Gintaras Lučinskas. Varviškės „respublika“ (1920–1923)

Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną...

Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, 25 km į šiaurę nuo Gardino, miškingoje ir durpėtoje vietoje. Varviškė įkurta XV a. pabaigoje. Minima 1518 m. ir 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo aktuose. Nuo 1764 m. Varviškėje stovėjo medinė koplyčia, kurią pastatė dvarininkas Ochmanas.

Spėjama, kad Varviškės pavadinimas kilęs iš lietuviškų žodžių „varvinti“ ir „vaškiai“, t. y. vaško varvintojai arba vaško apdirbėjai. Vėliau čia įsikūrė dvaras. Netoli Baltosios Ančios žiočių XVIII a. per upę buvo įrengtas keltas. Jį pastačius, ant kranto prie medžio prikalta šv. Jono koplytėlė. Šią vietovę, čia įsikūrusį kaimą, pradėta vadinti Sventijansku.

1893 m. „Lenkijos karalystės geografiniame žodyne“ nurodyta, kad Varviškėje yra 23 ūkiai (kiemai), kuriuose gyvena 301 žmogus, o pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenimis, Varviškės kaime buvo 52 ūkiai (kiemai), kuriuose gyveno 253 gyventojai.

XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracinės) linijos. Vietovėje nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, tačiau dvaras sulenkino kaimą, kuris savitai pateko į Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi istoriją.

Seinų krašte buvo gausu dvarų ir dvarininkų, kurie prisidėjo prie miestų sulenkėjimo, o pietiniuose pakraščiuose lenkiškumas palietė ir kaimus; sulenkėjo ištisi valsčiai. Kadangi lenkai pradėjo organizuotis anksčiau už lietuvius, spėjo sutvirtėti, tad ir jų agitatoriai, dvarininkų kviečiami, Seinų krašte atsirado gana anksti. Dauguma gyventojų, įkalbinėjami lenkų agentų ir bauginami, svyravo: „po kieno valdžia bus geriau“. Jau 1918 m. spalio mėnesį, lietuviams dar prieš pradedant organizuoti parapijų komitetus, Kapčiamiestyje Aleksandro Mockevičiaus name lenkai įsteigė savąją pašto įstaigą, kurios vedėju paskirtas Aleksandras Kiaulevičius. Jis vietos gyventojus įkalbinėjo sakydamas, kad „čia jau amžinai liksianti Lenkija“. 1918 m. Kapčiamiestyje, greta lietuvių komiteto, įsisteigė ir lenkų komitetas, kurio lietuviai nepripažino. Išvijus iš Kapčiamiesčio lenkų komitetą, jo veikėjai persikėlė į valsčiaus pietinį pakraštį – Varviškės k., kur slaptai įsteigė ir savo ginkluotą jėgą – partizanus.

Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių valstybių nustačius demarkacijos liniją, o 1920 m. lapkričio 29 d. įvedus abiem jos pusėms 12 km pločio neutraliąją zoną, Varviškės k. atsidūrė neutraliojoje zonoje prie demarkacijos linijos. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 kilometrus.

Kapčiamiesčio valsčiaus rytiniai ir pietiniai pakraščiai apaugę miškais, kuriuose plytėjo nepereinamos pelkės ir krūmai. Per šiuos miškus ir ėjo demarkacijos linija, taigi valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija. Tarp šių miškų, nedideliuose ploteliuose prastos smėlingos žemės, buvo įsikūrę skurdūs kaimeliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių kaimų gyventojų dauguma vertėsi grybų rinkimu ir valstybinio miško vogimu, taip pat eidavo uždarbiauti į Gardiną, kur gerokai sugudėjo ir sulenkėjo. Gyvendami miškuose ir užkampyje, be to, neturėdami turto, įprato gyventi laisvą „miškinių“ gyvenimą. Rusijos valdymo laikais į tuos „miškinius“ valdžia nekreipė dėmesio; žandarų jie neužkabindavo, o tolimesnių apylinkių žmonės jais pasiskųsti valdžiai bijojo, taip šie ir „užsigrūdino“ laisvėje. 1918 m. organizuojant parapijų komitetus, lenkų agentai sumanė panaudoti „miškinius“ ir suorganizuoti savąjį komitetą. Kapčiamiesčio valsčiaus gyventojai ir taip jau buvo sulenkėjusių dvarų veikiami, o kiti, būdami netolimi Gardino apskrities kaimynai, sugudėjo.

Lenkams Kapčiamiestyje nepavyko suorganizuoti savo komiteto, likviduotas ir jau pradėjęs veikti jų paštas. Nepavykus įsikurti Kapčiamiestyje, lenkai nukreipė veikimą į miškus, tarp „laisvųjų“. Jų kaimuose atsirado ir apsigyveno lenkų agitatoriai iš Seinų ir kitų vietovių. Iš pradžių, kol „miškinių“ niekas nevaržė, jie gyveno „nepriklausomą“ gyvenimą, kirto valstybės miške medžius, statėsi sau trobesius, medieną vežė į turgų ar parduodavo ūkininkams, ir iš to neblogai gyveno. Savo globėjams lenkams taip pat neliko skolingi. 1919 m. Lenkijos kariuomenei ir lenkų partizanams puolant Seinus, „miškiniai“ taip pat dalyvavo juos užimant, o kiti užpuolė lietuvių miliciją Kapčiamiestyje. Vėliau, sustiprėjus Lietuvos valdžios įstaigoms, jie vėl sulindo į miškus ir visai atsisakė atlikti pilietines pareigas.

