Vytautas Rubavičius. Šeima-tauta-civilizacija

Pranešimas skaitytas Seime gegužės 22 dieną vykusiame nacionaliniame forume "Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje". 

Šeima yra pagrindinė žmonių gyvenamojo pasaulio socialinė „ląstelė“, kurioje įrašytas to pasaulio gyvybinis genetinis kodas. Apimantis socialinį, kultūrinį ir kalbinį sandus. Atidžiau žvelgdami į šeimos raidą, jos simbolinės sandaros kaitą galime įžiūrėti aiškius pasaulio istorijos, žmonijai tekusių išgyventi pervartų pėdsakus. Naujaisiais, vadinamaisiais modernybės laikais nuosekliai vykdomas Apšvietos iškeltas ir įtvirtintas naujo žmogaus kūrimo vyksmas, kurio svarbiausias tikslas yra „išlaisvinti“ žmogų iš visokių vadinamų „religinių prietarų“, taip pat iš tradicinių socialinių santykių, kurių esminiu sergėtoju laikoma šeima. Himną kapitalizmo galiai, laužančiai visokius socialinius santykius taip, kad jie dar net „nespėtų sukaulėti“ įspūdingai moksliškai sugiedojo K. Marxas žymiajame Komunistų partijos manifeste. Šiuo atžvilgiu prisiminkime ir ankstyvąjį sovietinės istorijos tarpsnį, kuris pažymėtas įnirtingu „buržuaziniais“ laikytų socialinių santykių ardymu ir kryptingu prievartiniu naujo tarybinio žmogaus ugdymu, naikinant visus socialinius „atgyvenusiais“ paskelbtus sluoksnius. Jau trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje Sovietų Rusijoje buvo pripažinta besąlygiška abortų teisė (įkurti komitetai, sprendę - abortas mokamas ar nemokamas), bandytos įvairaus gyvenimo „susimetus“ formos, įteisintos skyrybos pagal vienos pusės pareiškimą nedalyvaujant antrai pusei, įgyvendinta valstybinė vaikų globa, kuri naikino tėvų atsakingumo nuovoką. 

Ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo aiškios visų tų naujovių pasekmės – daugiau kaip 10 mln. valkataujančių vaikų, lytinės laisvės sąlygomis sklindančių ligų epidemija, šeimyninių įsipareigojimų nuovokos menkėjimas plintant daugpatystei ir daug kitų dalykų, privertusių ryžtingai keisti šeimos politiką. Buvo suvokta, jog tradicinės šeimos modelis reikalingas ir socialistine vadintai visuomenei ugdyti, taip pat ideologiniam indoktrinavimui skleisti. Įdomu tai, kad šiuo metu Europos Sąjungos lygiu plinta anas kairuoliškas porevoliucinis užkratas, palaikomas anais laikais kartotų argumentų apie visokeriopą vyro ir moters „lygybę“, moters išlaisvinimą iš šeimos vergijos, moters teisę į savo kūną, o valstybės teisę ir prievolę perimti vaikų ugdymą „naujais“ žmonėmis. Kaip ir Sovietinės Rusijos užgimimo laikais, taip ir dabar iš šeimos pančių „laisvinamasi“ įnirtingai kovojant su krikščionybe ir Bažnyčia, stengiantis teisiniais būdais priversti Bažnyčią išduoti savo vertybiniu pamatus ir savo rankomis atlikti šventvagiškas vienalyčių sugyvenimo „šventinimo“ apeigas.

Kodėl šeima yra svarbiausia mūsų gyvenamojo pasaulio institucija? Į šį klausimą nėra paprasta atsakyti, kadangi šiuo metu esame iš visų pusių veikiami įvairiausių šeimos „nesvarbumo“ teorijų ir ideologijų. Šeimos svarbą nustato ir įtvirtina esminis egzistencinis jos tikslas, kuris yra, sakytume, šio pasaulio tvarkos stuburas – šeima yra pats tikriausias ir patikimiausias žmonių fizinio, socialinio ir kultūrinio atgaminimo ir dauginimo būdas. Ne tik apskritai žmonių, bet ir konkrečių gentinių, etnokultūrinių, tautinių ir nacionalinių bendruomenių įvairovės. Atgaminimui ir dauginimui būtina dviejų priešingos lyties žmonių – vyro ir moters – sąjunga. Šiuo atžvilgiu šeima išlaiko esminį biologinį ryšį su gamtos pasauliu. Tačiau nuo to pasaulio atsiskiria simboliniu sakramentiniu ryšio su šventybės sritimi pobūdžiu. Visose tautose šeima yra vienaip ar kitaip sušventinama. 

Kodėl? Žmonėms būdinga gyvybę laikyti šventa, o šeima kaip tik ir yra ta sukurtoji terpė, kurioje randasi nauja gyvybė. Joks dviejų žmonių gyvenimas nėra šeimyninis gyvenimas tol, kol tą gyvenimą neatšaukiamai paskelbia esant šeimyninį nauja gyvybė. Šeima randasi ne iš atliktų apeigų, juolab juridinių, o iš naujos gyvybės – vaiko. Vaikas gimdamas akimirksniu perkeičia vyro ir moters pavidalus, pavesdamas juos motina ir tėvu, o jų bendrą gyvenimą – šeima. Kadangi gyvybė yra šventa, tai ir rastis jai būtina šventoje aplinkoje, šventos sąjungos aplinkoje. Kaip tik todėl vyro ir moters sąjunga bendram gyvenimui ir būsimam vaikui yra sakramentinė. 

