Jolanta Ramonienė. Nenuosekli šeimos politika pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia (II)

Bernardinai.lt, E. Levin nuotrauka

„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Juozapas Labokas ir Lukas Grinius apie šeimos politiką kalbino Šeimos instituto vadovę Jolantą Ramonienę. Antrojoje pokalbio dalyje J. Ramonienė kalba apie problemas, kurios kyla, kai šeimą nustojama kildini iš santuokos. Pasak pašnekovės, tuomet jauniems žmonėms tampa nebesuprantama, kam prisiimti daugiau įsipareigojimų ir atsakomybės, jei visi gauna tiek pat teisių. Laidos klausykitės kiekvieną penktadienį 21 valandą. Pirmąją pokalbio dalį galite skaityti čia.

Jolanta, gal ir pačių šeimų požiūris į tai, kaip priimami sprendimai, kas yra šeima, taip pat ne paskutiniu smuiku groja šitoje situacijoje?

Vienas iš svarbiausių politikos veikėjų yra pati visuomenė. 

Bet kodėl žmonės, sukūrę šeimas, nelaiko to tokiu svarbiu klausimu, kad reikėtų eiti į gatves?

Kartais laiko. Esame išsivedę šeimas į gatves, bet neužtenka tik eiti į gatves. Išeiti į gatvę reikia tada, kai iš tiesų reikia, bet toliau reikia nuosekliai dirbti. Kai 2007 m. išsivedėm žmones į gatves, tiesiog tvyrojo poreikis eiti. Ta akcija ,,Šeima – gyvybės lopšys“ buvo dar ilgai linksniuojama, per ją pakliuvome į didžiąją politiką, kai buvo kuriama valstybinė šeimos politikos koncepcija, bet pritrūko tolesnio darbo. Galbūt tuo metu pritrūko ir mūsų suvokimo, kad nepaliktume politikų ties tomis deklaratyviomis frazėmis. Juk programinis dokumentas buvo priimtas, bet priemonės nebuvo numatytos. Kriterijų, kuriais vertinsime, ar pasiekiama visa tai, kas numatyta, nebuvo. Nėra, kas stebi, nėra, kas vertina. Taip ir liko. Žiūrėkime toliau. Gerai, buvo Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, vėlgi labai puiku. Netgi atsirado jo priežiūros taryba, kurioje dirba nevyriausybininkai. Bet vieną mažą sritį pasiėmę žmonės, dirbantys metai iš metų, šiokių tokių pokyčių pasiekia, o visa kita – formalios ministerijų ataskaitos. Jie daro savo darbus kaip ir darę, tik prirašo, kad šitie darbai tinka prie šito ar ano tikslo. Iš tikrųjų ne to tikslo siekia, bet daro, ką darė ir darys, kaip ten tie vėjai besikeis, prirašys – viskam tiks jų darbai.

Pastaruoju metu pastebima ir kita nemenka problema – spaudimas pačiai šeimos sąvokai, bandoma ją perkonstruoti. Kaip manote, ar tai rimta problema? Ir koks būtų adekvatus būdas jai spręsti? 

