Edmundas Naujokaitis. Gėjų ideologijos įsiveržimas į Lietuvą. Trumpa chronologija (I)

Propatria.lt nuotrauka Skelbiame 2007 m. publikuotą kun. Edmundo Naujokaičio straipsnį, kuriame nupasakojama homoseksualizmo ideologijo...

Propatria.lt nuotrauka
Skelbiame 2007 m. publikuotą kun. Edmundo Naujokaičio straipsnį, kuriame nupasakojama homoseksualizmo ideologijos atėjimo į Lietuvą chronologija.

***

Šiais metais (2007) Lietuvos visuomenė pirmą kartą aiškiai pajuto, kad šalyje įsigali nauja idėjinė sistema, kuri pasižymi visais ideologijos, sakykime tiesiai – totalinės (siekiančios apimti ir pertvarkyti visas gyvenimo sferas), arba totalitarinės ideologijos bruožais. Nusitaikyta į giliausią ir intymiausią – lyties, šeimos, žmogiško bendravimo, net žmonių mąstymo ir nuomonių sferą, nutarta ją iš pagrindų pakeisti seniai totalinių ideologijų išbandytomis priemonėmis: propaganda ir represijomis (kol kas – grasinimu jomis). Tai, apie ką prieš keliolika metų buvo net nepadoru kalbėti, kas prieš kelis metus tebuvo „Vakarų pasaulio reiškiniu“, žinomu iš gėjų paradų vaizdelių žiniasklaidoje, dabar tapo valstybės biurokratinės mašinos primetama sistema, kuri tuoj asmeniškai palies kiekvieną darbdavį, kiekvieną moksleivį, šeimos tėvą ir pilietį. Kiekvienas Lietuvos gyventojas iš esmės jau dabar verčiamas priimti sprendimą: tapti naujosios ideologijos skleidėju, pasyviu šalininku, pasyviu nepritariančiuoju arba aktyviu priešininku.

Gėjų judėjimo ideologinis pobūdis

Iš pradžių turime pabrėžti: nediskutuojame apie homoseksualizmą kaip medicininį, psichologinį, socialinį reiškinį, kuris visuomenės gyvenimo paribyje egzistavo visais laikais. Kalbame ne apie homoseksualių polinkių turinčius asmenis ir ne apie gėjų subkultūrą, o apie sistemingą ideologiją, apimančią:

- „mokslinius“ tyrimus (vad. queer studijos),
- organizuotą propagandą, įskaitant kovos, nepakantumo, karo retoriką, siekį staiga pakeisti visuomenės daugumos mąstyseną,
- lobistinių grupių spaudimą tarptautinėms, valstybinėms ir komercinėms struktūroms,
- naujų sąvokų („lytinė orientacija“, „homofobija“, „heteronormatyvumas“) įvedimą net į teisinę kalbą,
- teisinės sistemos reformas ir juridinį priešininkų persekiojimą,
- infiltraciją į religines, švietimo, jaunimo ir kt. organizacijas,

Žinome, kad ne visi homoseksualūs asmenys yra gėjų subkultūros dalyviai. Visame pasaulyje veikia homoseksualumą bandančių įveikti žmonių organizacijos. Taip pat aišku, kad gėjų ideologija nėra tapati gėjų subkultūrai. Daugelis slaptų ar atvirų gėjų nėra šios ideologijos aktyvistai, o ne vienas jos aktyvistas yra heteroseksualus ir remia ją dėl paaugliško polinkio protestuoti prieš visuomenės normas, liberalistinės ar kairiosios pasaulėžiūros, priešiškumo religijai ar kt. motyvų. Todėl gėjų ideologija neatstovauja visų homoseksualių asmenų ir tik panaudoja medicininę bei socialinę homoseksualumo problemą platesnei politinei programai – siekiams panaikinti šeimos instituciją ir visiškai atsieti visuomenės gyvenimą nuo moralinių principų. Pasipriešinimas gėjų ideologijai neturi nieko bendro nei su psichinei patologijai priskirtina „homofobija“ (jei apskritai tokia liga kada nors buvo diagnozuota), nei su socialine nuo homoseksualumo kenčiančių asmenų diskriminacija – tai politinis ir galų gale dorovinis, vertybinis, religinis konfliktas. Noras nutildyti politinius bei vertybinius oponentus teisinėmis priemonėmis, prisidengiant „kova prieš atskirtį ir diskriminaciją“, yra vienas iš šiandieninės liberalistinės demokratijos tapimo diktatūra požymių.

