Tomas Viluckas. Europos reikalavimas krikščionims – slėpti savo įsitikinimus

Neseniai BBC papasakojo istoriją, kad Norvegijos valstybinės televizijos žinių laidų vedėjai Siv Kristin Saellmann buvo uždrausta nešioti auksinį kryželį laidų metu. Tai įvyko, kai žiūrovai musulmonai ėmė tikinti kanalo vadovybę, kad krikščionių simbolis „įžeidžia islamą“.

Šią istoriją apriboti vien norvegišku kontekstu būtų klaidinga. Prieš kelerius metus vienas sekmininkų pastorius Ake Greenas Švedijoje vos neatsidūrė už grotų, nes per pamokslą kritikavo gėjų gyvenseną. Jį nuo gėjų keršto išgelbėjo tik Švedijos Aukščiausiasis Teismas, nusprendęs, kad pastorius nepasakė nieko daugiau, kas parašyta Biblijoje.

Organizacijos, fiksuojančios netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje atvejus (Oidce), kuri yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros narė ir glaudžiai bendradarbiauja su ESBO, ataskaita patvirtina plintančias tendencijas. Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje atvejai yra skirstomi į skirtingas kategorijas: religijos laisvė, saviraiškos laisvė, sąžinės laisvė, diskriminacinė politika, krikščionių pašalinimas iš politinio ir socialinio gyvenimo, religinių simbolių draudimas, įžeidinėjimai, juodinimas ir neigiamų stereotipų platinimas, neapykantą kurstančios kalbos, vandalizmas ir šventvagystės, neapykantos pasireiškimai tam tikrų asmenų atžvilgiu.

Jungtinėje Karalystėje, Džersyje, pašto darbuotojas atsisakė pristatyti kompaktinę plokštelę su evangelijos pagal Morkų įrašais.

2012 m. Vokietijoje užfiksuota 414 išpuolių prieš krikščionis ir krikščionių institucijas. Tarp nusikaltimų – 18 brutalaus smurto atvejų, bažnyčių išniekinimai ir vagystės, 4 nusikaltimai kapinėse, 16 bažnyčios pastatų ir maldos patalpų terliojimų, fasadų ir sienų išmarginimų įžeidžiančio turinio grafičiais atvejų.

Net privatūs pokalbiai tarp piliečių gali būti pretekstas patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prieš dvejus metus anglų viešbučio klientas musulmonas apkaltino viešbučių savininkus Beną ir Sharon Vogelenzangus „įžeidus žodžiais jo tikėjimą“. Byla buvo nagrinėjama teisme, ir nors sutuoktiniai galiausiai buvo visiškai išteisinti, jų verslas buvo sunaikintas.

Tad nepakantumas krikščionims yra ne tik islamiškų kraštų, bet ir Vakarų Europos realybė. Tik čia už tai, kad neslepi savo krikščioniškų pažiūrų, dar niekas negrūda į kalėjimus ir nekerta galvų.

„Vakarų Europa – vienintelis regionas pasaulyje, kur krikščionybė patiria nuosmukį, o krikščionys – spaudimą slėpti savo tikėjimą, o tai nėra praktikuojama net ir tose šalyse, kurios tik formaliai yra laikomos krikščioniškomis. Šio reiškinio priežastys yra ne persekiojimas, o privatumo mentalitetas. Europoje nubrėžta aiški skiriamoji linija tarp tikėjimo ir religinės praktikos. Krikščionims nuolat primenama, kad jie gali tikėti kuo nori ir elgtis kaip nori savo bažnyčiose, tačiau neturėtų savo pažiūrų skleisti plačiajai visuomenei. Tai geriausias būdas padaryti krikščionybę privačiu reikalu ir krikščionis įsprausti į tam tikrus rėmus. Šiuo metu Europoje yra daugybė įstatymų, kurie užkerta kelią krikščionims išreikšti savo nuomonę dėl ginčytinų klausimų ne tik visuomenėje, bet ir iš sakyklos ar privačiuose pokalbiuose. Šie draudimai yra palaikomi ir baudžiamosios teisės“, – rašė žymus katalikų veikėjas Paulas Colemanas.

Tad nukrikščionėjusios Europos reikalavimas krikščionims – slėpti savo įsitikinimus. Pažiūrų slėpimas, tautinių, religinių ir kultūrinių getų kūrimas, uždarų diskursų konstravimas tampa vakarietiškos mąstysenos ir visuomenės konsensuso bruožu. Viešuma turi būti tokia, kad nedrumstų niekieno ramybės, todėl joje nėra vietos sąvokai „tiesa“. Šia prasme krikščioniškas liudijimas yra itin neparankus, nes byloja apie pamatinius žmogiškos egzistencijos matmenis, tokius kaip nuodėmė, vertybių perkainojimas, gyvenimo tikslo atvėrimas.

Erdvė, į kurią yra spraudžiami krikščionys, darosi vis siauresnė. Pavyzdžiui, tai, ką propagavo vieni iš Europos kultūros pagrindėjų benediktinai, ragindami dirbti ir melstis, nūdienos visuomenėje darosi neįmanoma. Darbas neteko savo sakralios pasaulio pašventinimo prasmės, negana to, jis turi būti atribotas nuo bet kokio asmeniškumo. Pastarajai sferai priskiriami ir religiniai įsitikinimai, taip palengva krikščionybė yra paverčiama marginaliniu reiškiniu.

Sakytume, tai vyksta „ten“, Vakaruose, kur yra itin svarbu palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės polių, gerbti įvairių įsitikinimų žmones ir neprimesti jiems savo pažiūrų. Tačiau Lietuva nėra izoliuota nuo europinių tendencijų, negana to, ji yra Europos teisinės, politinės ir socialinės sistemos dalis, ir šios liūdnos tendencijos matosi ir mūsų krašte. Dabartinis Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris, parlamentarė Aušrinė Marija Pavilionienė, žiniasklaidos „žvaigždės“ ir žymūs politologai ne sykį viešai reikalavo, kad Bažnyčia apsiribotų sakykla, kai vyskupai prabildavo visuomenei opiais klausimais.

Ne vienam atrodo: būti religingam yra nenormalu, kalbėti krikščioniškomis temomis gėdinga, reguliariai lankytis pamaldose ir vykdyti savo religines priedermes sektantiška.

Visa tai yra ženklai, kurie leidžia teigti, kad Lietuvoje buldozerinis ateizmas, kaip koks animagas iš Hario Poterio epopėjos, sėkmingai persikūnijo į sekuliarizmą. Tik nesmagu darosi prieš tokius mūsų kovotojus už tikinčiųjų teises sovietmečiu kaip Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ar sesuo Nijolė Sadūnaitė. Negi jie kovojo tam, kad laisvoje šalyje tikintiesiems vėl reikėtų sukti galvas, kaip dėl savo įsitikinimų išvengti nemalonumų?

Jėzaus Kristaus liudijimas yra neatsiejama krikščioniškos tapatybės dalis. Evangelijos žodžiai, kad Žmogaus Sūnus išsigins to, kas jo išsigins, parodo, kad tai yra pirminės svarbos dalykas.

Dar mūsų eros II amžiuje nežinomo autoriaus Laiško Diognetui žodžiai aiškiai nusako krikščionio paskirtį: „Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai.“

Vis dėlto keista, kad visuomenėje, kuri turėtų būti dialogo ir sugyvenimo erdvė, reikia kalbėti apie grėsmę, kad spaudimas gali tapti persekiojimu.

Šaltinis: viluckas.lt