Edvardas Kriščiūnas. Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje (I)

Dabartinė lietuvių tautinė kultūra pergyvena gilią krizę. Įtakingų kosmopolitinių jėgų veikla kelia rimtą grėsmę lietuvių tautos egzistencijai, kadangi sistemingai griaunamos pamatinės lietuvybės vertybės: gimtoji kalba, istorija, tautinės tradicijos ir papročiai. Žymios Lietuvos kūrybinės inteligentijos asmenybės įspėja apie nutautėjimo grėsmę ir ragina ginti ir puoselėti lietuvybę. Apie lietuvių tautai iškilusį pavojų rašo poetas Justinas Marcinkevičius, A. Baltakis, rašytojas J. Mikelinskas, filosofas R. Ozolas, kalbininkai V. Urbutis, A. Piročkinas ir kt.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kosmopolitinei Lietuvos istorijos modelio analizei, jos daromai žalai tautinei savimonei. Darbe susisteminama Lietuvos istorikų E. Gudavičiaus, A. Bumblausko,  A. Nikžentaičio ir kitų įvairiuose rašytiniuose darbuose ir viešuose pasisakymuose išdėstytos kosmopolitinės mintys, kurios ir sudaro kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos turinį. Analizuojant naudojamos pirmųjų šios doktrinos kritikų, lietuviškosios istoriografijos gynėjų V. Merkio, doc. R. Batūros ir ypač doc. Vl. Terlecko įžvalgos, jų argumentai. Straipsnyje taip pat atskleidžiamas lietuviškosios istoriografijos idėjinės nuostatos, pabrėžiama jų humanistinė ir tautinė vertė.

Lietuvių tautos nutautinimas (kosmopolitizacija) šiandieninėje Lietuvoje pasiekė itin grėsmingą lygį, kelia rimtą pavojų lietuviškajai gyvybei. Kiekvienam lietuviui šiandien tenka apsispręsti: ar leisti save nutautinti, ar stoti ir ginti save kaip garbingos lietuvių tautos narius nuo šiuolaikinės kosmopolitizacijos. Kiekvienas savo sąžinėje turime apsispręsti: ar leisime save nutautinti, ar išlaikysime lietuvybę.

Tėvynės gynimas - viena kilniausių žmogaus pareigų. Tėvynė mums suteikė kultūrą: gimtąją kalbą, tradicijas, gyvenimo išmintį, tautinį charakterį ir kt. Tauta mus padarė kultūringais žmonėmis. Dabar lietuvių tauta reikalauja iš mūsų asmeninių pastangų apginti savo tėvynę. Romėnų patarlė teigia: ,,Do ut des“ (lietuviškai - ,,Duodu, kad grąžintum“). Lietuviui tevynė davė kultūrą. Dabar tėvynė tyliai, bet įsakmiai prašo mūsų grąžinti jai skolą ir likti ištikimiems savo lietuviškąjai dvasiai.

Lietuvos nutautinimas vyksta kryptingai  nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos, iš Vakarų atėjusi globalizacija žymaus JAV politologo P. Bjukeneno teigimu, siekia sugriauti tautines valstybes, tautines kultūras.[i] Šioji didžiųjų tarptautinių monopolijų finansuojama Europos tautų kosmopolitizacija, mus, lietuvius, užklupo nepasiruošusius. Mes naiviai tikėjome Vakarais. Dabar pradedame atsitokėti, skaudžiai kentėdami nuo vakarietiškos kosmopolitizacijos, apie kurią mus įspėjo kai kurie iškilūs išeivijos veikėjai, kaip V. Bražėnas, M. Krupavičius, Z. Rekešius ir kt.

Kosmopolitizmas, veikiantis kaip gerai finansuojama ir organizuota jėga (per Sorošo fondą, Laisvosios rinkos institutą ir kt. institucijas), griauna pagrindinius lietuvybės pamatus: gimtąją kalbą, žaloja tautos istoriją ir naikina tautos atmintį, griauna tautines tradicijas ir papročius. Kosmopolitinės jėgos stengiasi sumenkinti tautos kultūros vertingumą, tyčiojasi iš tautos praeities, siekia primesti mums, lietuviams, nepilnavertiškumo kompleksą. Tautos garbės ir orumo  negina nei įstatymai, nei valdžios pareigūnai. Lietuvos įstatymai draudžia tyčiotis iš žydų, kitų tautinių mažumų, tačiau Lietuvoje nėra įstatymo draudžiančio tyčiotis iš lietuvių tautos: vadinti ją žydšaudžiais, nevykėliais, tauta-elgeta ir panašiai.