1919–1920 m. šiame tolimiausiame pietiniame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutraliąją zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Nustačius tarp Lenkijos ir Lietuvos neutraliąją zoną, 1920–1923 m. Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse.

Į neutraliąją zoną tais laikais atbėgdavo slapstytis visokie plėšikai, dezertyrai, avantiūristai ir kitokie bastūnai, užsilikę dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų: kazokai, rusų belaisviai, grįžtą iš Vokietijos, bei iš Lenkijos kariuomenės pabėgę ukrainiečiai. Pradžioje, kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutraliojoje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta centru visai Pietų Lietuvos neutraliajai zonai terorizuoti. Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300–400 ginkluotų vyrų. Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose. Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“, turėjo savo „komendantą“, antspaudą; puldavo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių gyventojus. Tokią teroristų gaują likviduoti sunkiai sekėsi, nes ši veikė miškuose, turėjo gerų ginklų: kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, ją rėmė ir Lenkijos valdžia. Kada lietuvių partizanų ir milicijos stipresnės jėgos puldavo, jie pasitraukdavo miškais į Lenkijos pusę, kur lenkų partizanus pridengdavo Lenkijos kariuomenė, o vėliau, lietuvių partizanams ir milicijai atsitraukus, vėl sugrįždavo į savo buveines.

Neutralioji zona buvo „niekieno žemė“, kurioje gyvenimas tapo sunkus ir pavojingas. Kadangi čia daugiausia gyveno lietuviai, naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais, grobimais (grobė gyvulius, maisto produktus, kailius ir kailinius, vilnas, drobę, drabužius ir kt.), apiplėšimais ir rekvizicijomis (javais, mėsa, pinigais, pastotėmis) siekta įbauginti gyventojus ir priversti pasisakyti už prijungimą prie Lenkijos valstybės. Tikėtasi, kad Lietuvos karinių pajėgų neginami gyventojai (Lietuva griežtai laikėsi neutraliosios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius) neatlaikys ilgai trunkančio teroro, pasijus Lietuvos apleisti ir paprašys Tautų Sąjungos ar Lenkijos jų kaimus prijungti prie šios valstybės. Varviškės „respublikos“ partizanai vis labiau plėtė savo veikimo zoną.

Nepaklusniuosius grasino bausti „karo lauko teismu“. Šioms gaujoms vadovavo Varviškės „savivaldos komendantas“ – Lenkijos kariuomenės leitenantas Juzefas Pilevskis, sl. Chmūra (Debesis). Kitų teigimu, tai buvęs Kapčiamiesčio dvarininkas Kazimieras Moravskis, pasivadinęs Chmūros slapyvardžiu. Lenkų partizanai taip pat įsikūrė Sventijansko ir Bugiedos kaimuose.

Nepriklausomos Lietuvos spaudoje rašoma, kad Varviškėje lenkų partizanai turėjo savo „komendantūros“ raštinę ir antspaudą su Lenkijos valstybės ženklu, kaukole ir dviem sukryžiuotais žmogaus kaulais, kurie reiškė, kad jie nebijo mirties. Minėtųjų anspaudų pavyzdžių pavyko rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vidaus reikalų ministerijos 1922–1923 m. slaptoje byloje „Žinios apie lenkų partizanų veikimą“. „Komendantas“ Chmūra paprastai per pasiuntinius raštiškai pranešdavo kaimui, ką jo gyventojai turi pristatyti į Varviškę. Ant savo reikalavimo rašto „komendantas“ Chmūra dėdavo antspaudą su kaukole.

Pasienio milicininkai apie 1923 m.
Lenkai, norėdami parodyti Varviškės „respublikos“ tariamą savarankiškumą ir įtikinti kitas valstybes, kad Varviškėje susikūrė rimta organizacija, norinti prijungti Lietuvą prie jų jau anksčiau Lenkijos okupuotoje Pietryčių Lietuvoje sukurtos „Vidurinės Lietuvos“, 1923 m. pradžioje išleido specialius pašto ženklus su įrašu „SAMORZĄD WARWISZKI“, perspausdindami tris Lenkijos pašto ženklus 50, 100 ir 200 markių vertės, kurių išleidimą Lenkijos spauda priskyrė tariamajai Varviškės komendantūrai; šie ženklai naudoti primokėti siunčiant korespondenciją iki artimiausio Lenkijos pašto Sapockinėje. Iš tikrųjų šiuos ženklus išleido pati Lenkijos valdžia ir išspausdino vienoje Varšuvos spaustuvėje, nes Varviškėje nebuvo jokių spausdinimo mašinų, be to, vėliau nustatyta, kad perspausdinant naudoti labai geros kokybės prancūziški dažai.