„Homoseksualizmo klausimo“ iškėlimas

Nesigilinsime, kokia yra reali gėjų ideologijos „socialinė bazė“ mūsų šalyje. Akivaizdu, kad homoseksualų polinkį turinčių ir tuo labiau į gėjų subkultūrą įsitraukusių asmenų Lietuvoje labai mažai, jų lytinės tapatybės problemas galima išspręsti įprastinėmis priemonėmis (specialistų, dvasininkų pagalba, literatūra). Patys gėjų ideologai pripažįsta, kad absoliuti visuomenės dauguma vertina homoseksualumą kaip nukrypimą nuo dorovinių normų ir nepritaria jo viešam reiškimui, tuo labiau propagavimui. Tad jau pats bandymas visus nepritariančius priskirti smerktinai „homofobų“ kategorijai, siekis vienu mostu pakeisti visos visuomenės dorovinę vertybių sistemą primena neseną totalitarizmo patirtį.

Savo paskaitose dr. Scottas Lively‘is nurodo, kad į Rytų Europą gėjų ideologija ateina jau turėdama kelių dešimtmečių patirtį, tvirtą užnugarį tarptautinėse organizacijose ir garantuotą finansavimą. Ši ideologija nesitenkina tais kraštais, kuriuose jau gyvuoja išsikerojusi gėjų subkultūra, bet nori įsitvirtinti ir ten, kur jos niekas nekviečia – vyksta eilinis „revoliucijos eksportas“. Tad Lietuvoje matome atvirkštinį procesą nei Vakarų Europoje ir JAV: ten pirmiausia vyko kova „iš apačios“, visuomeninių organizacijų bei lobistų judėjimas, ir tik vėliau, kaip „žygio per institucijas“ vaisius, buvo imti keisti įstatymai. Lietuvoje pirmiausiai „iš viršaus“ nuleidžiami jau gatavi, „importiniai“ įstatymai, o po to bandoma juos įgyvendinti visuomenėje.

Dar 1993 06 11 Seimas panaikino Baudžiamojo kodekso 122 str. 1 dalį (vyrų lytinis santykiavimas su vyrais baudžiamas iki 3 metų laisvės atėmimo), laikinai liko galioti 2 dalis (laisvės atėmimas iki 8 m. už tokį santykiavimą naudojant prievartą ar su nepilnamečiu iki 18 m. amžiaus). Šį represyvaus įstatymo panaikinimą galima laikyti bendrojo politinio liberalizmo pasekme. Negausūs Lietuvos gėjai „išėjo iš tualeto“ (taip šį procesą vadina gėjų literatūra) palaipsniui. Nugalint nuožmius vidaus konfliktus, susikūrė visuomeninė organizacija Lietuvos gėjų lyga (LGL), kuri įregistruota 1995 m. Jos ilgametis vadovas – Vladimiras Simonko. Lygiagrečiai išaugo gėjų klubai (žymiausias – Aleksejaus Terentjevo „Men‘s Factory“ Vilniuje), suteikę komercinį pavidalą gėjų subkultūrai ir tapę naujų jos narių verbavimo priemone. Gėjų gyvenimo būdas liberaliosios žiniasklaidos pamažu išpopuliarintas kaip „drąsus, jaunatviškas, pažangus, įdomus“, tačiau, reikia pripažinti, jis dar nerado kelio į didįjį pasilinksminimų ir muzikos verslą.

2000 metais Lietuvoje išleista pirmoji agresyvios gėjų propagandos knyga: Francis M. Mondimore‘o veikalas „Homoseksualumo prigimties istorija“ (Eugrimas, Vilnius). Jos leidimą, be abejo, parėmė Atviros Lietuvos fondas – „filantropo“ G. Soroso įstaigos visame pasaulyje yra uolios gėjų ideologijos rėmėjos.

