Konservatoriškas lankstumas žygiuojančių gėjų fone

Šis tekstas pirmą kartą buvo publikuotas daugiau nei prieš du metus, tačiau dar ir šiandien nėra praradęs aktualumo. Šiais metais britų konservatorių lyderis Davidas Cameronas viešai išsakė palaikymą gėjų santuokoms. Ar tuo pačiu keliu pasuks ir Lietuvos konservatoriai? Ar šios, „tradicines vertybes“ ginančios, partijos viršūnėse šiuometinio parado „Už lygybę“ metu tvyrojusi tyla gali reikšti, kad ir Lietuvos konservatoriai laukia kol gėjų santuokoms Lietuvos visuomenė „subręs“?

Vienas amerikiečių radikalas taip rašė apie konservatorių stovyklą: „Konservatoriai negali laimėti, nes jų priešas yra revoliucionierius – turintis revoliucinius tikslus ir besivadovaujantis revoliucine pasaulėžiūra. [...] Pasiskirstymas į gynybos ir puolimo pozicijas, žinoma, ne visuomet matomas taktikoje, tačiau akivaizdus strategijoje. Konservatorius gali suorganizuoti trumpas kontraatakas – jis gali prasiveržti iš savo tvirtovės, puldinėdamas revoliucingą apgulėją – tačiau ilgoje perspektyvoje jis visada bus apgultasis, o revoliucionierius – apgulėjas.

Konservatorius siekia apginti dabartinę padėtį arba, daugių daugiausia, atstatyti neseniai buvusią. Revoliucionierius siekia radikaliai transformuoti dabartinę padėtį arba panaikinti ją, pakeičiant kažkuo visiškai skirtingu.“

Šie pastebėjimai neblogai iliustruoja ir lietuviškųjų konservatorių elgseną pastarųjų skandalingų įvykių fone. TS-LKD jaunosios kartos pažiba Mantas Adomėnas, nuvykęs į Europos parlamento gėjų ir lesbiečių teisių grupės diskusiją (neaišku, kuriems galams), tenai aiškino, kad homoseksualistų paradams „dar neatėjo laikas“. Panašiai kaip anksčiau J. Imbrasas, porinęs, kad tokiems dalykams jis dar yra nepribrendęs. Neprilygstamas savo „120 procentų tolerantiškumu“ TS-LKD lyderis Andrius Kubilius subręs, matyt, tik tada, kai jo paties vaikas taps homoseksualu – kas jam visiškai nebūtų tragedija, kaip kad gyrėsi žurnalistams.

Kokią pažangą įmanoma pasiekti einant tokiu „brendimo“ keliu, rodo Britanijos konservatorių pavyzdys. Jie vieninteliai iš trijų didžiųjų partijų neseniai priešrinkiminiame „Lygių teisių manifeste“ paskelbę, kad žada svarstyti homoseksualų civilinių sąjungų prilyginimo santuokai klausimą. Idant nebūtų palaikyti atsilikusių ir provincialių pažiūrų, Lietuvos konservatoriai, užbėgdami politiniams oponentams už akių, šią kadenciją taip pat skuba mus nustebinti radikaliomis inovacijomis.

Uždegę žalią šviesą homoseksualistų eitynėms „Už lygybę“, jie nuleido į savo tvirtovę vedantį pakeliamąjį tiltą ir leido kelias valandas pamarširuoti prie jo. Toliau eiti atvykėliai pabijojo dėl piktai nusiteikusių eilinių pilies gynėjų, kurie nepakluso viršininkų ir vyskupų paliepimui sėdėti tą dieną namuose ir susibūrė prie miesto vartų su įvairiais svaidomaisiais ginklais.

Juokas juokais, bet būtent tokia alegorija peršasi nagrinėjant gegužės 8-osios (2010 m.) įvykius. Iš vienos pusės, netolerantiškai nusiteikę visuomenės nuomonės ir kultūrinės aplinkos atžvilgiu, į puolimą žengė seksualiniai revoliucionieriai. Iš kitos pusės ankstesnes pozicijas užrėmusi laikė protestuotojų minia. Gynybos būdai, aišku, ne visų buvo patys kultūringiausi ir grakščiausi. Bet ko dar reikėtų tikėtis, kai tautos valiai turintys atstovauti politiniai lyderiai demonstruoja esantys bestuburiai prisitaikėliai, besistengiantys vienu metu įtikti savo pseudokatališkai orientacijai ir spaudimui iš ES institucijų?

Norint, kad žmonės investuotų į bendrą mūsų visuomenės ateitį, reikia užtikrinti jiems tam tikrą pamatinį stabilumą, suteikti garantijas, kad užsibrėžta valstybės raidos kryptis nebus radikaliai kaitaliojama. Šeimos samprata yra vienas esmingiausių kultūros bruožų, bet ar galima sakyti, kad šiandienėje situacijoje ji yra saugi? Kur ta riba, už kurios seksualinių revoliucionierių reikalavimai nebūtų toleruojami ir net diskutuojami?

Be abejo, nenutrūkstama „homoseksualų teisių“ propaganda smarkiai prisidėjo prie didelio visuomenės nepasitenkinimo ir smurto proveržių. Mes nieko negirdime apie pastangas išviešinti prostitučių, konteineriuose besirausiančių žmonių ar svingerių gyvenimo būdą ir jiems kylančias problemas, užtat informacinės priemonės nei dienos nepraleidžia be vaivorykštės paveiksliuko. Kvailai šiame fone skamba ir piktdžiugiški „tolerantų“ pabaksnojimai, kad eitynėse nebuvo nuogybių bei kitokio vulgarumo demonstravimo. O kodėl nebuvo? Argi ne dėl to paties atšiauraus „tamsuoliškos“ visuomenės nusiteikimo ir „autoritarinio“ mūsiškių gėjų auklėjimo vaikystėje?..

