Tomas Viluckas. A. Brazausko dvasia toliau vaidenasi mūsų politikoje

Kažkada Algirdas Brazauskas, atsisakydamas antrai kadencijai kandidatuoti į šalies prezidentus, pareiškė, kad jo biografija nėra palanki užimti šį postą. Tiesa, toji biografija nesutrukdė jam vėliau sėkmingai grįžti į politiką jau Lietuvos gelbėtojo vaidmenyje ir savo parašu užantspauduoti Lietuvos stojimą į ES. Negana to, žiniasklaidai jis mėgo aiškinti, kad jo biografija – tai penkiasdešimties metų darbas Lietuvai.

Nors oficialiai prezidento rinkimų kampanija dar nėra prasidėjusi, bet prie jos starto linijos šmėkščioja būsimų varžybų dalyviai. Štai Darbo partijos kandidatas į prezidento postą Artūras Paulauskas tapo pirmuoju oficialiu parlamentinės partijos kandidatu kitais metais vyksiančiuose rinkimuose. Ko gero, tokiu taps ir socialdemokratas, europarlamentaras Zigmantas Balčytis. Nėra abejonių, kad dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė bandys antrai kadencijai likti „baltuosiuose rūmuose”.

Visus šiuos kandidatus vienija nesunkiai pastebima jungtis – graži sovietinė praeitis. Aukšto KGB pareigūno sūnus A. Paulauskas darė sėkmingą karjerą sovietinėje prokuratūroje, pavyzdžiui, ten nuveikė viską, kad kunigo Juozo Zdebskio nužudymo organizatoriai ir vykdytojai niekada nesulauktų teisingumo. Z. Balčytis veiksmingai darbavosi vadovaujančiose LSSR komjaunimo struktūrose, o D. Grybauskaitė, pasak jos, partinėje mokykloje dėstė Aristotelį.

Be to, visi šie veikėjai puoselėja didžią meilę sovietinės Lietuvos epochos simboliui – A. Brazauskui. „Sakyčiau, jo (A. Brazausko) dėka aš tapau politike”, – mirus prezidentui kalbėjo D. Grybauskaitė. Ji švelniai A. Brazauską vadina „mano mokytojas“. Kitas A. Brazausko mokinys Z. Balčytis turėjo iš jo paveldėti socialdemokratų vedlio postą, kurio taip ir negavo partinių intrigų peripetijose, tad kandidatavimas į prezidento postą būtų bent maža kompensacija už patriarcho valios ignoravimą. Kitas prezidentinių lenktynių dalyvis A. Paulauskas, ko gero, vienintelio A. Brazausko pavardę taria su pagarba.

Visus šiuos mūsų politinės scenos herojus dar vienas dalykas daro panašius su jų įkvėpėju bei mokytoju – jie didžiuojasi savo biografijomis ir nerodo nė lašo apgailestavimo dėl praeities. Kas girdėjo bent menkiausią A. Paulausko atsiprašymą už sovietinio prokuroro veiklą? Z. Balčytis teigė, kad darbas komjaunime leido įgyti puikios patirties. Prezidentė savo darbą partinėje mokykloje vadina „pasipriešinimo karu”.

Tad A. Brazausko dvasia, kaip kokiame Holivudo filme, toliau vaidenasi mūsų politikoje. Vis dėlto A. Brazauskas ir jo pasekėjai yra tik ledkalnio viršūnė tos sistemos, kurios pagrindą sudaro buvę sovietų Lietuvos valdininkai. Ši sistema tebėra gaji ir jos apraiškos yra akivaizdžiai regimos net valdžios struktūrose. Pavyzdžiui, pavartę šalies diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus biografiją galime sužinoti, kad 1983–1989 m. jis buvo Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretorius, LLKJS CK skyriaus vedėjas, darbavosi komjaunuoliškoje spaudoje. Panašių pavyzdžių tiek tarp aukštų pareigūnų, tiek tarp žemesnio rango tarnautojų – daugybė.

Kaip po dvidešimt trejų nepriklausomos valstybės metų susidarė tokia padėtis?

Kai šalyje šiuo metu minime įvairias Atgimimo laikotarpio sukaktis, dažnai pamirštame, kad atkūrus valstybę buvo padaryta tik pusė darbo. Atgimimo banga, išstūmusi iš šalies rusų tankus, atsimušė į vietos valdininkų bastionus. Atėję į valdžią Sąjūdžio veikėjai neturėjo aiškios strategijos, kaip administruoti valstybę.

Sovietinei valdininkijai tik reikėjo deklaruoti savo ištikimybę nepriklausomybės idealams, demokratijos vertybėms, laisvos rinkos ideologijai, ir jie toliau galėjo dirbti administracinį darbą, dalyvauti politinėje veikloje, privatizavimo procesuose. Jie mokėjo tvarkyti dokumentus, dirbti komandinį darbą, nesibaidė ūkinės veiklos ir pan. Kitaip tariant, jie buvo „profesionalai“, savo reikalo žinovai, pragmatikai, todėl „tiko“ tiek politikai, tiek valstybei valdyti, o „romantikams“ ir idealistams dėl „kompetencijos“ stokos liko tik gražūs monologai televizijos laidose.

Suveikė vadinamasis „chameleono principas”, kai šis keistas gyvis keičia savo kūno spalvas pagal aplinką. „Chameleonų” atėjo kone į visas partijas ir struktūras. Juos sutinkame tiek kairėje, tiek dešinėje, jie tapo naujosios nomenklatūros monolito rišamąja medžiaga. Neveltui buvęs Andriaus Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius tiems, kuriems labai rūpi D. Grybauskaitės sovietinio laikotarpio biografija, pragmatiškai primena, kad „su tokiomis biografijomis – pusė Seimo”.

Lietuvos desovietizacija taip ir neįvyko. Būtent čia ir slypi daugybės mūsų visuomenę kamuojančių problemų raktas. Juk tiek atkuriamoji Aukščiausioji Taryba, tiek po jos sekę Seimai nesiryžo imtis ryžtingos liustracijos, kuri darbą sovietinės valdžios struktūrose būtų paskelbusi ne nuopelnu, bet kolaboravimu.

Deja, ir didelė dalis mūsų visuomenės sutiko su tuo, kad „chameleonai” didžiuotųsi savo spalvinga oda. Tikriausiai gražus reginys patinka.