Visas sudėtingas, įvairiai simboliškai, mitologiškai ir istoriškai kultūroje įsišaknijęs sakramentiniu pagrindu veikiantis šeimos institutas ir jo supratimas įnirtingai ardomas, stengiantis įtvirtinti labai paprastą, tačiau socialinės inžinerijos poreikiams nepaprastai naudingą šeimos supratimą: šeima yra juridiškai įteisintas dviejų asmenų bendras gyvenimas. Pirmiausia siekiama vyro ir moters sąjungą, palaikančią biologinės neatšaukiamos lyčių skirties nuovoką, pakeisti asmenų juridine sąjunga. Tad visokių vienalyčių ir keistalyčių bendras gyvenimas taip pat gali bei turi būti pripažįstamas šeimyniniu. Ne tik pripažįstamas, bet ir ypatingai palaikomas, šitaip tarsi atsilyginant už tūkstantmečius jiems darytą skriaudą. Suprantama, kuriamas teorinis tokios „naujovės“ pagrindas – esą lytinis tapatumas yra kultūrinis pasirenkamas dalykas, tad žmogus galįs jį susikurti savo nuožiūra. Šiuo atžvilgiu teorijos tiesiog padeda plėtoti šiuolaikinei kapitalizmo stadijai būdingą tapatumų gamybą ir jų vartojimą, pratindamos žmones prie keistųjų seksualinių orientacijų ir gundydamos juos išmėginti, kitaip tariant, paragauti jų teikiamų lytinių malonumų. Sparčiai plinta tokių prekinių malonumų rinkos. 

Politinėje teorijoje vyksta panašus žmogaus piliečio keitimas lytiniu piliečiu (sexual citizen), iškeliant lytiškumo svarbą bet kokiam politiniam veiksmui ir judėjimui. Sykiu visaip bandoma nutraukti šeimos ir Bažnyčios ryšius, verčiant Bažnyčią ne tik pripažinti vadinamąją „netradicinę“ šeimą, bet ir pašventinti tokią dviejų vienalyčių ar keistųjų asmenų sąjungą. Kaip šitai daroma? Bažnyčia verčiama laikytis priimtų įstatymų – juk visos institucijos jų privalančios laikytis. Tad jei įstatymais tokia sąjunga pripažįstama kaip šeima, tai jos nepripažįstanti Bažnyčia tarsi atsiduria už šiuolaikinės demokratinės visuomenės arba jos paribiuose. Juolab kad visuomenė akinama smerkti tokį Bažnyčios „elgesį“ kaip „nešiuolaikišką“, „reakcingą“, galop „netolerantišką“ ir energingai protestuoti prieš jos „nedemokratiškumą“. Šitaip prievartaujama Bažnyčia verčiama išsižadėti egzistencinio ryšio su šventumos sritimi ir esminės savo priedermės – palaikyti Transcendento sankcionuotą gėrio ir blogio skirtį, kuri žmogaus dvasiniame gyvenime reškiasi kaip sąžinės balsas ir nuodėmės suvokimas bei išgyvenimas. Tos skirties naikinimas patogus dabarties politikams – politinis tikslingumas, kitaip tariant, ideologinės, propagandinės manipuliacijos įgauna savaiminio, jau su niekuo nelygintino gėrio pavidalą. 

Kaip tik šiais bendrais interesais, taip pat ir kairuoliškojo užkrato veikimo istorija aiškintinas stebėtinas įvairių politinių jėgų – socdemų, liberalų, žaliųjų ir kitų – sutarimas stumiant Europos Parlamente ir kitose institucijose direktyvas, „išlaisvinančias“ žmogų iš tradicinės šeimos ir jai būdingų įsipareigojančios meilės „pančių“, taip pat skatinančias vaikų seksualinį „išlaisvinimą“ ir jų atskyrimą nuo „nešiuolaikinio“ ir „netolerantiško“ šeimyninio ugdymo. Vaikų seksualizavimas, jų atskyrimo nuo tradicinės šeimos praktikos išplito įvairiose ES šalyse, jos vis stiprėja kuriant naujas teisės normas, indoktrinuojant visuomenes ir įtvirtinant naujomis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis grindžiamus socialinės priežiūros mechanizmus, turinčius „rauti su šaknimis“ visokias vadinamosios „netolerancijos“ apraiškas. Tad ir Šventasis Raštas bei 10 Dievo įsakymų paverčiami bene svarbiausiu naikintinu „netolerancijos“ šaltiniu.