Teisės pakeitimų importas iš ES

Akivaizdu, kad pirmasis ir pagrindinis veiksnys, skatinantis gėjų ideologijos veržimąsi į Lietuvą, yra šalies integracija į Europos Sąjungą. Ši tarptautinė struktūra, iš pradžių turėjusi vien ekonominę reikšmę, tapo politiniu projektu, o šiame projekte dominuoja idėjos, priešingos ne tik religijai, bet ir šeimai, dorovei, sveikam švietimui – visoms vertybėms, kuriomis gyveno Europa iki moderniųjų revoliucijų epochos. Centrinės Europos kraštų (pirmiausia Lenkijos) įstojimas į ES suteikė vilties, kad šį politinį projektą galima pakoreguoti, tačiau ši viltis blėsta.

1998 12 01 Seimas priėmė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, o 1999 04 20 paskyrė Aušrinę Burneikienę moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere – ši pareigūnė tapo daugelio šeimai priešiškų iniciatyvų įrankiu.

Ėmus rengtis stojimui į ES, pradėti tyliai ir sistemingai keisti įstatymai, taikantis prie „europinių normų“. Daugelio šių pakeitimų visuomenė nepastebėjo, nes jie nebuvo tuoj pritaikyti praktikoje, apie juos tylėjo ir konservatyviosios partijos. 2000 06 26 įsigaliojusiame naujajame Baudžiamajame kodekse panaikinta 122 str. 2 dalis, nes apie tai kalba straipsnis dėl išžaginimo (santykiavimas su vaiku iki 14 m. laikomas išžaginimu, net jei vaikas sutiko). Tačiau staiga atsirado 169 str. – diskriminacija dėl „lytinės orientacijos“ iki 3 m. laisvės atėmimo, ir 170 str. – kurstymas neapykantos dėl „lytinės orientacijos“ iki 2 m., kurstymas smurtauti – iki 3 m. laisvės atėmimo!

Kas yra ta „lytinė orientacija“? Kur neginčijamai moksliškai įrodyta, kad kai kurie žmonės turi įgimtą, nuolatinę ir nekintamą homoseksualią „lytinę orientaciją“? Ar yra tik dvi „orientacijos“ (heteroseksuali ir homoseksuali), ar jų yra daug? Juk patys gėjų teoretikai skelbia „konstrukcionizmo“ teoriją: visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, lytinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus. Tai kur tuomet nuolatinė ir stabili „orientacija“? Galiausiai: kur yra objektyvūs kriterijai, kuo skiriasi „orientacija“ nuo lytinio iškrypimo? Kodėl iš pradžių Tarptautinė lesbiečių ir gėjų asociacija (ILGA) tarp savo narių turėjo pedofilų organizaciją NAMBLA, o 1994 m. nuo jos staiga atsiribojo, nes ji ėmė trukdyti ILGA tapimui JTO nevyriausybine organizacija? Gal iki 1994 metų pedofilija buvo gintina ir skleistina „orientacija“, o po to tapo iškrypimu?

Taip be jokio mokslinio pagrindo, be jokios diskusijos visuomenėje į Lietuvos teisę buvo įvesta ideologinė „lytinės orientacijos“ sąvoka ir numatytos griežtos bausmės už „kitos orientacijos“ žmonių diskriminavimą ar net kurstymą diskriminuoti. Parengtas galingas vėzdas, kuriuo ir pradėta mojuoti šiais metais.

2003 11 18 Seimas, vykdydamas Europos Tarybos 2000 11 27 direktyvą 2000/78/EB, priėmė Lygių galimybių įstatymą. Jį pasirašė tuometinis prezidentas R. Paksas. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės įstaiga pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT), jos kompetencija papildyta draudimo diskriminuoti dėl asmens amžiaus, „lytinės orientacijos“, negalios, rasės ir etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų priežiūra. Taip „kitos lytinės orientacijos“ žmonės tapo viena iš šešių valstybės saugotinų visuomenės grupių. Būrelio Lietuvos gyventojų seksualinių nukrypimų reiškimas prilygintas lyčiai, tautybei ir religijai!

