemiausių sluogsnių žmonėmis. Jeigu komunistai žino, kad krikščionys, būdami turtingi, nebuvo pakankamai geri su savo darbininkais, arba nebūdami patys turtingi palaikė turtinguosius, tai reikia tą prileisti ir nėra reikalo norėti nuplauti jų kaltės, nes tie žmonės neatitiko krikščioniškam idealui, Evangelijos reikalavimams. Jeigu Leonas Blum sako: „Bažnyčia buvo pagelbininkė ir pačios nešvariausios socialinės opresijos instrumentas, kaip kad ji buvo pagelbininkė ir labiausiai atžagareiviškos politinės reakcijos instrumentas”, gal tas apkaltinimas tinka Pravoslavų Bažnyčiai ar kokiai protestantiškai bažnyčiai, kuri buvo pasidariusi valstybės tarnaitė ir net vergė, bet tas apkaltinimas tikrai netinka Kat. Bažnyčiai, kaipo tokiai. Jeigu kas to nemato, tegul pasiskaito popiežių enciklikas. — Prieš raudonosios žvaigždės revoliuciją pastatysime Kryžiaus revoliuciją, ir ateitis spręs, kas laimės pergalę.

„Con licencias eclesiasticas”.

Pabaiga.

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.