„Naujo žmogaus‘ ir naujų socialinių santykių kūrėjai labai aiškiai suvokia, kad jų siekius galima įgyvendinti tik išardžius šeimą ir „ištraukus“ vaikus iš tradicinių šeimyninių santykių aplinkos, kurioje labai aiškiai skiriami tėvo ir motinos asmenys, jau savo lytiškumu įtvirtinantys vyro ir moters lytiškumo skirtybę. Tačiau šeima veikia kaip galingas kultūrinis socialinis institutas, gyvybingais palaikantis visokius tapatumus. Šeimoje vaikas išmokomas kalbėti gimtąja kalba, tad įgauna gimtinės nuovoką, kuri tampa esminiu jo tapatumo sandu. Pirminiai, tad svarbiausi socialinio ir kultūrinio bendravimo įgūdžiai – taip pat šeimos reikalas. Šeimoje sukaupta giminės, vietinės bendruomenės atmintis, kuri siejasi su etnokultūriniu, tautiniu ir galop nacionaliniu tapatumu. Visų šių tapatumų šaknys – šeimoje, jos sociokultūrinėje ir ekonominėje veikloje. Tad visiškai aišku, kad be stiprios, tūkstantmečius puoselėtos tradicinės šeimos neįmanomas jokios gentinės, etnokultūrinės, tautinės ar nacionalinės bendruomenės išlikimas. Pavyzdinė šiuo atžvilgiu gali būti žydų tautos istorija. Jos tūkstantmetė istorija liudija, kad tautos išlieka ir klesti tik palaikomos stiprios šeimos, kurioje įtvirtintas besąlygiškas kultūriniu ir socialiniu požiūriu deramo vaikų auklėjimo imperatyvas. Žydų ir kitų senųjų ir naujųjų tautų istorija rodo, kad dešimt Dievo įsakymų yra ne tik visiškai šiuolaikiški, bet ir būtini žmonijai gyvuoti. Tų įsakymų dvasia palaiko šeimą ir per ją perteikiama vaikams. 

Esame krikščioniškosios Vakarų civilizacijos nariai. Ir kaip žmonės, ir kaip tautos, ir kaip valstybės. Vienalyčių ir keistalyčių „šeimos“ politika yra mūsų civilizacijos išradimas. Klausimas – kaip tokių „šeimų“ įtvirtinimo politika ir su ja susijusi socialinė inžinerija paveiks civilizacijos raidą? Matėme, kuo baigėsi didieji, revoliuciniais vadinami prievartinio žmogaus „išlaisvinimo“ eksperimentai. Šiuo metu vykdomą derėtų vadinti „minkštuoju“, kadangi jis grindžiamas masine kultūrine ideologine indoktrinacija ir juridine prievarta, kuri suvokiama kaip demokratijos bruožas – juk visi turi laikytis įstatymų. Tačiau juridinė prievarta paremta ir valstybiniu prievartos mechanizmu – vis labiau plinta vaikų apsaugos nuo tradicinės šeimos auklėjimo nuostata. Galima nujausti, jog Vakarų civilizacija, naikindama biologinio atsigaminimo ir dauginimosi nuovoką, kitaip tariant, „išlaisvindama“ žmogų iš biologinių jo lyties „pančių“, naikina ir savo gyvybinę jėgą. 

Galbūt tikimasi tokia politika ir kultūra užkrėsti kitas civilizacijas – islamo ir kinų? Drįsčiau manyti, kad toks projektas pasmerktas nesėkmei. Vargu ar kas galėtų įsivaizduoti, kad islamo pasaulyje rastųsi jėgų, kurios imtų įtvirtinti vakarietiškąjį keistalyčių šeimos modelį, o mulos imtų pripažinti ir šventinti tokias santuokas. Tad islamo pasaulio keistalyčiai tiesiog vyks į tas Vakarų pasaulio, ypač ES šalis, kuriose galės ne tik kurti „šeimas“, bet ir iš savo lytinio keistumo išspausti politinės ir ekonominės naudos. Į tą naudą galės pretenduoti ir visi išmokę vaizduoti keistalyčius, savose šalyse dėl tokios lytinės orientacijos persekiojamus ar kaip kitaip nukentėjusius. Kinų civilizacija grindžiama aiškiu ir nepajudinamu dviejų kosminių energetinių pradų ir principų – vyriškojo ir moteriškojo – suvokimu. Kadangi tradicinė šeima yra ypatingas didžiosios visatos energetinis pavidalas, tai šeimos modelis galėtų būt keičiamas tik pertvarkant visą kiniškąjį pasaulėvaizdį ir pasaulėvoką. Vargu ar Vakarų civilizacijai, nepaisant jos technologinio pranašumo, pavyks šitai padaryti. Galima nujausti, kad į ES vis labiau trauks visų kraštų keistųjų seksualinių orientacijų žmonės, kurie čia galės pasijusti žmonijos avangardu, kovojančiu už jos „galutinį išlaisvinimą‘ ir už tai pelnantys deramą socialinę ir kitokią paramą, kuriamą nutildytos ir visaip kultūriškai marginalizuojamos „atsilikėlių“ daugumos. Tad kova už tradicinę vyro ir moters sąjungos šeimą yra sykiu ir pastangos stiprinti vakarietiškąją civilizaciją, stabdant civilizacinės savinaikos užkratą.