"Europeizatorių" galerija. Projektėlis "Balti gandriukai" arba kaip nepastebimai nužudyti Tėvynę

Pagrįsdami būtinybę steigti ,,Europeizatorių galeriją“ teigėme, kad šių dienų visuomenėje skiepijama antilietuviška ideologinė propaganda kai kuriais atžvilgiais yra veiksmingesnė ir pavojingesnė negu sovietinė. Antitautinės ir antivalstybinės nuostatos šalies piliečiams diegiamos kur kas subtilesniais metodais, o vaikams – net žaisminga ir todėl itin patrauklia forma.

Tipiškas būsimųjų Lietuvos piliečių tautinės ir valstybinės savimonės naikinimo pavyzdys yra Pilietinės visuomenės instituto įgyvendinamas projektas „Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo kompetencijų ugdymas“, kuris, kaip teigiama, ,,yra finansiškai remiamas Europos Sąjungos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis“. Tai milžiniškas projektas – net 120 vadinamojo ,,pilietinio ugdymo“ projektų programa.

Šios programos dalis yra ir internetinėje svetainėje ,,tiesos.lt“ šitaip gražiai ir jautriai pristatomas Kaišiadorių  Vaclovo Giržados progimnazijos mokinių vykdomas projektukas ,,Balti gandriukai“: „Ar išsaugos emigrantai lietuvišką tapatybę?“ – klausė Vaclovo Giržado progimnazijos komanda, įgyvendindama savo projektuką „Balti gandriukai“. Pagrindinis projekto tikslas – pasiūlyti naujų būdų ir priemonių, kurie padėtų lietuviams emigrantams išlaikyti glaudų ryšį su savo gimtąja šalimi, jos kultūra, švietimu; geriau suprasti lietuvių emigrantų formalaus ir neformalaus švietimo poreikius.

Ideologinės propagandos vingrybių neperpratęs skaitytojas šiame projektuke ne tik neįžvelgs nieko blogo ar įtartino, bet, priešingai, bus sužavėtas tokiu gražiu ,,pilietinio“ ir net ,,tautinio“ vaikų ugdymo pavyzdžiu, siekiančiu išsaugoti žmogiškus bendravimo ryšius tarp Lietuvos vaikų ir jų bendraamžių, kurios skaudi ekonominio emigranto dalia privertė palikti gimtąjį kraštą. Kitas deklaruojamas tikslas – padėti išeivių vaikams išsaugoti savo lietuviškąją tapatybę. Galiausiai toks projektas atrodo vertingas ir jame dalyvaujančių vaikų moralinės saviugdos požiūriu, nes skatinamos vertingos jų charakterio savybės -- empatija, atjauta, pasiruošimas padėti toli nuo Lietuvos atsidūrusiems bendraamžiais įveikti ar bent sušvelninti Tėvynės ir prarastų namų ilgesį.

Tačiau šie patrauklūs projekto bruožai yra tik jo paviršius, slepiantis viešai neįvardijamą jo paskirtį. 

Šiuo nekaltai atrodančiu projektu, kaip ir visa ,,Kuriame Respubliką“ programa, praktiškai įgyvendinama A. Kubiliaus vyriausybės patvirtinta strategija ,,Lietuva 2030“. Šios strategijos idėjinis pagrindas ir branduolys – vadinamoji ,,globalios Lietuvos“ vizija. Atrodo, tai yra vienintelė pokomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse egzistuojanti šalies ilgalaikės raidos vizija, kurioje strateginiu tikslu skelbiamas tautos išnykimas –  išsivaikščiojimas po pasaulį. Strategijoje, kurią kūrė iš įvairių mokslinių institucijų suburti ,,ekspertai“, lietuvių tauta ateityje įsivaizduojama tik kaip ,,virtuali“, po visas šalis pasklidusi bendrija.  Mūsų kaimynų latvių ir estų analogiškose strategijose keliamas visai kitas tikslas – laiduoti savo istorinėje žemėje gyvenančios tautos išlikimą ir tęstinumą – lietuviškosios strategijos kūrėjams visai nerūpi ir net nėra įvardytas. Tai reiškia, kad su tautos išsivaikščiojimu ir jos neišvengiamu išnykimu Lietuvoje susitaikyta – tokia lietuvių tautos ir jos valstybės baigtis laikoma neišvengiamybe. Todėl strategija ,,Lietuva 2030“ faktiškai yra okupacijos laikotarpiu skelbto teiginio, kad komunizmo sąlygomis tautos išnyks ištirpdamos betautėje ateities ,,komunistinėje visuomenėje“, atnaujinta ir šių dienų realijoms pritaikyta europeizuota versija. 

