Popiežius Pijus XI. Enciklika apie Kristaus taiką Kristaus Karalystėje (II)

Tiek apie šių laikų blogybes. Dabar panagrinėsime to blogio priežastis, nors apie jas kai kur gaus viduje, jau užsiminėme. 

Pradžioje, Garbingieji Broliai, paklausykime žmogiškųjų silpnybių dieviškojo guodėjo, pakartotinai tvirtinančio: Visos šitos piktybės išeina iš vidaus (8). Taip, tarp kariavusiųjų iškilminga sutartimi nustatyta taika. Tačiau ji įrašyta į viešus aktus, bet ne į žmonių širdis. Ten ir dabar tebegyvena karinga dvasia, iš ten kasdien vis pragaištingiau atsiliepdama į pilietinį gyvenimą. Ilgai visur triumfavo jėgos teisė, žmonėse pamažu nustelbdama švelnumo bei gailestingumo jausmus, kuriuos žmogui įdiegė pati prigimtis, o krikščioniškosios meilės įstatymas tik patobulino. Ši tariamoji, o ne tikroji taika tų jausmų neatnaujino. Didesnės daugumos senas pavydo įprotis jau įgauna prigimties jėgą. Viešpatauja tas aklasis įstatymas, kuriuo skundėsi jau Povilas Apaštalas, kad jo sąnariuose jis prieštarauja protui. Vis dažniau atsitinka, kad žmogus žmogui nėra brolis pagal Kristaus įsakymą, bet atrodo esąs svetimas ir priešas; beveik nepaisoma žmogaus garbės ir žmogiškojo asmens vertės, o žmonės vertinami tik skaitmenimis; vieni kitus stengiasi pavergti, kad galėtų daugiau naudotis žemiškomis gėrybėmis. Žmonėse nėra nieko, kas būtų labiau paplitę, kaip amžinųjų gėrybių nevertinimas, kurių siekti per Bažnyčią nuolat ragina pats Kristus, o nepasotinamai trokštami įsigyti praeinančių ir napastovių dalykų.

Žemiškosios gėrybės turi tą ypatybę, kad netvarkingai trokštamos jos sukelia visokių blogybių, pirmoje eilėje — dorinį sugedimą ir nesantaiką. Kadangi jos savyje yra niekingos ir bevertės, tai negali patenkinti žmogaus sielos, kuri Dievo sutverta ir skirta tam, kad džiaugtųsi Dievo garbe, būtinai bus nerami ir susirūpinusi tol, kol atsilsės Dievuje.

Be to, kadangi žemiškosios gėrybės yra labais ribotos, tai juo daugiau bus tų, kurie jomis naudojasi, juo mažiau kiekvienas jų gaus. Priešingai, dvasinės gėrybės, nors būtų padalytos tarp daugelio, tačiau visus patenkindamos pačios betgi nemažėja. Todėl taip atsitinka, kad žemiškosios gėrybės, kurių negali visiems pagal norą nei pakakti,, nei jos gali žmogų patenkinti, virsta ir nesantaikų ir susikrimtimo priežastimi ir yra tikrai tuštybių tuštybė... ir dvasos prislėgimas (9), kaip ja: pavadino išmintingasis Saliamonas, pats jas ištyręs. Kas atsitinka su pavieniais žmonėmis, tas pat įvyksta ir su žmonių visuomene. Iš kur jūsų tarpekarai ir vaidai? — klausia Apaštalas Jokūbas, — ar ne iš jūsų pageidimų? (10). Negalima išgalvoti didesnio maro išgriauti ne tik šeimoms, bet ir pačioms' valstybėms, kaip kūno pageidimas, kitaip tarus,, malonumų ieškojimas. Iš akių pageidimo, t. y. iš geidimo turėti, kyla tos žiaurios nesantaikos tarp civilinių luomų, ieškančių kiekvienas sau perdėtų patogumų. Gyvenimo puikybė, t. y. pastangos viešpatauti kitiems, politines partijas priveda prie tokių tarpusavio grumtynių, kad jų nesulaiko nei autoritetui nusikaltimo didumas, nei tarpusavės kovos, netgi tėvynės išdavimas.

Prie šio aistrų nevaldymo, pridengto viešo gero ir tėvynės meilės siekimu, reikia priskirti tarp tautų įsigalėjusią nesantaiką ir nedraugiškumą. Ši savos tėvynės ir savos tautos meilė nemaža prisideda paskatinti į įvairias dorybes ir darbus, jeigu yra tvarkoma krikščioniškųjų įstatymų. Tačiau ji virsta daugelio nedorybių ir skriaudų sėkla, kai, išėjusi iš teisingų ir teisėtų ribų, išauga į netvarkingą nacijos meilę. Ką tokia meilė užvaldo, tie pamiršta, kad ne tik visos tautos, kaip vienos žmonijos šeimos nariai, turi savo tarpe broliškai sugyventi, kad ir kitos tautos turi teisę gyventi ir siekti gerovės, bet kad nei negalima, nei nedera daryti skirtumo tarp to, kas yra naudinga ir kas padoru, nes teisingumas išaukština tautas, o nuo nuodėmės jos suskursta  (11). Jeigu taikyti šeimai, tautai ir valstybei, tai nauda su kitų skriauda, nors žmonėms atrodytų spindinti ir didinga, kaip šv. Augustinas išmintingai įspėja, nėra nei pastovi, nei be baimės sugriūti: „Stiklinis džiaugsmas, dūžtamai spindintis, kurio baisiau bijomasi, kad staigiai nesudužtų" (12).

