Joseph Ratzinger. Žmogaus sukūrimas

Pr 2, 4–9

Kas yra žmogus? Į šį klausimą tenka atsakyti visoms kartoms ir kiekvienam pavieniui žmogui, nes mums, priešingai negu gyvūnams, gyvenimas nėra tiesiog iš anksto gatavai nubrėžtas. Atsakyti, kas yra žmogus, visada yra ir užduotis, kreipimasis į mūsų laisvę. Kiekvienas turi iš naujo teirautis, kas yra žmogaus būtis, nuspręsti, kuo noriu būti kaip žmogus. Visi norom nenorom gyvenime turime atsakyti į žmogaus būties klausimą.

Kas yra žmogus? Šventojo Rašto pasakojime apie sukūrimą mums nurodomos gairės kelyje į slėpiningą žmogaus būties šalį. Juo trokštama pagelbėti suvokti, koks yra Dievo sumanymas žmogaus atžvilgiu, padėti kūrybiškai iš naujo atsakyti laukiančiam to iš mūsų Dievui.

1. Žmogus – paimtas iš žemės (1)

Kas čia sakoma? Iš pradžių pranešama, kad Dievas padarė žmogų iš dirvos žemės. Tai ir pažeminimas, ir paguoda. Pažeminimas, nes taip mums pasakoma: nesi Dievas, pats savęs nepadarei ir nevaldai visatos, esi ribotas. Esi mirčiai nuskirta būtybė, kaip visa kita gyvybė, esi tik žemė. Tačiau tai ir paguoda, nes mums tai reiškia: žmogus nėra demonas, kaip kartais galėjo atrodyti, nėra piktoji dvasia. Žmogus padarytas ne iš neigiamų galių, bet iš geros Dievo žemės. Už to atsiveria dar didesnė gelmė. Mat mums sakoma, kad visi žmonės yra žemė. Anapus visų skirtumų, sukurtų kultūros ir istorijos, galiausiai visi esame viena ir tas pat. Faktiškai čia jau išreikšta mintis, kurią viduramžiai, veikiami baisios patirties, nulemtos visiems grėsusios mirties didžiųjų maro epidemijų metu, perteikė mirties šokių pavidalu: karaliai ir elgetos, šeimininkai ir tarnai galiausiai yra viena, vienas ir tas pats žmogus, paimtas iš vienos ir tos pačios žemės ir nuskirtas grįžti į vieną ir tą pačią žemę. Per visus istorijos nuosmukius ir pakilimus žmogus lieka toks pat, lieka žemė, lieka padarytas iš žemės ir nuskirtas į ją grįžti.

Sykiu taip išryškėja visos žmonių giminės vienybė: visi esame tik iš vienos žemės. Įvairiopų „kaulų ir kraujų“ nėra. Iš pagrindų skirtingų žmonių nėra, kaip manė daugelio religijų mitai ir tikino mūsų laikų pasaulėžiūros. Nėra skirtingų kastų ir rasių, žmonėms suteikiančių skirtingą vertę. Esame viena žmonija, Dievo padaryta iš vienos žemės. Pasakojime apie sukūrimą visoje Biblijoje labiausiai norima išreikšti būtent tokią mintį. Priešingai visiems žmogaus susiskaldymams ir išpuikimams, save keliant virš kitų ir nuo kitų atribojant, žmonija paskelbiama esanti viena Dievo kūrinija iš vienos žemės. Pradžioje pasakyta mintis dar kartą pakartojama po tvano: didžiajame kilmės sąraše (Pr 10) vėl kalbama apie tai, kad daugelyje žmonių tėra vienas žmogus. Biblija taria ryžtingą „ne“ bet kuriam rasizmui, visokiam žmonijos pasidalijimui.

