Audrius Rudys. Euras vietoj lito. Paremsime turtingesnes šalis

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių eu...


Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. Aš gi laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.


Bankų paslaugų brangimas. Lietuvos bankas prognozuoja, kad Lietuvos gyventojai ir verslas, kai išnyks lito ir euro konvertavimo sąnaudos, sutaupys vidutiniškai 230-240 mln. litų per metus, o bankinė sistema šių pajamų neteks. Bet bankai - ne labdaros organizacijos, o verslo subjektai. Jų akcininkai jokiu būdu nesusitaikys su tokiu pajamų netekimu ir pareikalaus šias netektis kompensuoti. Tad bankų vadovai bus spaudžiami išlaikyti pelningumą, o tai reikš, kad bus didinami bankų paslaugų įkainiai. Jau dabar pastebimas paslaugų brangimas ir pastangos surinkti pinigus už ką tik galima, ir net už tai, ko paprasta buitinė logika apmokestinti neleidžia. Todėl aišku, kad gyventojai ir verslas kaip visuma dėl pinigų konvertavimo išlaidų sumažėjimo nei laimės, nei praloš. Laimės atskiros gyventojų ir verslo subjektų grupės, tačiau kitos pralaimės. Ir pralaimės būtent tos, kurios mažiau konvertuoja, o daugiau naudojasi kitomis bankų paslaugomis. Dažnai ne dėl to, kad labai norėtų, o kad kitaip negali. Dėl valstybės politikos pirmiausia.

Pinigų vertės mastelio pakitimo pasekmės. Stambėjant pinigams, tam tikrą laiką (vyresnio amžiaus žmonėms - gana ilgai) gyventojams bus sunku prisitaikyti prie naujo kainų masto ir priimti racionalius sprendimus renkantis prekes ir paslaugas. Daug kas apgaulingai pasirodys gana pigu, nors iš tikrųjų, palyginti su pajamomis ir atsižvelgiant į pirmame šios serijos straipsnyje aprašytą infliaciją, prekės, o ypač paslaugos, bus pabrangusios. Tai lemia neracionalų pirkimą, o toks pirkimas dar pasunkins infliacijos pasekmes. Vis didesnės dalies namų ūkių pajamų ir išlaidų balansas taps neigiamas, tad įprastinių pajamų pritrūks išgyventi iki eilinės pajamų gavimo dienos. Tada sprendimai galimi trys: panaudoti dalį santaupų (jei tokių yra), nustoti vartoti (pvz., nustoti valgyti arba vartoti prastesnį maistą) arba pasiskolinti. Aukso amžius greitųjų paskolų teikėjams! Ir padaugėjęs amžinų skolininkų būrys.

Per kai kurių šeimų biudžetus kirs ir sukčiavimas. Stambėjant pinigams, stambės ir sukčiavimas. Dėl 20 litų rimtai „paišyti pinigą“ vargu ar apsimoka, tačiau dėl 20 eurų (o tai tik truputį mažiau už 70 litų) gal jau verta stengtis ir rizikuoti. Tol, kol daugybė žmonių nesugebės tinkamai orientuotis, koks naujas pinigų vertės mastelis, sukčiams atsivers daug platesnės galimybės mulkinti žmones. O pats piniginių kupiūrų stambėjimas ir tai, kad jos bus nelabai pažįstamos daugeliui žmonių (o ypač senyvo amžiaus ir prasčiau matantiems), sudarys geresnes sąlygas suklastotų pinigų cirkuliacijai. Ir vėl nuo tokių klastočių labiausiai gali nukentėti pažeidžiamiausi gyventojų sluoksniai ir smulkiausias verslas.

Turtingesnių šalių rėmimas. Įstodami į euro zoną mes nejučiom tampame donorais. Visa euro zonos konstrukcija yra sumontuota taip, kad sąžiningesnės ir atsakingesnę finansinę, ekonominę ir socialinę politiką vykdančios valstybės prisiima atsakomybę galiausiai dengti ne tokių sąžiningų ir atsakingų valstybių skolas. Baltijos šalių atžvilgiu - nepriklausomai nuo to, kokią baisią kainą yra pačios sumokėjusios, kol ropštėsi iš krizės. Nepriklausomai nuo to, kad pensijos jose yra keletą kartų mažesnės; gerokai mažesni ir vidutiniai bei minimalūs atlyginimai. Ir nuo to, kad dalis jų gyventojų ir verslo (žemdirbiai) yra diskriminuojami dėl ryškiai mažesnių išmokų iš ES fondų. Ir nuo to, kad turtingesnės šalys masiškai nusiurbia jaunus, darbingus, palyginti gerą išsilavinimą (kuris kainavo valstybės pinigus) turinčius žmones, palikdamos vis sunkėjančią socialinių išlaidų naštą. Kitaip tariant, mes turime aiškiai įsisamoninti, kad, įstoję į euro zoną mes turėsime atiduoti dalį savo BVP prieaugio (o susiklosčius tam tikroms sąlygoms - dalį savo BVP jam neaugant ar net mažėjant) turtingesnėms šalims, saugodami jų žmones ir valstybes nuo gyvenimo lygio smukimo. Dažnu atveju - pelnyto.

Anot ekonomisto V.Katkaus, situacija yra analogiška tai, kai daugiabučio gyventojai turi sumesti savo pinigus atstatymui sudegusio dvaro, kurio savininkai ne ypač stengiasi atstatyti patys ir savo pinigus leidžia puotaudami, pirkdami „Ferrari“ ir „klubinėdami“ Maljorkos Palmoje. O anot V. Kernagio, „Ir mylimam kolūkyje, pakėlę žemės ūkį, mes dainuosim iš širdies“ (iš dainos „Kolorado vabalai“).

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję

Įžvalgos 1981455605034780969
item