Man atrodo, kad tai tikrai pakankamai rimta problema. Jeigu kalbame apie šeimos politiką, visada galvoju, kad ji turi turėti objektą. Kaip gali politika būti be objekto? Aišku, ji gali būti ne taip aiškiai išreikšta, pavyzdžiui, gali turėti gimstamumo didinimo tikslą. Žinoma, tai labiau demografinės, o ne šeimos politikos tikslas, bet galima išsisukti. O kokią labai aiškią problemą dabar matau? Tai problema, likusi po visiems šimtą kartų girdėto Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šeimos sąvokos, kuri buvo minėtoje valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje, programiniame dokumente, ne kokiame nors įstatyme. Tai bandymas sumenkinti įsipareigojimą ir atsakomybę. Mums, jau apsisprendusiems, ilgai šeimose gyvenantiems, nebekyla tokių dilemų, kurios kyla jaunam žmogui: kodėl aš negaliu gyventi taip, kaip gyvena kiti, kurie prisiima mažiau atsakomybių, įsipareigojimų, bet gauna tiek pat teisių? Kodėl aš turiu daryti daugiau? Užfiksuotas įsipareigojimas teisėje, santuoka yra aiškus juridinis faktas, aiški ryšio pradžia, nuo kada valstybė turėtų pradėti ją saugoti, ginti. Jeigu tai bandoma pakeisti, tai tas pats, kaip sakyti, kad santuoka nieko nereiškia. Tuomet nuo kada valstybė turi pradėti saugoti ir ginti šeimą? Tada lyg ir turėtume viską labai smulkiai, detaliai aprašyti: jeigu jie jau tiek laiko žiūrėjo vienas kitą, jeigu jau už rankų susikibę... Na, aš juokauju. Bet reikia įvardyti kriterijus, nuo kada prasideda valstybės globa. Juk jeigu kalbame apie politikos priemones, viskas turi būti aišku. Jeigu mes kalbame šiaip apie savo santykius, taip, valstybė į juos nesikiša. Bet jeigu mes kažko iš valstybės norime, tai tada turi būti viskas aiškiai apibrėžta. 

Paklausius susidaro įspūdis, kad kažkam naudingas šeimos panaikinimas ir patraukimas iš mūsų gyvenimo. Kaip manote, kas tie žmonės, arba kokios tai grupės galėtų būti? Kodėl yra siekiama tarsi apskritai sunaikinti šeimą kaip sąvoką?

Taip, čia galima kalbėti apie visokias sąmokslo teorijas, bet kartais atrodo, jog taip vyksta iš didelio nesusivokimo ar iš didelio noro kam nors įtikti. Kas mums patinka šitoje painiavoje? Šiaurės šalys ir jų būdas? Ten šeima nebūtina, ten puikiai gyvena vieniši ar dviese gyvenantys žmonės, auginantys vaikus. Esmė ta, kad vaikų būtų daug, kad būtų garantas valstybei išlikti. O stiprioje šeimoje susiformuoja stiprus žmogus. Tada klausimas – kam naudingas stiprus žmogus? Stiprus pilietis su stipria nuomone, kuris turi daug veiklos ir nesėdi prie televizoriaus, nuolat nepaniręs į internetą, ir jam negalima išplauti smegenų, kažko įpiršti. Juk jeigu vartoji kitą žmogų, vartoji visus daiktus, esi labai patogus įrankis, tavimi galima manipuliuoti. O kas tą nori daryti? Galima pradėti nuo pačių mažiausių, nuo jų noro pasiekti gerą pelną, iki tų, kurie nori perkonstruoti visą pasaulio sandarą. Konkrečiai neįvardysi, bet suinteresuotų gali būti daug.

Klausant diskusijų viešojoje erdvėje apie mėginimus perkonstruoti šeimos sąvoką, apie gyvybės klausimus, susidaro toks įspūdis, kad šeimos, matančios tą situaciją, yra tarytum gynybinėje pozicijoje. Kitaip tariant, mūsų veiksmas yra antras. Jolanta, kaip galvojate, ar yra galimybių, kad iš antrojo taptume pirmuoju žingsniu? Kad taptume siūlantieji, kurie išeina į gatves, kurie daro susitikimus, rodo, kokia graži yra šeima, kas yra šeima, padeda to nepažinusiems tai pamatyti. Ką mąstote šia tema?