2. Dievo panašumas

Tačiau, kad atsirastų žmogus, reikia dar vieno dalyko. Pagrindinė medžiaga yra žemė, tačiau iš jos žmogus atsiranda todėl, kad Dievas į iš žemės dulkių padarytą kūną įkvepia savo alsavimą. Į pasaulį įžengia dieviškoji tikrovė. Pirmajame pasakojime apie sukūrimą, kurį apmąstėme anksčiau, pasakoma tas pat kitokiu, jau giliau apmąstytu įvaizdžiu. Jo formulė tokia: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. 1, 26 ir t.). Žmoguje susiliečia dangus ir žemė. Dievas jame žengia į savo kūriniją; žmogaus santykis su Dievu tiesioginis. Jis yra Dievo pašauktas. Senosios Sandoros Dievo žodis  skirtas  kiekvienam  pavieniam  žmogui:

„Pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“ Dievas pažįsta ir myli kiekvieną žmogų. Kiekvienas yra Dievo paveikslas. Gilesnę ir didesnę žmonijos vienybę sudaro tai, jog mes visi, kiekvienas žmogus, vykdo vieną Dievo planą, kyla iš tos pačios Dievo kuriamosios idėjos. Todėl Biblijoje sakoma: kas kėsinasi į žmogų, kėsinasi į Dievo nuosavybę (Pr 9, 5). Žmogaus gyvybei tenka ypatinga Dievo apsauga, nes kiekvienas žmogus – varganas ar aukštai iškilęs, sergantis ir kenčiantis, nenaudingas ir svarbus, gimęs ar negimęs, neišgydomai pasiligojęs ar trykštantis gyvybinėmis jėgomis – kiekvienas nešiojasi Dievo alsavimą, kiekvienas yra Dievo paveikslas. Tai – giliausias žmogaus kilnumo nepažeistinumo pagrindas, ir ant to galiausiai laikosi kiekviena civilizacija. Kai žmogus nebelaikomas esantis tokioje Dievo apsaugoje, nešiojantis savyje Dievo alsavimą, prasideda žmogaus traktavimo pagal jo naudingumo koeficientą svarstymai. Tada viršų paima žmogaus kilnumą trypianti barbarybė. Ir priešingai: pirmu atveju iškeliamas dvasinis ir dorovinis dėmuo.

Mūsų visų likimas priklauso nuo to, ar pavyks šį dorovinį žmogaus kilnumą apginti technikos ir visų jos galimybių pasaulyje. Čia glūdi savotiška techninės-gamtamokslinės epochos pagunda. Techninė ir gamtamokslinė nuostata pagimdė tam tikro pobūdžio tikrumą – būtent tokį, kokį galima patvirtinti eksperimentu ir matematinėmis formulėmis. Tai kažkiek išlaisvino žmogų iš baimės ir prietarų, suteikė jam tam tikros galios pasauliui valdyti. Tačiau dabar kyla pagunda, protinga ir todėl rimta laikyti tik tai, kuo galima įsitikinti eksperimentuojant ir skaičiuojant. Vadinasi, visa, kas susiję su morale ir šventybe, nebeturi reikšmės. Tai priskiriama to, kas įveiktina, kas iracionalu, sričiai. Tačiau taip elgdamiesi, etiką kildindami iš fizikos, kaip tik sunaikiname žmogaus savitumą ir jo nebeišlaisviname, bet griauname. Būtina perprasti tai, ką dar gerai suvokė ir žinojo Kantas: egzistuoja dvi proto rūšys, jo žodžiais, teorinis protas ir praktinis protas, o mes ramiai galėtume pasakyti – fizikinis gamtamokslinis ir dorovinis religinis protas. Vien dėlto, kad dorovinis protas yra kitokio pobūdžio ir pažįsta kitaip negu matematinis, nevalia jo paskelbti grynu neprotu ir prietaru. Jis yra vienas, ir didesnysis, proto būdas, kuris vienintelis ir teišlaiko gamtamokslio bei technikos žmogiškąjį rangą bei neleidžia jiems griauti žmogaus. Kantas dar kalbėjo apie praktinio proto pirmenybę teorinio proto atžvilgiu, apie tai, kad dorovinis žmogaus protas, turėdamas moralinę laisvę, pažįsta didingesnę, gilesnę ir svarbiausią tikrovę. Mat ten, turėtume pridurti, yra panašumo į Dievą erdvė – tai, kas žmogui leidžia tapti daugiau negu „žeme“ (2).

