Vytautas Radžvilas. 1940 = 20..?

Vis dėlto esama tiesos žodžiuose, kad gyvenant po šia saule sunku išvysti ką nors nauja. Nors istorijos įvykiai nesikartoja, tačiau joje nuolatos sugrįžta tam tikros pamatinės, arba „struktūriškai“ panašios, situacijos. Tokio sugrįžimo nuojautas žadina pamąstymai apie Lietuvos būklę Ukrainos dramos fone. Šiomis dienomis sunku mintyse negrįžti į 1940 m. ir palyginti anos ir dabartinės Lietuvos padėtį. O tai padarius tik labai jau smarkiai šito trokštant įmanoma nepastebėti anaiptol ne paviršutiniškų panašumų tarp dviejų iš pirmo žvilgsnio tolimų valstybės istorijos tarpsnių.

Netikrumas dėl Tautos ir valstybės ateities - štai kas yra abu juos siejantis bruožas. O šį netikrumą kuria ne vien virš Lietuvos besitelkiantys geopolitinės audros debesys. Esama ir vidinių jį lemiančių priežasčių. Viena svarbiausių - itin „savitas“ politikų ir valdžios viršūnių požiūris į šalies būklę ir dar keistesnis ją lemiančių veiksnių aiškinimas.

Akivaizdžiai vengiama atvirai kalbėti su krašto piliečiais apie tikrąją Lietuvos saugumo padėtį ir perspektyvas. Atsiųsti keletas papildomų lėktuvų oro erdvei saugoti ir „milžiniškos“ NATO karių pajėgos skirtos tik apraminti sunerimusias Baltijos šalis. Jokių sprendimų, juo labiau pasiruošimų rimtai jas ginti kol kas nematyti ir šito vargu ar apskritai galima laukti. Juk net „drąsiausieji“ iš europiečių britai teigia, kad būtina „pagalvoti“, kaip sustiprinti mūsų regiono saugumą „neišprovokuojant“ Rusijos pykčio. Išvertus šį galvosūkį į kasdienę kalbą jį derėtų suprasti kaip ketinimus rasti būdą apginti Baltijos šalis be ginklo, tai yra jų neginant. Tačiau tokių Lietuvai labai svarbių žinių linkstama „nepastebėti“ ir jomis „nejaudinti“ šalies piliečių. Neatsitiktinai „preoeuropietiškoje“ žiniasklaidoje ir su žiburiu nerastum perspausdintų ar atpasakotų ukrainiečių ar tų pačių sąžinės nepraradusių vakariečių straipsnių, kuriuos persmelkia ironija dėl demokratiškų Vakarų valios paralyžiaus ir neviltis dėl daugumai jų vadovaujančių moralinių ir intelektualinių menkystų veidmainystės. 

Todėl už krašto gynybą atsakingi pareigūnai ir „ekspertai“, kuriuos dažnai sunku įtarti nors kiek giliau suvokiant pasaulyje vykstančių geopolitinių slinkčių pobūdį ir mastą, savimi pasitikinčių „žinovų“ veidais tikina, kad šalis visiškai saugi. Arba „drąsina“, kad, negandai užklupus, kariuomenė bent jau šį kartą tikrai iššausianti ir nepakartosianti sykį jau padarytos lemtingos klaidos. Ir vis dėlto toks „rūpestis“ piliečių dvasine sveikata ir giedra nuotaika neįtikina. Pro jį kiaurai prasišviečia susireikšminusių „valstybės sargų“ menkai slepiama panieka „nepašvęstiesiems“ į gynybos reikalus. 