Kad ši lietuvių tautos ir valstybės su(si)naikinimo programa būtų sklandžiai įgyvendinta, būtina įveikti dėl jos nerimaujančių piliečių galima pasipriešinimą. Tam ir vyksta parengiamasis tautos ideologinio apdorojimo darbas siekiant kuo greičiau paversti ją ,,pasaulio piliečiais“ – jokiais ryšiais, išskyrus nebent niekaip neįpareigojančiais sentimentai, su savo tauta ir valstybe nesusijusiais bešakniais klajūnais. Globalistų kuriamos ,,pasaulinės pilietinės visuomenės“ – naujo ,,internacionalistinės“ komunistinės visuomenės pakaitalo – atstovais. Jų paskirtis – būti ,,judria“ darbo jėga globalioje žmogiškų išteklių rinkoje. Šiai rinkai žmonės ir tautos neegzistuoja, nes jie paverčiami paslankia ištautintų ir todėl vienodų pasaulio piliečių-klajoklių armija, ,,laisvai“ nukreipiama ir judančia ten, kur investuotojai galės išspausti iš jų didžiausią pelną.

Pilietinės visuomenės instituto kuriama ,,Respublika“ – ištautinta ir todėl abstrakti ,,pilietinė Lietuvos tauta“ – yra darinys, kaip tik ir turintis pakeisti lietuvių tautą kaip savo žemės šeimininkę ir nepriklausomos modernios tautinės valstybės kūrėją. Įgyvendinus tokius iš ,,Lietuvos tautos“ buveine paverstos Lietuvos Respublikos liktų tik vardas, žymintis dar vieną ,,globalios rinkos“ besąlygiškai užkariautą teritoriją. Šios administraciniu dariniu paverstos teritorijos ,,valdžia“ būtų ne lietuvių tautos atstovė, o tik globalių korporacijų valios vykdytoja, nuolankiai tenkinanti visus jų pageidavimus. Jau dabar ne taip retai galima išgirsti nusistebėjimus Sąjūdžio metais savaime suprantamu buvusiu teiginiu, jog Lietuvos valstybė yra lietuvių tautos namai, o Lietuvos valdžia turi atstovauti būtent tautos interesus.

Projektas ,,Balti gandriukai“ skirtas vienam tikslui – jau ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikus pratinti prie minties, kad visam laikui išvažiuoti iš savo šalies yra mažmožis. Be skrupulų naudojantis į jį įtrauktų vaikų gerumu ir patiklumu jiems subtiliai skiepijama  pamatinė kryptingai formuojamo ,,globalios Lietuvos“ piliečio nuostata, kad nėra svarbu, kur gyventi ir kam būti atsakingam, nes jų ,,Tėvynė“ – ne kažkokia mažytė Lietuva, o visas platusis pasaulis. Be abejonės, tokius ryšius su emigracijoje esančiais bendraamžiais reikėtų tik sveikinti, jeigu visas projektas ,,Kurkime Respubliką“ – kiti jo ,,projektukai“ ugdytų tų pačių vaikų tautinę ir valstybinę sąmonę. Kadangi šito nėra, iš pirmo žvilgsnio nekaltas ir gražus bendravimas tampa tos sąmonės naikinimo įrankiu. Jis paverčiamas gerų ir patiklių vaikų kosmopolitinio auklėjimo dalimis, nes sąmoningai naudojamas kaip priemonė kurstyti iliuzijas, kad ir gyvenant nuolatinėje emigracijoje galima nesunkiai išsaugoti tautinį tapatumą ir išlikti visaverčiu savosios valstybės piliečiu. Įtraukti į projektą Lietuvos vaikai panardinami į tokių iliuzijų pasaulį, nes patrauklia ir net žaisminga gražaus bendravimo forma jiems trukdoma aiškiai suvokti ir tvirtai įsisąmoninti brandžiam ir atsakingam piliečiui tiesiog būtinas žinoti pamatines tiesas, kurias neginčijamai patvirtino skaudi lietuvių išeivijos patirtis:

• net ir dedant dideles pastangas išsaugoti gimtąją kalbą ir puoselėti kultūrinį tapatumą tai pavyksta padaryti menkutei daliai emigrantų, nes didžioji jų dalis jau pirmos kartos išeivių be pėdsakų ištirpsta svečiose šalyse veikiančiuose ,,tautų lydimo“ katiluose;
• pavienių emigrantų pastangos kuo nors pagelbėti savo buvusiai Tėvynei ar bent jau pagal išgales garsinti jos vardą neabejotinai yra pagirtinos ir sveikintinos, tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad jos neprilygsta savoje valstybėje gyvenančio ir kasdienes pareigas jai vykdančio piliečio tarnystei savo tautai ir šaliai;

Būtent tokiu subtiliu būdu ,,padėdami“ pamiršti šias tiesas projekto ,,Kuriame Respubliką“ mažieji ,,projektukai“ nuosekliai naikina būsimųjų šalies piliečių tautinę ir valstybinę savimonę. Jais pakertamas supratimas, kad tauta gali išlikti ne išsisklaidydama po pasaulį ir virsdama ,,globalia bendruomene“, bet likdama įsišaknijusi savo žemėje ir stiprindama bei puoselėdamą savo valstybę, kuri yra patikimiausia jos išlikimo garantija šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis.

Šitaip tokiais ,,projektukais“ vaikų sielose žudoma pati Tėvynė. Jų sąmonėje Tėvynė – Lietuvos Respublika kaip lietuvių tautos sukurta ir didvyriškai ginta valstybė – turi būti ištrinta. Patriotinę Tėvynės idėją, lygiai  kaip ir sovietmečiu, jiems turi pakeisti tik ,,tėviškės“  arba ,,gimtinės“ vaizdinys.  Toji tėviškė – Lietuvos respublika. Antrąjį žodį ,,respublika“  šiuo atveju tenka rašyti mažąja raide siekiant pažymėti, jog tai nebe suvereni valstybė, bet, kaip LSSR laikais, globalistinio darinio – ES – administracinė teritorija. Vaikai mokomi šios teritorijos apskritai nebelaikyti lietuvių tautos žeme – jos dvasine ir istorine buveine. Jiems brukama mintis, kad čia šeimininkė turi būti ne šimtmečius šioje žemėje gyvenanti ir už ją guldžiusi galvas lietuvių tauta. Vaikų sąmonėje šią ,,atgyveną“ turi pakeisti naujas skubiai formuojamas darinys --  vadinamoji ,,Lietuvos tauta“, kuri iš esmės yra ne kas kita, o iš sovietmečio puikiai pažįstama ir prisimenama ,,internacionalistų“ pasaulio piliečių-klajūnų masė. Toji atkakliai ir kryptingai kuriama ,,Lietuvos tauta“, arba Lietuvą tik pereinamuoju kiemu laikanti atsitiktinai į ją atklystančių ,,pasaulio piliečių“ beveidė sankaupa,  Pilietinės visuomenės instituto vykdomuose ištautinimo ir išvalstybinimo projektuose dažnai dar pretenzingai vadinama skambiu ir kartu klaidinančiu ,,Respublikos“ vardu.

Pilietinės visuomenės instituto kuriama ,,Respublika“ – ištautinta ir todėl abstrakti ,,pilietinė Lietuvos tauta“ – yra jokiais dvasiniais ir istoriniais atminties, pareigos ir atsakomybės Lietuvai ryšiais nesaistomų, nuolat besikeičiančių pasaulio piliečių sankaupa. Kaip tik ji turi pakeisti lietuvių tautą kaip savo žemės šeimininkę ir nepriklausomos modernios tautinės valstybės kūrėją. Sėkmingai įgyvendinus tokius ,,projektėlius“  kaip ,,Balti gandriukai“ iš ,,Lietuvos tautos“ laikino apsistojimo vieta paverstos Lietuvos Respublikos liktų tik vardas, žymintis dar vieną ,,globalios rinkos“ besąlygiškai užkariautą teritoriją. Šios administraciniu dariniu paverstos teritorijos ,,valdžia“ būtų ne lietuvių tautos atstovė, o tik globalių korporacijų valios vykdytoja, nuolankiai tenkinanti visus jų pageidavimus.

Reikia pripažinti, kad, palyginti su šių dienų ,,pasaulinės pilietinės visuomenės“ ir kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ kūrėjais sovietiniai ,,internacionalinės komunistinės visuomenės“ statytojai ir ,,vieningos tarybinės Lietuvos liaudies“ kūrėjai ideologinės propagandos baruose šiandien jau atrodytų tik  kaip gana nerangūs mokiniai.

propatria.lt redakcinė kolegija