Žinoma, tik toks kelias ir yra. Mes turime žengti pirmąjį žingsnį, tik tada bus sėkmė, tik tada bus kūrimas. Kol yra atsakomieji veiksmai, gynimasis, kovojimas – ši retorika netinka, ne taip turėtume kalbėti. Ir labai smagu, kad čia aš kalbu jaunimui. Tikiuosi, kad jaunimas įneš naują gurkšnį, galėsime įkvėpti ir stabiliau, nuosekliau eiti pirmyn. Juk kalbame apie šeimas, apie tuos žmones, kurie suvokia, kokią atsakomybę prisiima. Tu gali nuo ryto iki vakaro būti užimtas šeima, nes vaikų auginimas – toks darbas, kur niekada nebus gana. Vaikams visada reikia dėmesio, visada reikia juos išklausyti, o jeigu tu turi jų ne vieną, ne du, o tris, keturis, penkis, tai iš viso yra stebuklas, kad dar lieka laiko papildomai veiklai. Galima tik dėkoti tiems žmonėms už jų įžvalgas. Turbūt kuo daugiau vaikų tėvai turi, kuo labiau įvairiose veiklose yra užsiėmę, tuo geriau įžvelgia tą problemą. Mums reikia dar daugiau žmonių, kurie galėtų skirti laiko, skirti laiko nuosekliai. Mes jau ne vienerius metus kalbame apie tai, kad turėtume ir mes, nevyriausybininkai, strategiškai susidėlioti, kas yra svarbu, kurie mūsų žingsniai ves kūrybos link. Bet niekada negalima sakyti, kad nereikės tų žingsnių, kurie yra antri, atsakomieji. Jie visada bus, tik dabar taip jau susiklosto, kad jų yra tiek, jog viską užgožia, ir vos spėji sureaguoti. Reaguoji irgi ne į viską, tik į pačius svarbiausius dalykus, o kiek yra tų reakcijų, kurių viešumoje nesimato? Turbūt nedaug kas pastebėjo, kad vakar Seimo posėdyje nebeliko Lygių galimybių įstatymo, kur buvo numatyta diskriminacija dėl šeiminės padėties. Ne šiaip sau jų nelieka...

Pagal ką galima vertinti, ar šeimos politika yra sėkminga? Ir apskritai, kaip manote, kokia turėtų būti gera šeimos politika? Kaip prie jos kūrimo galėtume prisidėti mes, paprasti piliečiai?

Vertinti, ar šeimos politika sėkminga, turbūt galėtume matydami, kad visa visuomenė supranta, ko ta šeimos politika siekiama, jaustų naudą ir pati norėtų prisidėti prie to tikslo siekimo. Apie visuomenę kalbu plačiai – tiek politikus, tiek įvairiausias valdžios institucijas, verslininkus, Bažnyčią. Mūsų veikėjų tikrai yra daug, tai tos pačios nevyriausybinės organizacijos, ir žiniasklaidos vaidmuo ne mažesnis. Jeigu mes visi suvoktume, ko siekiam, jeigu taikytume realias priemones, atsižvelgdami į realius šeimų poreikius, vertintume, kaip jos veikia, kokį poveikį daro šeimoms ar atskiriems asmenims, kad jie priimtų sprendimus kurti šeimą. Ir mokytumėmės iš klaidų, išdrįstume pripažinti, kad kažkur suklydom, ne tokį priemonių paketą parinkom, į kažkokį faktorių neatsižvelgėm, nes jų tikrai labai daug yra, ir leistume sau keisti. Labai svarbu nemąstyti politikų veikimo kadencijomis, kad suvoktume, jog šeimos politika nėra vienos kažkurios politinės partijos ar vienos Seimo kadencijos klausimas. Tai ilgalaikis klausimas ir mums nesvarbu, kas valdžioje. Svarbu, kad būtų nuosekliai laikomasi – priimta, susitarta ir laikomasi. Tai turi būti virš partinių interesų pasiekiamas susitarimas. Bet kol kas kalbam apie šeimos politiką, kokios nėra. 