Ženkime dar vieną žingsnį. Paveikslo esmė ką nors vaizduoti. Žvelgdamas į paveikslą, atpažįstu, pavyzdžiui, ten vaizduojamą žmogų arba kraštovaizdį ir t. t. Paveikslas kreipia į kitą, į tai, kas už jo. Paveikslo savitumas nėra tai, kas jis yra kaip toks, aliejus, drobė, rėmas ir t. t.; jo, kaip paveikslo, savitumas yra rodyti į ką nors, kas nėra jis pats. Tad ir panašumas į Dievą pirmučiausia reiškia, kad žmogus negali būti užsisklendęs savyje. Mėgindamas tai daryti, jis šauna pro šalį. Panašumas į Dievą reiškia nukreiptumą. Tai – dinamika, žmogų pastūmėjanti visiškai Kito link. Taigi tai reiškia gebėjimą palaikyti santykį, žmogaus gebėjimą bendrauti su Dievu. Vadinasi, labiausiai žmogus jis būna tada, kai išžengia iš savęs, kai tampa gebantis ištarti Dievui „tu“. Taip, į klausimą, kas iš tiesų skiria žmogų nuo gyvūno, kuo jis yra visiškai kitoks, reikia atsakyti: žmogus yra būtybė, gebanti mąstyti Dievą; jis yra būtybė, galinti melstis. Jis labiausiai būna savimi tada, kai atranda santykį su savo Kūrėju. Todėl panašumas į Dievą taip pat reiškia, kad žmogus yra žodžio ir meilės būtybė, judėjimo kito link būtybė, kuriai skirta save kitam dovanoti ir tik deramai dovanojantis tikrai save susigrąžinti.

Jei vėlgi laikysimės pagrindinės taisyklės, kad Senąjį ir Naująjį Testamentą turime skaityti kartu, kad tik remiantis Naujuoju atsiskleidžia giliausia Senojo prasmė, tai Šventasis Raštas leis žengti dar vieną žingsnį. Naujajame Testamente Kristus vadinamas  antruoju Adomu, paskutiniuoju Adomu ir Dievo atvaizdu (pvz., 1 Kor 15, 44–48; Kol 1, 15). Tai reiškia: tik Kristumi iki galo atsakoma į klausimą, kas yra žmogus. Tik jame išryškėja giliausias šio sumanymo turinys. Jis yra galutinis žmogus, o kūrinija – tarsi jo link vedantis išankstinis apmatas. Tad galime sakyti, jog žmogus yra būtybė, galinti tapti Jėzaus Kristaus broliu. Jis yra kūrinys, galintis tapti viena su Kristumi ir per tai su Dievu. Tad tas kūrinijos nukreiptumas į Kristų, judėjimas nuo pirmojo Adomo paskutiniojo link, reiškia, kad žmogus yra būtybė, kuri yra pakeliui, pereinamoji būtybė. Žmogus dar nėra jis pats, jis dar turi tapti paskutiniu. Čia jau pačioje kūrinijos idėjoje prieš mūsų akis išnyra Velykų slėpinys, apmirusio kviečio grūdo slėpinys. Žmogus kartu su Kristumi turi tapti apmirusiu kviečio grūdu, kad tikrai galėtų prisikelti, tikrai būti pakeltas, tikrai būti pats savimi (plg. Jn 12, 24). Žmogus nesuvoktinas vien remiantis jo kilme ar izoliuota iškarpa, kurią vadiname dabartimi. Jis orientuotas į ateitį, tik ji iki galo parodo, kas jis yra (plg. 1 Jn 3, 2). Kitame žmoguje visada būtina įžvelgti tą, su kuriuo kada nors dalysiuosi Dievo džiaugsmu. Turiu jį laikyti tuo, su kuriuo išvien esu pašauktas būti Kristaus Kūno nariu, su kuriuo kada nors sėdėsiu už Abraomo, Izaoko ir Jokūbo stalo, už Jėzaus Kristaus stalo kaip jo brolis ir kartu su juo Jėzaus Kristaus brolis, kaip Dievo vaikas.