Mes gyvename šalyje, kur populiariausias interneto portalas (delfi.lt) yra praktiškai pavirtęs gaynews.lt (skirtingai nuo tipiškų gėjų svetainių, čia dar pateikiama ir kitos tematikos straipsnių). Kito, žinomiausio krikščionių portalo (bernardinai.lt) redaktorius prie progos skuba pareikšti „šiandien aš gėjus ir man garbė“. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys be baimės gali dėstyti tokias skandalingas mintis: „Nesuprantu, kodėl paauglių lytiniai santykiai atsiduria šiame [įstatymo] sąraše? Lyg tai būtų kažkas blogo“ (cituojama iš žiniasklaidos).

Vietoje to, kad sužinotume, kada parskrenda kregždės, koks danguje mėnulis, arba medituotume rytais prie nenutrūkstamai į vieną pusę vandenis genančios Vilnelės srovės, mes murkdomės patologiškai užterštoje informacinėje erdvėje, nesveikai sureikšminančioje psichoseksualines ydas turinčių žmonių saviraiškos problemas...

Kaip rašė amerikiečių lingvistikos klasikas Edvardas Sepiras, „Iš tiesų ‚realusis pasaulis‘ kuriamas daugiausia nesąmoningai kalbos normų pagrindu... Mes matome, girdime ir priimame įvairius reiškinius vienaip ar kitaip daugiausia dėl to, kad mūsų visuomenės kalbos normos pasiūlo tokią išraiškos formą.“ Vadinasi, mes suvokiame pasaulį daugiausia per kalbą, o dalykus, kuriems neturime įvardijimo kalboje, dažniausiai linkę praleisti pro akis.

Kokią realybę mums siūlo naujausia lytiškumo terminija? Vienas plačiausiai viešoje vartosenoje įdiegtų yra „lyties keitimo“ terminas (šiandien apie 74 300 google paieškos rezultatų), formuojantis klaidingą supratimą, kad lyties pakeitimas medicininėmis priemonėmis yra įmanomas. Didžiausią problemą šiuo atveju sudaro ne asmenys, siekiantys keisti savo kūno sandarą chirurginėmis operacijomis. Daug didesnį nerimą turėtų kelti tokio termino sunorminimas ir įvedimas į teisės aktus („Civilinės metrikacijos taisykles“ ir kt.). Tokiu būdu ne tik transseksualams padedama susikurti iliuziją apie įgyjamą naują lytį – mes visi tam tikra prasme paverčiami transseksualais, uždarant mus iliuzinėje translytiškumo tikrovėje.

Kalbėdamas apie panašių translytiškumo ir belytiškumo madų įsivyravimą, prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras konstatuoja: „Mes visi transseksualai. Mes tokie patys potencialūs transseksualai, kaip ir biologiniai mutantai. Ir tai ne biologijos klausimas – mes transseksualai simbolių lygmenyje“. Ir tęsia: „Seksualinė revoliucija, matyt, buvo tik etapas kelyje į transseksualumą“ („Blogio perregimumas“).

Dar giliau nei „lyties pakeitimas“ viešojoje erdvėje ir įvairiuose įstatymuose įtvirtinta „lytinė (seksualinė) orientacija“. Mes kaip beždžionėlės pratinami mąstyti homo-, (bi-) ir hetero- kategorijomis. Tačiau retam į galvą šauna mintis, kad „lytinė orientacija“, kaip ir „(tarp)lytinis potraukis“, „(tarp)lytiniai santykiai“ įmanomi tik ten, kur egzistuoja skirtingos lytys. Ten, kur lytiškumas peržengiamas ir tenkinamasi vienos lyties asmenimis, lytiškumo tėra tiek, kad naudojami tie patys organai imituojant tikrąją lytinę sueitį. Tad jei kalbėtume apie skirtingas orientacijas, jos įvardintinos tikrai ne kaip „hetero“ ir „homo“, nebent kaip „lytinė“ ir „nelytinė“.

Jokia lygybė tarp šių skirtingų elgsenos tipų neįmanoma, nebent žiūrėtume į žmones kaip į betiksliai judančius materijos gabalus. Neužglaistomi skirtumai atsiskleidžia tiek vertinant fiziologiniu ir poveikio sveikatai, tiek paskirties ir prasmės matmenimis. Homoseksualiuose santykiuose lytiškumas neišvengiamai redukuojamas iki savitikslio pasitenkinimo technikos, jis praranda savo prasmę.

Nepaisant to, nemažam skaičiui silpniau protaujančių individų žodis „lygybė“ sukelia paviršutiniško aiškumo jausmą, neva, šiuo atveju jis privalo užtikrinti ne tik lygių galimybių principą įsidarbinant ar kitas bendras pilietines teises, bet ir atverti viešąją erdvę įvairių lytinių ir pseudolytinių elgsenų sklaidai, suteikti galimybę bet kokio pobūdžio draugystę prilyginti šeimai. Mėgstamiausia tokių individų frazė yra „koks skirtumas, kas su kuo miega“. Eitynių „Už lygybę“ organizatoriams tokia dviprasmybė labai į naudą.

Žinoma, valstybė neturi reglamentuoti kūniško pasitenkinimo būdų. Todėl idealiu atveju „lytinės orientacijos“ terminas turėtų būti išvis pašalintas iš įstatymų, kad neskatintų homoseksualistų pretenzijų į jų elgesio laikymą lygiaverčiu normaliems šeimyniniams santykiams (o tuo pat metu – į santuoką ir įsivaikinimą). Konservatoriai šios idealios nuostatos jau neišdrįs pareikalauti.

Rokas Sinkevičius

Šaltinis: http://etnosfera.blogspot.fr/