Irena Vasinauskaitė. Suvienytų tik… ateivių invazija?

Jūs, ko gero, nepatikėsite, tačiau kaskart, kai prie LR širdies – Seimo – vyksta pilietinės akcijos, aš labai džiaugiuosi, kad Susirinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1993-aisiais. Ir šiemet, kai Apsaugos skyriaus darbuotojas vijo nuo Seimo pastato (pagal aukščiau paminėtą įstatymą turėjo teisę tik nuo pagrindinio įėjimo – aut. past.) už 75 metrų ribos Tautos referendumo organizatorius, temstant atėjusius perskaityti kreipimąsi „Seime, skelbk referendumą“, pamaniau: „Kas galėjo nutikti, jei 1991-ųjų sausį apie tuometinę Aukščiausiąją tarybą (Atkuriamąjį seimą) būtų palikta tokia erdvė?“

Dabar galiojantis Susirinkimų įstatymas reikalauja užtikrinti laisvą priėjimą ar privažiavimą prie svarbiausiųjų objektų: Seimo, prezidentūros, Vyriausybės, teismų pastatų. O jei niekas neina ir nevažiuoja vakare į objektą, prie kurio, kaip užuovėjos, nori prisiglausti keliolikos žmonių grupelė? Nevalia. Nereikia prisileisti artyn žmonių prie istorinio pastato, kuriame buvo paskelbta Nepriklausomybė ir pro kurio langą, išsikvėpus 1991-ųjų sausio agresijai Tautai, apgynusiai Lietuvos širdį, buvo skirtas dar negirdėtas kreipinys, ištartas tuometinio faktinio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio: „Mylimiausieji“.

Pamenate, Profesoriau?

O aš menu tą kreipinį išgirdusių žmonių veidus. Ir tą per aikštę nuvilnijusį aiktelėjimą – jokios kitos pasaulio šalies lyderis dar nebuvo taip kreipęsis į savo Tautą...

2014-ųjų sausis primena liūdną sukaktį. Prieš penketą metų į svarbiausiojo Lietuvos pastato langus skriejo akmenys, o guminės kulkos nuo Seimo skriejo į protestuojančius – jos nesirinko, kas provokatorius, o kas taikus akcijos dalyvis. Dabar valdžia rafinuotesnė: Susirinkimų įstatymas liepia net penkiolikai asmenų rengiant piketą pranešti valdžiai, kada ir kur jie rinksis. Po kraupių Panevėžio įvykių, kai automobilio bagažinėje buvo sudeginta jaunutė mergina, taip ir nesulaukusi socialiai draustų ir iš mokesčių mokėtojų lėšų finansuojamų asmenų pagalbos, miesto visuomenininkai surengė spontanišką protesto akciją. Atvyko žiniasklaidos atstovai net iš sostinės, pasikalbėti su piketuojančiais užsuko valdžios atstovai, policijos pareigūnai ir kt. O šurmuliui pasibaigus Rita Jusienė, matyt, pati aktyviausioji dalyvė, buvo nubausta 500 litų bauda – mat tikrai ekstremaliomis sąlygomis nepranešė Jų didenybei miesto prie Nevėžio administracijos vadovybei, kad protestuos prieš valdžios ir teisėsaugos struktūrų nusikalstamą neveiklumą... Dėl šio kraupaus įvykio apgailestavo visi, kas gauna nemažas algas už Bendrosios pagalbos centro neveiklą, o nubaudė... visuomenininkę. Jai buvo pritaikytos LR Susirinkimo įstatymo nuostatos, o pagal kokį įstatymą būtų galima skirti VRM ministrui bent baudelę?

LR Susirinkimų įstatymas pagal koregavimų ir siūlomų pataisų skaičių greitai bus svarbesnis už kokį nors Akcinių bendrovių veiklą reglamentuojantį norminį aktą. Net pačius aktyviausius Seimo narius girdėjau džiaugiantis, kad dabar be leidimų prašymų galės piketuoti ne 10, o 15 asmenų. Tačiau tie penkiolika jau turi informuoti apie savo ketinimus, o dešimtukui to daryti nereikėjo. Jau skaičiau, kad įvairių akcijų organizatoriams bus siūloma patiems susimokėti už renginio apsaugą, medikų budėjimus ir t.t., ir pan. Plūduriuoja tokios garsiojo įstatymo pataisos Seime…

Susirinkimų įstatymas ne vienintelis, tampantis represine priemone aktyviems piliečiams. Naujasis prezidentūros inicijuotas Nevyriausybinių organizacijų įstatymas, matyt, taps dar vienu antsnukiu visuomenininkams. Žiauru? O ar malonu, kai nevyriausybininkai bus už virvučių vyriausybininkų tampomi? Pastarieji gauna algas net už tai, kad neskuba atlikti tiesioginių pareigų. Dabar bus galima papirkinėti, atsiprašau, finansuoti NVO, kad šie nespirgėtų, problemų neregėtų, o ką nors negero ar nedoro išvydę, patylėtų – „už pinigus“. Politika paprasta: jei negali visuomenininko įbauginti – PIRK.

Pirmoji užduotis AKTYVIAUSIEMS VISUOMENININKAMS: suskaičiuokite ir pabandykite išvardyti, kiek ir kokių Seimas priėmė įstatymų, reglamentuojančių visuomeninių organizacijų veiklą. Antroji užduotis: ar išvardytieji norminiai aktai telkia konstruktyviai veiklai, ar užkoduoja amžiną konfliktą tarp aktyviausiųjų visuomenės narių?

Gyvename keistu laiku. Galiu suprasti, kai partijose putoja aistros. Galimą tą vadinti elementaria politine veikla. Griežtai suskaičiuoti tų organizacijų nariai mokosi kovoti dėl įtakos, kad lengviau būtų galynėtis patekus į kokio nors lygio valdžios aukštumas. Tačiau sunku stebėti sukiršintų visuomenininkų, dirbančių veltui, rietenas, kai iš NVO ar kokios nors iniciatyvinės grupės bandoma „išmesti“ kitamintį, aktyviau veikiantį, organizuotesnį... Pliurpių kiršintojų visuomet atsiranda – marinavosi visokie Klonio gatvėje, įsirėžę skaldė partiją, kuri – tegul ir taip – susinaikindama – atkreipė dėmesį į neteisybės siautėjimus net Lietuvos teismuose…

Akivaizdu: atsisakius bendrystės ir bendradarbiavimo ir politinėms, ir pilietinėms organizacijoms susinaikinti lengviausia. Suskaldyta visuma tėra dėlionė, kurią sudėlioja valdžios struktūros taip, kaip paranku interesų grupėms. Kartais, pavargusi nuo imlios visuomeninės veiklos, imu galvoti, kad Lietuvą ir vėl, kaip sausio agresijos metų suvienyti gali tik… invazija, pavyzdžiui, ... NSO (neatpažinti skraidantys objektai). Tik kur jų gauti? – šypteliu sau.

Daug paprasčiau būtų tiesiog… nepasiduoti provokacijoms, neparsiduoti „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ (naujoviškai – struktūrinių ES ar vietinių fondų lėšas), nesirieti, tausoti vienas kito pastangas veikti Tautos labui, ir… Lietuvos gyvenimą nuskaidrintų dar ne vienas referendumas.

Mylimiausieji, atminkime: valdžios vyrai ir moterys drausmingai dirba tik tuomet, kai sėkmingai kontroliuoja juos pasamdžiusi Tauta.

Šaltinis: www.tiesos.lt