Dabartinė valdžia: prezidentūra, didžioji dalis Seimo, Vyriausybės ministrai nesirūpina                             lietuvių tauta, nesaugo jos kultūros. Anot filosofo J. Girniaus, tauta sukuria valstybę, o valstybės  paskirtis – rūpintis tautos kultūra, finansuoti jos augimą, kad ji skleistųti naujais kultūros žiedais. Tautinės valstybės tikslas – ginti tautą nuo žalingos kosmopolitizacijos.

Tačiau dabartiniai valdžios atstovai išduoda tautos interesus. Valdžios žmonės abejingi tautos reikalams arba yra kosmopolitinių pažiūrų. Demokratija reiškia tautos valdžią. Dabar demokratija Lietuvoje vis labiau silpsta ir įsigali milijonierių klanų valdžia. Mūsų tėvynėje demokratija virto oligarchiniu režimu. Lietuvos oligarchai („Maxima“, „Dujotekana“ ir kt., nupirkę didžiausių politinių partijų vadus) tarnauja ne lietuvių tautai, bet kosmopolitinėms jėgoms. Valdžia vis labiau tolsta nuo tautos reikalų ir tampa vis labiau kosmopolitinė. Neretai valdžios pareigūnai įsijungia į lietuvių tautos nutautinimą. Jie nebemato Lietuvoje nuo amžių gyvenančios lietuvių tautos, savo viešuose pasisakymuose kreipiasi ne „lietuviai“, ne „tauta“, bet „Lietuvos žmonės“.  Poetas J. Marcinkevičius sielojasi, kad iš valdžios atstovų lūpų pranyko žodžiai tėvynė, tėvynės meilė, užtat nesidrovi apvogti savo tėvynę, privatizuoti jos turtą, gražiausias gamtos vietas.

Seimo nariai jau keli metai negali priimti naujojo lietuvių kalbos įstatymo, kuris galėtų apsaugoti gimtąją kalbą ir užtikrintų jos kaip valstybinės kalbos statusą. Dabar lietuvių kalba yra griaunama iš vidaus, padedant Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, kuri pirėmė sprendimą svetimvardžius (kitų tautų asmenų pavardes, geografinius pavadinimus) rašyti ne pagal lietuviškąjį tarimą, ko reikalauja lietuvių kalbos sandara, bet taip, kaip jie rašomi kitose kalbose. Pvz., užuot rašę Nyčė rašo Nietsche, Čerčilis – Churchil. Poetas J. Marcinkevičius ir kiti rašytojai apibūdino tai kaip virusinę ligą, kuri naikina lietuvių kalbą. Profesorius V.Urbutis knygoje ,,Lietuvių tautos išdavystė“ įrodo, kad nesulietuvinti svetimvardžiai sudarko kalbą, griauna jos gramatiką. Šalia vidinio gimtosios kalbos griovimo lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo vis labiau išstumia anglų kalba. Lietuvių kalba yra stumiama į viešojo gyvenimo užribius. Nesulietuvinti svetimvardžiai, angliškų žodžių gausėjimas lietuvių kalbą paverčia puskalbe ir taip rengiamos sąlygos anglų kalbos įsigalėjimui netolimoje ateityje. Gal už 20, gal už 30 metų.

Šiuolaikiniai kosmopolitai siekia to paties tikslo kaip caro valdžia nuo 1864 m., bandydama nutautinti lietuvius. Net dainingieji lietuvių vaikai, dalyvaujantys Dainų dainelės konkurse, verčiami dainuoti angliškai. Nuo 2008 m. užsienio kalba taps privaloma disciplina 2-os klasės mokiniams. Taip lietuviai pratinami prie dvikalbystės, o tai yra dėsningas žingsnis į nutautėjimą. Psichologai yra įrodę, kad vaikas pirmiausiai turi gauti gerus gimtosios kalbos įgūdžius, o užsienio kalbos gali mokytis bent nuo 5-os klasės. Sovietų valdžia po 1975 m. įvykusios Taškento konferencijos bandė Lietuvoje pradėti mokyti rusų kalbos nuo 1-os klasės, bet kilus tautos pasipriešinimui taip ir nesugebėjo to įgyvendinti. Dabar nuo 2008 m. vykdant Europos komisijos direktyvą antrokai šalia gimtosios kalbos privalomai mokysis ir užsienio kalbos.  Briuselio biurokratija siekia lietuvius padaryti dvikalbiais, įvesti daugiakalbystę Lietuvoje. Tokiu būdu tęsiamas Maskvos vykdytas lietuvių nutautinimas. Estafetę iš Maskvos perėmė Briuselis.