3. Sukūrimas ir evoliucija

Taigi galima būtų pasakyti: visa tai gražu ir gerai. Tačiau ar to galiausiai nesugriovė gamtos mokslas apie žmogaus kilmę iš gyvūnų karalijos? Na, įžvalgesni protai seniai suvokė, kad čia nėra jokio arba–arba. Negalime sakyti: evoliucija arba sukūrimas. Teisinga formulė turėtų būti tokia: sukūrimas ir evoliucija, mat abiem dalykais atsakoma į du skirtingus klausimus. Ką tik girdėtoje istorijoje apie žemės dirvą ir Dievo alsavimą juk neaiškinama, kaip atsiranda žmogus. Ten pasakojama, kas jis yra. Nusakomos jo giliausios ištakos, atskleidžiamas už to glūdintis sumanymas. Ir priešingai: evoliucijos teorija mėginama pažinti ir apibūdinti biologines sekas. Tačiau ja neįmanoma paaiškinti žmogaus „projekto“ kilmės, jo vidinių ištakų ir tikrosios esmės. Šiuo požiūriu turime du ne vienas kitą paneigiančius, bet papildančius klausimus.

Tačiau pasigilinkime išsamiau, nes ir čia mąstymo pažanga per paskutiniuosius du dešimtmečius mums padeda naujaip suvokti vidinę sukūrimo ir evoliucijos, tikėjimo ir proto vienybę. Viena iš ypatingų XIX a. įžvalgų buvo tai, kad vis labiau buvo suvokiamas visų daiktų istoriškumas, tai, kad jie padaryti. Suvokta, jog daiktai, kuriuos laikome nekintamais ir visada vienodais, yra ilgo tapsmo vaisius. Tai galioja ir žmogui, ir gamtai. Tapo akivaizdu, kad visata nėra kažkokia didelė dėžė, į kurią viskas buvo sustatyta gatava, bet veikiau palygintina su gyvu, augančiu medžiu, pamažu vis aukščiau leidžiančiu šakas į viršų. Tokia bendra įžvalga dažnai būdavo ir yra interpretuojama šiek tiek fantastiškai, tačiau sulig tyrimų pažanga vis labiau ryškėja, kaip ją reikėtų suprasti. Čia norėčiau pateikti kelias glaustas pastabas remdamasis Jacques’u Monod, kuris kaip aukšto rango mokslininkas ir ryžtingas kovotojas su bet kokiu tikėjimu sukūrimu laikytinas patikimu liudytoju (3).

Pirmiausia man atrodo svarbūs jo aikštėn iškelti du svarbūs principinio pobūdžio patikslinimai. Pirmasis: tikrovėje egzistuoja ne tik būtinybė. Neįmanoma, kaip troško Laplace’as ir mėgino išsamprotauti Hegelis, visko pasaulyje su absoliučia būtinybe išvesti vieną po kito ir vieną iš kito. Nėra formulės, iš kurios visa kita neišvengiamai išplauktų. Pasaulyje, pasak Monod, egzistuoja ne tik būtinybė, bet ir atsitiktinumas. Kaip krikščionys turėtume žengti laipteliu aukščiau ir pasakyti: egzistuoja laisvė. Tačiau grįžkime prie Monod. Jis nurodo, jog pirmiausia yra du dalykai, kurie nebūtinai turėjo būti: jie galėjo, bet neturėjo būti. Vienas iš jų yra gyvybė. Kaip ir fizikiniai dėsniai, ji galėjo atsirasti, bet nebūtinai turėjo. Jis dar priduria: jos atsiradimas menkai tikėtinas, tačiau tai įvyko. Matematinė tikimybė buvo kone lygi nuliui, todėl galima tarti, kad šis itin menkai tikėtinas gyvybės atsiradimo įvykis nutiko tik vieną kartą mūsų žemėje (4).

