Linas Braukyla. Eisena prieš vertybes

Žodis „vertybės” kalbos kraitelėse yra ne šiaip sau. Jis skirtas tokiems žodžių junginiams, kaip „jūsų vertybės”, „mūsų vertybės”, „europietiškos vertybės”, „krikščioniškos vertybės”, „bendros vertybės”, „skirtingos vertybės” ir panašiai be galo. Tai labai patrauklus vertybinis puodelis ir patogus būdas pasakyti kažką neaiškaus. Kartais tai reiškia „brangu ir svarbu, bet tik kažkam, ne visiems”. Kartais — „kažkas, ką grupė žmonių galbūt laiko brangiu ir svarbiu”. Neaišku?

Aišku ir neturi būti, nes jei pasklinda „vertybių” kerai, aiškintis toliau nebereikia — tai jau individualus reikalas.

„Vertybės” kilo iš mokslo pasaulio, kai jis siekė būti nešališkas ir nepataikauti jokiai nemokslinei (vertybinei) teiginių sistemai. Dėl jų, kaip ir dėl skonio, mokslininkai nesiginčija. Tokiame fone viskas yra gražu ir logiška (žinoma, su savomis išlygomis, nes ilgainiui vertybinis neutralumas buvo ištremtas į Utopiją). Blogiausi nutikimai vyksta, kai šis žodis perkeliamas į kasdienybę.

O jei jis dingtų? Jei jis būtų išmestas į sąvokų šiukšlyną?

Dingtų tokie nesusipratimai kaip „krikščioniškos vertybės”, „bendražmogiškos vertybės” ir „europietiškos vertybės”. Būtume priversti kalbėti tiksliai, atkasti visų „vertybių” šaknis ir diskutuoti dėl principų, o ne dalintis „preferencijomis”. Nebebūtų galima skųstis dėl vertybių krizės, reikėtų mąstyti apie jos priežastis. Grįžtų graikiškas pasiūlymas laikytis dorybių, atsirastų ir Kristus, pamatytume Renesanso bei Apšvietos pasaulio vizijas, imtų vaidentis postmodernizmas ir nebetikėjimas tiesa. Tada atsivertų akys ir būtų apnuoginti prieštaringumai bei nenuoseklumai; praregėtume, jog yra esmiškai nesutaikomų dalykų (kurie, kol dar buvo vadinami „vertybėmis”, lyg ir puikiai derėjo).

Žinoma, tai tik dar viena svajonė: Lietuva be vertybių. Tačiau tikiu, kad iš šios pasakos, kaip ir iš visų, galima pasimokyti. Svarbiausia, galima tai pritaikyti politikoje.

Politika yra bendrųjų (o ne individualiųjų) reikalų tvarkymas. Todėl bet ką pavadinus „vertybe”, ši žaibiškai išgaruoja iš tikrosios politikos. Jei šeima yra vertybė, jos nėra politikoje. Telieka tik gražus (o iš tikrųjų pasibjaurėtinas) pasidalijimas apie „tradicinės šeimos” svarbą „tradiciniams žmonėms”. Visa laimė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima nėra vertybė. Tai yra „visuomenės ir valstybės pagrindas”. Ne naujiena, kad tas pagrindas skeldėja ir trūkinėja, bet dėmesio jam atnaujinti galima tikėtis tik tada, kai jis ir bus sąmoningai laikomas pagrindu.

Birželio 1 dieną Vilniuje vyks eisena už šeimą. Savaime tai yra protestas prieš šeimos laikymą vertybe. Šis visuomeninis (ir, tikiuosi, politinis) veiksmas nėra vien skonio reikalas, tai pasirinkimas naujai pažiūrėti į Konstituciją ir kurti Lietuvą stiprinant jos pagrindą.

Argi reikia sakyti, kad pareigą dalyvauti eisenoje prieš vertybes turi jausti tiek šeimos, tiek kiekvienas pilietis?

Šaltinis: www.neliberaliai.lt