Kontrolieriaus tarnyba ne tik kovoja prieš tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, bet ir rengia įvairius projektus, su kuriais bendradarbiauti privalo visos kitos valstybinės institucijos. Juk Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis įsako: „Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo: 1) užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės neatsižvelgiant į... lytinę orientaciją...; 2) rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas lygių galimybių užtikrinimui neatsižvelgiant į... lytinę orientaciją...; 3) įstatymų nustatyta tvarka remti religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų, kitų nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros bei paramos fondų programas, kurios padeda įgyvendinti lygias asmenų galimybes nepaisant jų... lytinės orientacijos...“ Taigi visa valstybės struktūra su visomis institucijomis ir lėšomis teisiškai privalo prisidėti prie gėjų ideologijos skleidimo ir įtvirtinimo šalyje. Kad tai kol kas dar neįgyvendinta, tėra laikinas kompromisas.

Kaip tai suderinti su aukščiausiu mūsų šalies įstatymu? Juk Konstitucijos 25 str. teigia: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti... dorovei...“. 36 str.: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti... dorovę...“. Galiausiai 38 str. teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutikimu. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus“. Taigi „dorovė“ yra Konstitucijos įtvirtinta sąvoka, ir net jei manoma, kad nėra absoliučių dorovinių normų, akivaizdu, jog egzistuoja sociologiškai gana tiksliai nustatomos visuomenės daugumos dorovinės nuostatos, o jos Lietuvoje šiuo metu akivaizdžiai priešingos homoseksualumo reiškimui. Be to, niekas negali ginčyti, kad beveik visuotiniu šeima besirūpinančių religinių ir pasaulietinių institucijų sutarimu gėjų ideologija priešinga ir pavojinga šeimos institucijai. Taigi valstybė turėtų ją vertinti kaip reiškinį, keliantį nacionalinę grėsmę, ir vykdyti konstitucinę pareigą apginti šeimą. Nereikia būti Konstitucinio teismo teisėju, kad galėtum matyti aiškų prieštaravimą tarp Konstitucijos ir Lygių galimybių įstatymo.

LGKT interneto svetainėje informuojama: „Švietimo įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant jų... lytinės orientacijos..., kai: priimama mokytis; skiriamos stipendijos; sudaromos mokymo programos; vertinamos žinios. Darbdavys, neatsižvelgdamas į asmens... lytinę orientaciją..., privalo: taikyti vienodus atrankos kriterijus, priimdamas į darbą ar atleisdamas iš tarnybos; sudaryti vienodas darbo sąlygas; naudoti vienodus darbuotojų vertinimo kriterijus; mokėti vienodą darbo užmokestį... Darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo ar nebūtų persekiojamas, jei pateikė skundą dėl diskriminacijos. Prekių ar paslaugų pardavėjas bei gamintojas, neatsižvelgdamas į asmens... lytinę orientaciją..., privalo: sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pat prekes ir paslaugas (įskaitant apsirūpinimą būstu) bei taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas ir garantijas; teikdamas informaciją užtikrinti, kad asmuo ar asmenų grupė nėra žeminama ar pateikiama kaip pranašesnė dėl minėtų savybių“. Šias aiškias normas norint galima visu griežtumu pritaikyti visoms struktūroms, priklausančioms Bažnyčiai ar šiaip visiems, kurių sąžinė nepritaria homoseksualumo reiškimui.

Kokiomis svarbiomis „problemomis“ užsiima ši biudžetinė tarnyba, galima spręsti iš nagrinėjamų skundų. Praėjusių metų vasario 14 d. pranešta, kad nagrinėjamas vieno vyro skundas prieš portalą www.one.lt, nes jame Valentino dienos proga „išsiųsti oro bučinuką galima tik priešingai lyčiai“. Kovo 22 d. „lytinės mažumos“ atstovai pateikė skundą prieš kitą „diskriminuojamą grupę“ – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kuri nesutiko išnuomoti LGL patalpų.

Institucijų kūrimas ideologijos įgyvendinimui

2004 gegužės 1 d. Lietuva priimta į Europos Sąjungą. Rimtas ir pajėgus euroskeptinis judėjimas net nespėjo susikurti, ES priešininkai dažniausiai ieškojo ekonominių argumentų, o dorovinės ir vertybinės problemos liko nuošalyje.