Ir kaip neprisiminti, kad būtent tokia pati - išpuikėliška ir parodomai žvali - nuostata „valdžiai geriau žinoti“ smarkiai sutrukdė Lietuvai deramai pasiruošti 1940 m. ištikusiai katastrofai. Nors jau 1939 m. virš valstybės pakibo mirtina grėsmė, šalies vadovybė faktiškai nesiėmė jokių priemonių telkti visuomenę krašto gynybai, o Tauta buvo raminama pažadais, kad kariuomenė atliks savo pareigą. Lygiai taip pat „dėl gerų santykių“ su TSRS buvo ribojama ir dozuojama informaciją apie tikrąją padėtį toje šalyje, todėl įsibrovus okupantams ne iš karto buvo susivokta, kokie tai „svečiai“, ir guostasi naiviomis iliuzijomis, kad prasidedanti okupacija būsianti panaši į nemalonų, bet iš bėdos pakenčiamą gyvenimą carinės Rusijos valdžioje. Todėl įsiveržus sovietams prireikė net kelerių mėnesių, kol dėl valdžios uždarumo, slaptumo ir neveiklumo suklaidinta, pasimetusi ir pakrikusi visuomenė atsitokėjo ir pradėjo savarankiškai organizuoti pasipriešinimą okupantams, prasiveržusį 1941 m. sukilimu. Stebina, kaip šių dienų Lietuvos valdantieji „įžvalgiai“ atpažino ir „sąžiningai“ įvardijo valstybei keliančius grėsmę vidaus gaivalus. Paaiškėjo, kad jokio pavojaus nekelia ir nuoširdžiausia jos draugė yra LLRA - tariamai lenkų bendruomenei atstovaujanti, o iš tikrųjų putiniškąjį pietryčių Lietuvos „ukrainizavimo“ planą nuosekliai ir sėkmingai vykdanti vos gimusią Lietuvos Respubliką mėginusių pasmaugti TSKP „autonomininkų“ idėjinė įpėdinė ir jų reikalo tęsėja. Į kovą už jos šventą reikalą pakilę „socialdemokratai“ atskubėjo į talką antilietuviškas „jedinstveninkų“ tradicijas tęsiantiems bičiuliams. Jie pateikė pirmąjį didžiajam tikslui įgyvendinti būtino įstatymo projektą. Jį priėmus būtų ne tik paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas, bet ir žengtas pirmas žingsnis naikinant Lietuvos suverenitetą vėl „autonomizuojamame“ krašte. Įstatymo projekto teikėjai taip stengiasi įsiteikti kovos bendražygiams, kad net nepastebi, jog daro Lietuvą pasauline tyčiojimosi iš savo kalbos čempione. Atrodo, panašaus bandymo taip „praplėsti“, o iš tikrųjų sudarkyti savo kalbos raidyną, kad jis „svetingai“ priimtų visų lotyniškųjų abėcėlių raides su visais įmanomais diakritiniais ženklais, pasaulio istorijoje dar nebūta. Įsidėmėtina, kad šitoks uolumas ir „akiračio platumas“ parodyti paslaugiai tenkinant LLRA lyderio įnorius. Jo talkininkų nesutrikdė net tai, kad tas lyderis lyg tyčia kaip tik dabar nusimetė gana sėkmingai nešiotą politinę kaukę. Nebematydamas reikalo slėpti savo tikrųjų pažiūrų, jis nuoširdžiai pasmerkė ne Rusijos agresiją Ukrainoje, bet ukrainiečių „nacionalistų“ ir „fašistų“ tariamą siautėjimą.

Suprantama, kad Lietuvos draugais laikant putiniškąjį frontą Lietuvoje atidariusių antivalstybinių organizacijų neojedinstveninkus, priešų vaidmuo neišvengiamai turi tekti kitiems. Todėl jau aptiktos ir demaskuotos dvi užsimaskavusių ir klastingų vidaus priešų ir slaptų kenkėjų grupės. Pirmoji - iracionalią nostalgiją sovietmečiui ir aklą meilę putiniškai Rusijai jaučiantys visi Lietuvos nevykėliai. Antroji - kažkodėl panūdę norintys likti lietuviais ir išsaugoti valstybę, todėl neskubantys „europeizuotis“ Vakarų pasaulio ir ES integracijos užkietėję priešai.