Lietuvių tautos istorinę atmintį naikinančios kosmopolitizmo idėjos skverbiasi ir į Lietuvos istorijos mokslą. Istorikai A.Bumblauskas, E.Gudavičius, A.Nikžentaitis bando Lietuvoje įdiegti kosmopolitinį gimtosios istorijos tyrimo ir perteikimo modelį. Apie šių istorikų peršamą kosmopolitinio istorijos modelio žalą lietuvybei pirmasis prabilo istorikas R. Batūra. Akademikas Merkys kosmopolitinį istorijos modelį apibūdino kaip Lietuvos istorijos mokslo ligą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos priešiškumą lietuvybei, jai daromą žalą išsamiausiai atskleidė Vl. Terleckas knygoje „Lietuvos istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“. Lietuvos istorikų „luomas“ skyla į dvi idėjiškai priešingas stovyklas: vieni lieka ištikimi gimtajai tautai, kiti, tyčiodamiesi iš jos praeities, naikina Lietuvos istoriją kaip tautiškumo ugdytoją ir lietuviškos sąmonės išlaikytoją. Kosmopolitines doktrinos atstovų parašytuose istoriniuose darbuose neberasime pasididžiavimo savo žymiųjų protėvių nuveiktais darbais tėvynės ir valstybės labui. Jie parašyti be širdies, be meilės ir pagarbos tėvynei ir jos praiečiai, tarsi rašantieji būtų ne lietuviai, o kažkokios betautės būtybės. Kosmopolitiniai istorikai yra apsisprendę būti pasaulio piliečiais arba, kaip tapo madinga sakyti, būti europiečiais. Būti europiečiu – tai modernaus nutautėlio pasirinkimas. Tai kosmopolitizmo sinonimas. Tai tuo pačiu savosios tautos išdavystė.

Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrina nubūtina ir nulietuvina tėvynės istroriją, kadangi Lietuvos istoriją kūrė lietuvių tauta, kuri yra pagrindinis ir lemiamas Lietuvos istorijos veiksnys, kūrėjas ir subjektas. Be to, istorija savo ruožtu formavo lietuvių tautą, jos kultūrą bei tautinį charakterį. Lietuvių tauta už savo atgimimą XIX a. pradžioje yra dėkinga lietuviškos istoriosofijos ir jos istorijos kūrėjui Simonui Daukantui. Už tautinės savimonės ugdymą S. Daukantui tauta pastatė paminklus. S. Daukantas, pasinaudojęs iškilaus vokiečio filosofo J. Herderio idėjomis, XIX a. pradžioje pagrindė ir sukūrė lietuviškąją Lietuvos istoriją. Ši talentinga asmenybė pirmoji iš lietuvių parašė gimtąją istoriją, kurios kūrėja buvo lietuvių tauta. Iki S. Daukanto apie mūsų Lietuvos praeitį rašė svetimtaučiai, kitų tautų metraštininkai ir istorikai. Tačiau pastarieji žvelgė į Lietuvą kaip kaimyninių valstybių ir jėgų veikimo lauką, kaip į objektą. Tik S. Daukantas įvykdė idėjinę revoliuciją Lietuvos istoriografijoje. Jis tyrė ir rašė Lietuvos istoriją kaip tėvynę mylintis lietuvis. Tauta jam – savosios praeities gyvenimo kūrėja. Į santykius su kaimynais S. Daukantas žiūrėjo lietuviškomis akimis.

S. Daukantas Lietuvos istoriją pavadino „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“. Jis surado lietuviškąjį atitikmenį „darbai“ graikiškajam žodžiui „istorija“. Praeitis – tai veikliausių ir žymiausių tautos protėvių nuveikti darbai, kurie ir sudaro gimtosios istorijos esmę. S. Daukantas parašė ir pirmąją Lietuvos kultūros istoriją, kurią pavadino „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“. Vietoj lotyniškojo žodžio „kultūra“, S. Daukantas surado lietuvišką žodį „būdas“. Lietuvių tauta kaip nepakartojama ir savita tauta turi ir savitą raiškos būdą – savitą kultūrą.

Todėl S. Daukantas visiškai pagrįstai laikomas lietuviškosios istorijos modelio kūrėju, jos pradininku. Kartu jis vadinamas lietuviškokios istorijos tėvu. Lietuvos praeitį jis pastatė ant tikro lietuviškosios istorijos modelio, jį toliau plėtojo kiti žymūs istorikai ir istoriosofai. Daukantiškosios tęsėjais ir puoselėtojais buvo J.Basanavičius, A. Šapoka, Z. Ivinskis, šių dienų istorikai V.Merkys, R. Batūra, E. Jovaiša ir daugelis kitų. Lietuvių filosofai S.Šalkauskis ir A.Maceina, remdamiesi S.Daukanto lietuviška istorija, apmąstė lietuvių tautos savitą istorinį kelią, nurodė veiksnius, kurie lėmė savitą Lietuvos istorinį vystymąsi.