Tuo metu susibūrė nedidelė bendraminčių grupė, pasivadinusi „Euroskeptikų klubu“. Jos iniciatorius buvo religijotyrininkas Romualdas Repšys, tarp narių – disidentas dr. Algirdas Statkevičius, tautininkai Marius Kundrotas ir Kazimieras Uoka, rašytojas Genius Strazdas ir kiti. Iš šio klubo išsivystys Piliečių sąšauka „Už dorą ir tautą“ – pirmoji aktyvi paprastų Lietuvos piliečių iniciatyva, besipriešinanti gėjų veržimuisi į šalį.

Padėję tvirtus teisinius pamatus, gėjų ideologai tuoj ėmėsi konkrečios praktinės veiklos. Kaip ir daugelyje kitų sričių, pradėjo tekėti srauni europinių fondų upė, tad netrukus atsirado daug norinčių semtis net iš drumzliniausių jos verpetų.

2003 m. rugsėjį Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos iniciatyvos EQUAL (administruojamos Europos Komisijos, finansuojamos Europos socialinio fondo) kovai prieš diskriminaciją ir atskirtį darbe. Kaip sakoma pristatyme, iniciatyva „išbando ir skatina naujus kovos būdus su darbo rinkoje egzistuojančia visų formų diskriminacija ir nelygybe, kurią patiria tiek dirbantys, tiek ir ieškantys darbo asmenys“. Taigi tai yra „kovos“ programa. Kita vertus, teigiama, kad „skirtingai nuo kitų ES struktūrinių fondų finansuojamų programų, EQUAL yra bandymų programa, savotiška „laboratorija“, skirta suteikti galimybę išbandyti ir vystyti naujas idėjas ir metodus, juos pritaikant daryti įtaką ateities užimtumo ir mokymo politikai bei praktikai“.

Iniciatyvos EQUAL įgyvendinimui Lietuvoje 2004–2006 m. programavimo laikotarpiui numatytas 15,82 mln. eurų biudžetas, kurį sudaro 11,87 mln. eurų Europos socialinio fondo lėšų bei 3,95 mln. eurų – nacionalinio bendrojo finansavimo lėšų. Atsivėrė neregėtos galimybės marginalinei Lietuvos gėjų lygai ir panašioms grupėms, sujudo maištingasis akademinis jaunimas, pajutęs nišą „moksliniams“ darbams.

EQUAL veikla ir bet kokia valstybės parama gėjams, žinoma, nevyksta be Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos palaiminimo. Ministerijai nuo 2000 10 30 vadovauja buvusi socialliberalė, dabar socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė. Ministerijos ženklas puikuojasi ir ant šių metų „Vaivorykštės dienų“ skelbimų.

2005 m. birželį EQUAL pradėjo pirmąjį specialiai homoseksualams skirtą projektą Vystymo bendrija „Atviri ir saugūs darbe.lt“, kuris atsispindi puikiai įrengtoje interneto svetainėje www.atviri.lt. Projektą numatyta tęsti iki šių metų pabaigos. LGL būstinė Vilniuje, A. Jakšto g. 22–15, tapo šios „vystymo bendrijos“ „informacijos ir savitarpio paramos centru-laboratorija“. Čia surengta serija seminarų apie „netradicinės seksualinės orientacijos žmonių santykį su heteronormatyvia aplinka, laviravimą tarp tikrojo ir „kito“ savęs, visuomenės kuriamus mitus ir tikrovę“, ir pan. 2006 birželio 13 d. projekto dalyviai vyko į konferenciją Švedijoje, kurioje buvo nagrinėjama tokia tematika: „Švietimo įstaigose ir darbo vietose žmonės priimami kaip mergaitės ir berniukai, vyrai arba moterys ir automatiškai jiems priskiriama heteroseksuali orientacija. Su visais elgiamasi tik kaip su heteroseksualais. Taip šios įstaigos tampa savotiškais „hetero fabrikais“...“ Tikriausiai projekto dalyviai už valstybės pinigus sėmėsi švedų patirties, kaip švietimo įstaigas paversti „homo fabrikais“.