O kad šiandien nėra taikos, kad tiek yra taisytinų blogybių, tai reikia kartoti dar garsiau, negu kad iki šiol darėme. Jau daug anksčiau, negu Europą nuplakė karas, dėl žmonių ir valstybių kaltės, įsigalėjo pagrindinė tiekos nelaimių priežastis, kurią milžiniškos kovos turėjo pašalinti ir panaikinti, jeigu visi būtų supratę, kokia yra viso to įvykio svarbiausioji reikšmė. Kas nežino ano šventojo Raštb posakio: ,,Kurie prarado Viešpatį, bus sunaikinti" (13). Ne mažiau vertas dėmesio ir tas Jėzaus, žmonių Išganytojo ir Mokytojo, be galo rimtas pasakymas: be manęs jūs nieko negalite padaryti (14) — ir kitoje vietoje: kas nerenka su manimi, tas barsto (15).

Šie Dievo sprendimai visais laikais išsipildė, o dabar ypatingai vyksta visų akyse. Kadangi žmonės negarbingai nusigrįžo nuo Dievo ir Jėzaus Kristaus, o tuo pačiu ir aukštesnės gerovės, paskendo šiame blogybių tvane ir dėl šios pačios priežasties griūna viskas, ką tik jie stato, kad atitaisytų padarytus nuostolius ir apsaugotų tai, kas dar išliko tarp tokios griuvėsių daugybės. Tokiu būdu atstumus Dievą ir Jėzų Kristų nuo įstatymų ir nuo valstybės, išvedant valdžios autoritetą jau ne iš Dievo, o iš žmonių, įvyko tai, kad buvo prarastos tvirtos ir tikros įstatymų sankcijos, buvo netekta aukščiausių teisingumo pagrindų, kuriuos net stabmeldžiai filosofai, kaip Cicero, suprato esant tik amžinajame Dievo įstatyme. Tokiu būdu — pašalinus pagrindinę priežastį, kodėl vieni turėtų teisę įsakinėti, o kiti klausyti — išgriaunami patys autoriteto pagrindai. Dėl to turėjo būti sukrėsta visa žmonių bendruomenė, neturėdama jokios tvirtos atramos ir pagalbos, atskiroms grupėms bekariaujant dėl valdžios, kad aprūpintų savo grupės, o ne tėvynės reikalus.

Taip pat matome, kad kiekvienoje šeimoje pirmąją vietą užima ne Dievas, ne Kristus Viešpats, moterystė pažeminta į civilinį susitarimą, ta moterystė, kurią Kristus pakėlė į didelę paslaptį  (16) ir norėjo, kad ji būtų šventas ženklas, pašvenčiąs tą nesuardomą ryšį, kokiu jis pats jungiasi su savo Bažnyčia. Todėl matome, kaip žmonėse pamažu nyksta religijos mokėjimas, kaip miršta jausmas, kurį Bažnyčia suteikia pirmajai bendruomenės sėklai — šeimai, sugriauna šeimyninę santvarką ir šeimyninę ramybę; šeimos vieningumas ir tvirtumas kasdien vis labiau silpnėja, ir jos šventumas taip dažnai išniekinamas nešvarių užgaidų įkarščio bei nuodingos savanaudiškos meilės, jog tuo užsiteršė ir patys tautų bei šeimų gyvybės šaltiniai.

Pagaliau matome, kaip Dievas ir Kristus atskiriami nuo jaunuomenės auklėjimo. Iš to būtinai išeina, kad religija iš mokyklų ne tiek išskiriama, kiek tyliai ar net atvirai puolama. Tokiu būdu vaikai sau įsikalba, kad padoriam gyvenimui tai arba neturi vertės, arba turi labai maža, ir apie tai arba visai nekalbama, arba jei ir kalbama, tai su panieka. Taip ištrėmus Dievą ir jo įstatymus iš mokyklos dalykų, lieka nesuprantama, kokiomis priemonėmis galima jaunimo protus išauklėti, kad vengtų blogo ir gyventų garbingai bei šventai. Darosi taip pat nesuprantama, kokiu būdu duoti pakankamai žmonių tiek civilinei bendruomenei, tiek šeimai, kurie būtų visiškai padorūs, mylį tvarką ir taiką, tinką bei naudingi bendrajai gerovei.

Nėra ko stebėtis, kad, paniekinus krikščioniškosios išminties įsakymus visur, tinkamoje dirvoje pasėta nesantaikos sėkla išaugo į baisųji karą, kuris jėga ir krauju dar daugiau sustiprino tarp tautų ir atskirų luomų tą neapykantą, kurios nesumažino net nuovargis.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.