Antras dalykas, kuris galėjo, bet nebūtinai turėjo būti, yra slėpiningoji būtybė – žmogus. Jis irgi toks netikėtinas, kad Monod kaip gamtos mokslininkas konstatuoja: esant tokiam menkam tikimybės laipsniui, veikiausiai tai galėjo atsitikti tik vieną kartą, kad tokia būtybė atsirado. Jo teigimu, mes – atsitiktinumas. Loterijoje ištraukėme laimingą bilietą ir turime jaustis kaip tas, kuris netikėtai laimėjo milijardą (5). Savo ateistine kalba jis iš naujo išreiškia, ką tikėjimas amžiais vadino žmogaus „kontingencija“ ir kas tikėjimui buvo virtę malda: manęs neturėjo būti, bet aš esu, ir tu, o Dieve, manęs panorėjai. Monod Dievo valią tik pamaino mus pagimdžiusiu atsitiktinumu, loterija. Jei tai tiesa, būtų labai abejotina, ar tikrai galima teigti, kad ištraukėme laimingą bilietą. Vienas taksistas per pokalbį su manimi neseniai atkreipė dėmesį, jog vis daugiau jaunų žmonių sako: „Manęs neklausė, ar noriu gimti.“ O vienas mokytojas pareiškė, jog norėjęs paskatinti vaiką būti dėkingesnį savo tėvams žodžiais: „Tu turi būti jiems dėkingas už gyvybę!“ Tačiau vaikas atsakęs: „Už tai nejaučiu jokio dėkingumo.“ Buvimo žmogumi jis nelaikė laimingu loterijos bilietu. Ir iš tiesų, jei į niekio jūrą mus yra įmetęs tik atsitiktinumas, yra pakankamai pagrindo veikiau laikyti tai nelaimingu loterijos bilietu. Tiktai žinodami, kad nėra aklo loterijos žaidimo, kad esame ne atsitiktinumas, bet atsiradę iš laisvės ir meilės, galime mes, nebūtinieji, už tą laisvę dėkoti ir, kupini dėkingumo, žinoti, jog būti žmogumi yra dovana.

Pereikime dabar tiesiai prie evoliucijos ir jos mechanizmų klausimo. Mikrobiologija ir biochemija čia atnešė revoliucinių įžvalgų. Jos vis giliau skverbiasi į giliausią gyvybės slėpinį, stengiasi iššifruoti jo slaptą kalbą ir suvokti, kas iš tikrųjų yra gyvybė. Sykiu jos įžvelgė, kad organizmą daugeliu atžvilgių galima lyginti su mašina. Juos abu vienija tai, kad jie įgyvendina projektą, apgalvotą ir protingą, nuoseklų ir logišką planą. Jų veikimas remiasi tiksliai apgalvota ir todėl suprantama konstrukcija. Tačiau greta tokios bendrybės yra ir skirtumų. Pirmasis, dar gana nesvarbus, apibūdintinas taip: organizmo projektas yra nepalyginamai protingesnis ir drąsesnis negu įmantriausios mašinos. Palyginti su organizmu, šios sukonstruotos ir sumanytos prastai. Antrasis skirtumas gilesnis: organizmas varo save pats, iš vidaus, ne taip, kaip mašinos, kurias kažkas turi valdyti iš išorės. Galiausiai trečiasis skirtumas: organizmas pajėgia pats save atgaminti, jis gali pats save atnaujinti ir perduoti. Kitaip tariant, geba daugintis, per tai vėl atsirandant tokiai gyvai, darniai visumai (6).

Čia dabar aikštėn iškyla šis tas netikėta ir svarbu, tai, ką Monod vadina pasaulio platoniškąja puse. Tai reiškia: egzistuoja ne tik tapsmas, kai viskas nuolatos mainosi, egzistuoja ir tai, kas pastovu, nenykstančios idėjos, peršviečiančios tikrovę ir esančios jos nuolatiniais pagrindiniais principais. Egzistuoja pastovumas, kuris yra toks, kad kiekvienas organizmas vėl griežtai perteikia savo modelį, planą. Kiekvienas organizmas yra – kaip teigia Monod – suręstas konservatyviai. Daugindamasis jis tiksliai save atgamina. Atsižvelgdamas į tai, Monod formuluoja: šiuolaikinei biologijai gyvųjų būtybių būdinga savybė yra ne evoliucija, bet kaip tik tai, kad jos nekintančios: jos perteikia save toliau; jų planas išlieka (7).