Atviri.lt skelbia: „Projekto tikslas – sumažinti netoleranciją darbuotojams, patiriantiems diskriminavimą dėl lytinės orientacijos, integruojant pasiteisinusias lygių darbo galimybių užtikrinimo priemones į viešąją politiką ir praktiką“. Projekto uždaviniai: „Pirmą kartą išsamiai ištirti gėjų, lesbiečių ir biseksualų padėtį Lietuvos darbo rinkoje, nustatyti jų pažeidžiamumo mastus, atskirties priežastis bei galimus diskriminacijos įveikimo būdus, ir informuoti apie tai visuomenę, ugdant toleranciją. Projekto tyrimų ir tarptautinės patirties pagrindu sukurti, išbandyti ir išplatinti naują lygių darbo galimybių modelį (metodikos, įrankių bei priemonių paketą) Lietuvos įmonėms, norinčioms efektyviai (veiksmingai) įgyvendinti Lygių galimybių įstatymo nuostatas“. Taigi nuosaikiai kalbama ne apie „kovą“, o apie „netolerancijos sumažinimą“. Be propagandos („visuomenės informavimo“), numatoma tiesioginė įtaka įmonėms, kad jos taptų atviros gėjams.

Dr. S. Lively‘is savo paskaitose detaliai papasakojo gėjų infiltracijos į komercines struktūras mechanizmą, išbandytą JAV ir V. Europoje. Įmonėje dirbantys gėjai pirmiausia padeda lengviau įsidarbinti kitiems gėjams, tada sukuria gėjų klubą, kuris ima naudotis įmonės socialiniais fondais, patalpomis, reklamos kanalais. Galiausiai gėjai, (kuriems negali nieko atsakyti, kad nebūtum apkaltintas diskriminacija) perima vadovaujančias pozicijas įmonėje ir pasirūpina, kad labdarai ir paramai skirtos įmonės lėšos keliautų gėjų organizacijoms. Žinomiausias tokio užvaldymo pavyzdys yra „Ford“ automobilių gamybos kompanija JAV, šiuo metu visiškai kontroliuojama gėjų aktyvistų.

Projektui „Atviri“ vadovauja LGKT, jo partneriai: LGL, Kauno VDU Socialinių tyrimų centras (A. Zdanevičius), interneto svetainių kūrimu užsiimanti UAB „Gaumina“, Viešoji įstaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (Algirdas Davidavičius) bei Lygių galimybių plėtros centras (Margarita Jankauskaitė). Projekto I etapui skirta 98 752 litai, II etapui – 1 457 688,48 lito.

Pirmasis susidūrimas

2005 metų vasarą prasidėjo netikėtai agresyvus gėjų žygis į „homofobišką“ Centrinę Europą. Birželio 11 d. įvyko gėjų paradas Varšuvoje, liepos 24 d. – Rygoje, rugpjūčio 13 d. – Taline. Tai buvo lyg šaltas dušas daugeliui naivių konservatyvesnės krypties euroentuziastų, nenorėjusių matyti, kokią kainą reikės užmokėti už geopolitinį saugumą ir ekonominę naudą Europos Sąjungoje.