Lenkijos kariuomenės kareiviai ir lenkų partizanai Varviškės apylinkėse (ir Seinų krašte bei gretimose vietovėse) nužudė daug lietuvių, įvykdė daug skaudžių veiksmų, tačiau ne visus juos pavyko suregistruoti. Žemiau pateikiami tos kovos epizodai.

Plėšimai, žudynės kartojosi beveik kasdien. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai aktyviai būrėsi į šaulių būrius.

1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjungos paskirtos Ambasadorių konferencijos nutarimu panaikinta neutralioji zona, o demarkacijos linija pripažinta administracine Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena, kuri išsilaikė iki 1939 m. rudens. Punskas, Seinai, Suvalkai atiteko Lenkijai. Varviškės k. priskyrė Lietuvai.

Nors lietuvių milicininkai ir šauliai surengė kelis žygius prieš Varviškės „respublikoje“ įsitvirtinusius lenkų partizanus, bet nepavyko sunaikinti jų štabo ir pagrindinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 m. kovo 19 d. (per šv. Juozapo religinę šventę) 17 val. apie 150 pėsčių ir raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio kaimą (Kapčiamiesčio valsčiuje) ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos penkis kareivius  bei vieną sunkiai sužeidė. Toks barbariškas elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I batalionas; talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicininkai.

1923 m. prieš šv. Velykas 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I batalionas gavo įsakymą pakeisti II batalioną, kuris saugojo pasienio barą Leipalingis–Lazdijai. Bet prieš tai I bataliono vadui įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Iš Merkinės plentu nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas: naktį priėjus miško takais, aplenkiant lenkų partizanų sargybas, apsupti Varviškės k. ir sunaikinti visą banditų įgulą.

Kovo 23 d., anksti ryte, per naktį atžygiavusios 3 grupės buvo užėmusios pozicijas prieš lenkų partizanus. Viena grupė, vadovaujama ltn. Aleksandro Urbelio, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, antroji grupė – už Baltosios Ančios, palei Bugiedos k., ir trečioji, vadovaujama ltn. A. Bero, – palei Varviškės kaimą. Priartėjus prie Varviškės k. susidurta su lenkų partizanų sargybos žvalgyba. Po susišaudymo sargyba atsitraukė, palikdama du nukautuosius. Subėgę į apkasus, lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuvių kovotojai puolė į apkasus, užvirė durtuvų mūšis. Lenkų partizanai atsišaudydami pradėjo bėgti iš apkasų. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti, Varviškė užimta, nepadėjo ir stipri priedanga iš anapus Nemuno. „Placufkos“ įgula valtimis per Nemuną pabėgo į Lenkijos pusę, prieš tai sudegindama trobesius. Sudegė ir koplyčia, kurioje laikyta amunicija. Surasta 150 šautuvų, kurie, negalint išvežti – sunaikinti. Liko apie 30 užmuštų bei sužeistų lenkų partizanų. Per mūšį žuvo ir keli Varviškės k. gyventojai.

Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Šis svarbus įvykis dėl politinių motyvų to meto Lietuvos spaudoje beveik neminėtas.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, iš jų pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko karininkai: ltn. Aleksandras Urbelis ir ltn. Aleksandras Beras bei 4 kareiviai, 2 kariai dingo be žinios (pateko į nelaisvę).

Dar žuvo karinėje operacijoje dalyvavę šauliai: Feliksas Kuckailis ir jo sūnus Viktoras Kuckailis bei Juozas Kvedaravičius, Stasio. Sužeisti: vyr. ltn. Vladas Opulskis ir dar 2 kariai. Šaulys Vaclovas Jurkonis sužeistas Varviškės mūšyje, vėliau mirė nuo žaizdų namuose. Taip pat sužeistas Perlojos būrio šaulys Stasys Ivanauskas.

Taip sunaikintas šis lenkų karinis forpostas, turėjęs ir politinį tikslą prijungti Varviškės apylinkes prie Lenkijos. Lenkų partizanų vadai tikėjosi, kad aplinkiniai gyventojai lietuviai, nebepakęsdami teroro ir nesulaukdami pakankamos pagalbos iš Lietuvos valdžios, patys prašysis prijungiami prie Lenkijos.

Po Varviškės „respublikos“ likvidavimo liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės k. gyventojai, lenkų partizanams ir agitatoriams pasitraukus, tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Pietų Lietuvos dzūkams prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Lenkų kareivių ir partizanų siautėjimai, kovos su jais, žmonių žudynės paliko skaudžių prisiminimų šio krašto žmonių širdyse. Apie Varviškę sukurta dainų, pasakojimų, kuriuose minimi ir išdavikai, ir didvyriai…

Šaltinis: punskas.pl

Susiję

Skaitiniai 4755619898545297698
item