Vis dėlto evoliucijos galimybę Monod įžvelgia konstatuodamas, kad perteikiant planą gali pasitaikyti klaidų. Kadangi gamta yra konservatyvi, klaida, jeigu ji pasitaiko, irgi atkartojama. Tokios klaidos gali sumuotis, ir iš tokios klaidų sumos – rastis naujybė. Dabar iš to daroma gluminanti išvada: taip atsirado visas gyvybės pasaulis, taip atsirado žmogus. Mes esame atsitiktinių klaidų vaisius (8).

Ką apie tokį atsakymą galėtume pasakyti? Išaiškinti, kokių veiksnių veikiamas toliau konkrečiai auga gyvybės medis ir leidžia naujas šakas, yra gamtamokslio užduotis. Tai nėra tikėjimo klausimas. Tačiau galime ir turime turėti drąsos pareikšti: didieji gyvybės planai yra ne atsitiktinumo ir klaidos vaisius. Jie nėra nė vaisiai atrankos, kuriai priskiriami dieviškieji predikatai, kurie čia absurdiški ir nemoksliški, šiuolaikinis mitas. Didieji gyvybės planai kreipia į kūrybingąjį protą, rodo mums – šiandien šviesiau ir akivaizdžiau negu kada nors anksčiau – Dvasią Kūrėją. Tad, kupini naujo tikrumo ir džiaugsmo, šiandien galime pasakyti: taip, žmogus yra Dievo sumanymas. Tik Dvasia Kūrėjas buvo pakankamai galinga, didi ir drąsi tai sumanyti. Žmogus yra ne klaida, bet panorėtasis, meilės vaisius. Savyje, drąsiame projekte, koks yra, jis gali atrasti Dvasios Kūrėjo kalbą – Dvasios, kalbančios jam ir skatinančios jį ištarti: taip, Tėve, tu manęs norėjai.

Romos kareiviai, Jėzų nuplakdinę, apvainikavę erškėčiais ir pajuokiamai apsiautę skraiste, nuvedė atgal pas Pilotą. Šį įdiržusį kareivį sutryptas, sudaužytas žmogus aiškiai sukrėtė. Ieškodamas užuojautos, jis išvedė jį laukan prieš minią ir pasakė: Idu ho anthropos! Ecce homo – trumpai sakant: „Štai žmogus!“, tačiau tiksliau verčiant iš graikų kalbos turėtų būti: „Štai, būtent toks yra žmogus!“ Pilotas kalbėjo kaip cinikas, norėjęs pasakyti: aukštiname buvimą žmogumi, taigi pasižiūrėkite, štai jis, tas kirminas – toks yra žmogus. Tačiau evangelistas Jonas ciniko žodžiuose įžvelgė pranašiškus žodžius ir todėl juos perteikė krikščionijai. Jis nori pasakyti – Pilotas teisus: štai, toks yra žmogus! Iš jo, Jėzaus Kristaus, galime pamatyti, kas yra žmogus, Dievo sumanymas, ir kaip su juo elgiamės. Nukankintas Jėzus mums rodo, koks žiaurus, žemas, niekingas gali būti žmogus. Jame atsispindi žmogaus neapykantos ir nuodėmės istorija. Tačiau jis ir jo dėl mūsų kenčianti meilė dar labiau rodo Dievo atsakymą: taip, toks yra žmogus, kuris, nors ir dulkė, Dievo yra mylimas, mylimas taip, kad Jis paskui jį nuseka į didžiausią mirties vargą. Net labiausiai pažemintas jis lieka Dievo pašauktasis, Jėzaus Kristaus brolis ir pakviestas dalyvauti Dievo amžinojoje meilėje. Į klausimą, kas yra žmogus, atsakoma sekant paskui Jėzų Kristų. Kasdien sekdami jo pėdomis, kupini meilės ir kančios kantrybės, kartu su juo galime patirti, kas yra žmogus, ir išmokti žmogumi būti.