Reaguojant į šiuos įvykius, 2005 rugsėjo 30 d. įvyko tautininkų Mariaus Kundroto ir Kazimiero Uokos surengtas piketas prie Vilniaus savivaldybės „Už sveiką jaunimą, stiprią šeimą ir vaiko teises“. Piketui ir koncertui, kurį ruošėsi suorganizuoti protestantų „Naujosios kartos“ bendruomenės pastorius, operos solistas Vaidas Vyšniauskas, savivaldybė leidimo nedavė, bet vis tiek susirinko apie 50 žmonių, kurie savo plakatais išreiškė nepritarimą gėjų veržimuisi į Lietuvą. Pikete dalyvavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Šv. Pijaus X brolijos kunigas šio straipsnio autorius, Nepriklausomybės akto signataras Nikolajus Medvedevas, Doros-Kultūros sąjungos vadovas dr. Algirdas Statkevičius, būrys patriotinio jaunimo. Šis susibūrimas, atkreipęs žiniasklaidos dėmesį (BNS, žinoma, pavadino jį „homofobų akcija“), tapo Piliečių sąšaukos „Už dorą ir tautą“ aktyvesnės veiklos pradžia. Sąšaukos koordinatorius religijotyrininkas Romualdas Repšys 2006 m. sausį inicijavo policijos patikrinimą Vilniaus gėjų klube „New Men‘s Factory“, paskelbė publikacijų spaudoje (tuomet gėjų veikimą aktyviai kritikavo „Vakaro žinios“), sukvietė ne vieną Sąšaukai pritariančiųjų susitikimą.
2005 10 12 „Vakaro žinios“ publikavo garsųjį 1987 m. „Gėjų manifestą“, reiškiantį gėjų ideologijos radikalų nuostatas. V. Simonko, žinoma, paskelbė nuo jo atsiribojąs. Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas laikraščiui patvirtino: „Viskas įgyvendinama ta kryptimi, kaip nurodoma manifeste“. Jo nuomone, „mes turime propaguoti tradicines krikščioniškąsias vertybes, normalią šeimą, o ne tokius dalykus. Sakote, homoseksualai šauks ant kiekvieno kampo, kad jie diskriminuojami? Nesudarykime jiems tribūnos! Tegu nešokiruoja, nereikalauja išskirtinio dėmesio ir teisių. Nes dabar jie pretenduoja lyderiauti visuomenėje“.

Po rugsėjo 30 d. akcijos LGL programų koordinatorius Eduardas Platovas BNS sakė, jog savo renginių Lietuvoje gėjai artimiausiais metais neplanuoja, bet ne tik dėl lėšų trūkumo. „Rengti tokią šventę, ir kad tave saugotų policija ant kiekvieno kampo, kam tokia šventė reikalinga?“, – kalbėjo jis. Tačiau greitai išaiškėjo, kad nieko neplanuojama tik ateinantiems 2006 metams.

2005 11 02 portalas www.delfi.lt pranešė: „Savaitgalį Paryžiuje pasibaigusioje Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos (ILGA) Europos regiono (ILGA Europe) konferencijoje buvo nuspręsta 2007 metų konferenciją surengti Vilniuje, pranešė Lietuvos gėjų lyga (LGL). LGL dėl teisės būti asociacijos trisdešimt pirmos metinės konferencijos šeimininke rungėsi su Austrijos gėjų ir lesbiečių organizacija HOSI Wien. Konferencijos delegatų sprendimui balsuoti už Vilnių įtakos turėjo neseni neapykantos gėjams proveržiai Baltijos šalyse ir Lenkijoje...“. Taigi Lietuvos gėjai ėmė ruoštis grandioziniam renginiui. Tačiau vėliau kažkodėl nutarta pasitenkinti vietinės reikšmės susibūrimu netgi be parado, o galiausiai nepavyko net ši minimali iniciatyva... Kažin, ar V. Simonko savo viršininkų akyse laikomas nevykėliu ir gauna barti, ar kaip tik pelnė vienišo kovotojo ir kankinio garbę?

Tuo metu prieš rengiamą konferenciją garsiau pasisakė tik konservatorė Seimo narė Vilija Aleknaitė Abramikienė: „Tokį žingsnį vertinčiau kaip neatsakingą, žeminantį lietuvių tautą bei daugumos jos piliečių išpažįstamas vertybes. Dirbtinis asmens lytinės orientacijos išviešinimas, įžūlus demonstravimas ir politizavimas ne tik neugdo visuomenėje tolerancijos, bet priešingai – ją skaldo ir kiršina“. Konferencijos rengimo planu „Vakaro žinioms“ piktinosi ir tuometiniai Vilniaus vicemerai A. Vakarinas bei G. Paviržis.

„Aš, kaip ilgalaikis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, įžvelgiu pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Yra pavojų, daug didesnių už kariuomenės įvedimą. Tai reiškiniai, kurie griauna tautos kultūrą, dorą bei genofondą. Ir homoseksualizmas kenkia genetiniam fondui, nes įtraukia jaunus žmones, galinčius turėti sveikas šeimas“, – tuomet kalbėjo signataras N. Medvedevas („Vakaro žinios“, 2006 01 09).

Antrąją teksto dalį rasite čia

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję

Skaitiniai 7549860874367308655

Rašyti komentarą

item