O jei kalbėtume apie tai, ką kiekvienas jaunas žmogus gali padaryti, tai yra įvairiausių kelių, pirmiausia – pasistengti pačiam apsispręsti, kokį kelią rinksiuosi toliau. Ieškoti pagrindimo, kodėl. Svarbiausia turėti aiškią nuomonę. Galima rinktis ne tai, kas gal atrodytų valstybei pats priimtiniausias variantas, bet svarbu turėti aiškų atsakymą, kodėl – tada galima diskutuoti. Aktyviai pilietiškai veikti. Vienas minimalių veikimo būdų – rinkti. Rinkti politikus sąmoningai ir negalvoti, kad Europos Parlamento rinkimai kažkur toli. Matom, kiek sprendimų, atkeliaujančių iš ten, yra nepalankūs šeimai. Jaunimui reikia mąstyti, apsispręsti ir pasirinkti. Bet nepalikti išrinktųjų – tiek Europos Parlamento, tiek Seimo narių, tiek savivaldos atstovų – nepalikti jų tiesiog veikimui savaime. Reikia susigalvoti sau priimtiną būdą – gal nedrąsu iš tiesų yra eiti į priėmimą ir diskutuoti, gal trūksta argumentų. Galima bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, rašyti laiškus, dalyvauti renginiuose, ateiti, kalbėti, liudyti savo buvimu, sustiprinti jau veikiančias organizacijas, naujo vėjo įnešti: mes turim idėjų, turim rankas, turim laiko, galim būti jūsų kojos, galim nueiti, atstovėti, pasišypsoti, gal plakatą kokį palaikyti, kol jūs dirbat ir savo vaikam uždirbat duoną.

Kiek, jūsų nuomone, yra svarbus liudijimas kasdieniame gyvenime kalbant apie tai, kas yra šeima, kodėl verta burtis į šeimą, vyrui tuoktis su moterimi ir susilaukti vaikų? Kiek tai galėtų padėti formuoti šeimos politiką Lietuvoje – be cinizmo, be pasyvumo, be išsidirbinėjimų?

Realūs ir paprasti pavyzdžiai visada yra labai svarbūs. Svarbu kalbėti apie realią, gyvą šeimą, ne tą pasakišką, kur visi labai gražiai ir laimingai gyveno, niekada nesipyko, visada šypsojosi ir viską tik gražiai darė. Kai sukuriam tokią iliuziją, tada ir kyla diskusijos: ne, jūs čia apie kažkokią idealią šeimą kalbat, ir mes tokios nesieksim. Ne, mes nekalbam. Nereikia, kad kiekviena šeima būtų ideali – nereikia idealių šeimų kaip ir idealių mamų vaikams. Reikia tik tų, kurie sugeba pripažinti savo klaidas, sugeba keistis, iš jų pasimokyti, turi savo tikslą. Gal bėda yra, kad kai kurios šeimos sukuriamos nežinant, kaip mes ten toliau gyvensim kartu, ko mes sieksime – taip, vaikus auginsim kartu, o kas po to? Būtent ant tikrų šeimų mes statome savo valstybę. Ir tuos pavyzdžius pateikti nesubanalintus, iš realaus gyvenimo, ne tuos keistuosius žvaigždžių gyvenimo pirmųjų viršelių variantus, kad mes negalvotume, jog yra kažkur atskira grupė. Nes dabar lyg ir neaišku. Ne iš kosmoso mes esam, visi iš šeimų. Bet kodėl mes jų nesuprantam? Nes neapčiuopiam jos kaip visumos, tos šeimos. Pačios šeimos, kai prašai kalbėti, iš tiesų vengia. Pasisakyti kalbinam tas realias šeimas, kad jos kalbėtų, jog turėjo problemų, jog turi problemų, jas sprendžia, ieško, ir tikrai nedrąsu joms tai daryti, nes visuomenės reakcija paprastai būna užsipulti – kokią čia teisę turi kalbėti, jei irgi turi problemų. Turim, kur pasitaisyti, negalim sakyti, kad mums oponuojantys siūlo blogus sprendimus. Vėlgi tolerancija – jei tai būtų tikroji tolerancija, ne vien tolerancija mūsų nuomonei – gali kažkas turėti savo nuomonę, svarbu, kad pagrįstą. Tie šeimos liudijimai nebūtų panacėja, bet jie padėtų suvokti, kokia ta šeima, ir kaip ją reikėtų stiprinti, kokia šeima, ant kurios stovi mūsų valstybė.