Tad <…> žvelkime į tą, kurį prieš mus pastato Pilotas, Bažnyčia. Jis yra žmogus. Prašykime jo, kad jis mus išmokytų tapti ir būti tikrais žmonėmis. Amen.

Nuorodos

(1) Toliau plėtojamos mintys, išsamiai pateiktos mano straipsnyje Fraternité, in: Dict. De spiritualité V, 1141–1167.

(2) Plg. M. Kriele. Befreiung und politische Aufklärung. Freiburg 1980, pirmiausia 72–107.

(3) Žinau, kad po Monod knygos debatai ne tik plėtojosi toliau, bet ir šia tema tiesiog pasipylė gausybė įvairiausios pakraipos publikacijų su naujomis įžvalgomis ir naujomis teorinėmis pozicijomis. Apsiribodamas vien žinomiausiomis Vokietijoje, norėčiau paminėti: M. Eigen, R. Winkler. Das Spiel. München 31990; R. Riedl. Strategie der Genesis. München 51986; R. Riedl. Biologie der Erkenntnis. Berlin 31981; be to: R. Spaemann, R. Löw (Hg.). Evolutionslehre und menschliches Selbstverständnis. Civitas Resultate Bd. 6, 1985. Pamoksluose, žinoma, buvo neįmanoma išsamiai gilintis į mokslines diskusijas ir teko apsiriboti pagrindinių problemos linijų bei ribos ir santykio tarp atskirų metodų bei mokslų išryškinimu. Tačiau Monod veikalas, mano akimis, argumentacijos tikslumu bei aiškumu teikia geriausią išeities tašką. Nė viena iš vėlesnių publikacijų jam neprilygo metodiniu griežtumu kaip tik kalbant apie empirikos ir filosofijos santykį.

(4) Plg. Monod, op. cit., 52 ir t.; 128 ir t.

(5) Ten pat, 129: „Šiuolaikinis gamtamokslis nepažįsta būtino išankstinio nuskirtumo… Tai (žmogaus atsiradimas) yra dar vienas vienkartinis įvykis, jau vien todėl turintis apsaugoti mus nuo bet kurio vienpusiško antropocentrizmo. Jei jis yra toks nepakartojamas ir vienkartinis, kaip ir gyvybės pasirodymas, tai todėl, kad iki jo atsiradimo buvo lygiai toks pat netikėtinas. Žmogaus savyje nenešiojo nei Visata, nei biosfera. Loterijos žaidime tiesiog iškrito laimingas bilietas.”

(6) Monod. Op. cit., 23–37.

(7) Ten pat, 99: „Mano kartos biologams teko dalia visoje biosferoje atskleisti tam tikrą ląstelių chemijos tapatybę. Tas buvo aišku nuo 1950 m., ir kiekviena nauja publikacija tai patvirtindavo. Didžiausių platonikų viltis su kaupu išsipildė.“ 104 ir t.:

„Tad visa sistema yra visiškai konservatyvi, griežtai uždara ir absoliučiai negebanti pasimokyti iš išorinio pasaulio… Ji iš pagrindų dekartiška, o ne hegeliška…“

(8) Monod. Op. cit., 105 ir t. Apibendrinamai p. 110: „Kai kurie iškilūs protai dar ir šiandien atrodo negali pripažinti ar bent suvokti, kad visą gyvosios gamtos koncertą iš trikdančio triukšmo galėjo pagimdyti vien atranka.“ Būtų nesunku parodyti, kad Eigeno žaidimo teorijos, mėginančios atsitiktinumui priskirti savitą logiką, iš tikrųjų nepateikia naujų veiksnių ir šiuo požiūriu Monod tvirtinimus veikiau aptemdo negu pagilina ar papildo.

Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2009 m. Nr. 23 (335), p. 20–23