Lietuvišką istorijos modelį XX a. pripažino ir vienas žymiausių Vakarų istorijos filosofų A. Toinbis. Veikale „Istorijos supratimas“ jis lietuvių tautą pasaulinės istorijos mastu vertino kaip savitą istorijos subjektą, vieną iš svarbiausių XIII-XV a. Europoje. A. Toinbis, naudodamasis iššiūkio ir atsako teorija, taip aiškino lietuvių tautos galingos valstybės sukūrimo priežastis. Vokiečių ordino agresija XIII a. metė iššūkį lietuvių tautai, kurį deramai priėmė bajoriškasis tautos elitas ir, įveikęs vokiečių karinę jėgą, sugebėjo sukurti vieną galingiausių Europos valstybių. Lietuva Vytauto laikais įėjo į stipriausių Europos valstybių penketą.

Kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina siekia sugriauti tautinę lietuviškąją istoriografiją, pakeičiant ją antilietuvišku teoriniu modeliu. Pagal kosmopolitinę dokrtiną lietuvių tauta nebėra savitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kūrėja. Pavyzdžiui, fanatiškiausias kosmopolitinės krypties atstovas A. Bumblauskas aiškina, kad lietuvių tauta neturinti savosios kultūros. Esą kultūros vertybes lietuviai prisirankiojo iš Europos. Todėl, anot A. Bumblausko, lietuviai, neturintys savosios kultūros, negali būti savos istorijos kūrėjais. Jis reikalauja iš istorijos išmesti „etnocentrizmą“ ir kurti naują Lietuvos tapatybę – t.y., susieuropinti. E. Gudavičius, atmesdamas tautinę lietuviškosios istoriografijos tradiciją, aiškina, kad Lietuva esąs Europos užkampis, užpakalis, šalis - ubagė. Anot E. Gudavičiaus, Lietuvos istorinio kelio savitumas – tai nuolatinis atsilikusios ir ubagiškos Lietuvos europinės civilizacijos vijimasis. Esą, Lietuva kažkodėl nuolat vėlavusi priimti Europos vertybes.

Vadinasi, pagal E.Gudavičių ir A. Bumblauską, Lietuvos istorija tėra tik antrarūšis priedas prie Europos istorijos. E.Gudavičiaus vartojamas tautos kaip ubagės terminas reiškia, kad lietuvių tauta kaip elgeta su ištiesta išmaldai ranka maitinasi iš kaimynų mielaširdystės, naudodamasi kaimyninių tautų kultūros trupiniais. Visos šios mintys primena sovietinės Lietuvos laikus, kai Lietuvos istorija tebuvo laikoma priedu prie Rusijos istorijos. A. Bumblauskas atvirai prisipažįsta, kad jo ir kitų kosmopolitų istorikų tikslas - pakeisti tautinę lietuvišką istoriografiją kita, kosmopolitine. Jis teigia, kad kiekvienas istorikas Lietuvos istorijos įvykius perteikia naudodamasis tam tikru istorijos modeliu. Jo teigimu, dabartiniais laikais reikia sukurti naują istorijos modelį, kuris būtų priešingybė A. Šapokos modeliui. A. Bumblauskas giria savo mokytoją E. Gudavičių, kuris pakeitė A. Šapokos istorijos paradigmą. A. Bumblauskas savo antilietuviškas nuostatas pridengia šiais figos lapeliais: esą, jis griauna Šapokos istorinius mitus ir stereotipus bei kuria naują pažangų modernistinį požiūrį į Lietuvos istoriją. Visa tai tėra tik pigus propagandinis triukas, siekiant nutautinti Lietuvą, kurstant tautos nepilnavertiškumo kompleksą. 

Tokiu būdu A. Šapokos istorijos „paradigmos“ keitimas reiškia visos tautinės lietuviškosios istoriografijos atmetimą. Buvęs istorijos fakulteto studentas M. Kundrotas prisimena, kad studentai bijojo prisipažinti skaitę A. Šapokos istoriją, kitaip nebūtų išlaikę istorijos egzamino pas dekaną A. Bumblauską. Kone kaip sovietiniais laikais.

Sovietų okupacijos metais A. Šapokos istorija buvo vienu iš tautinės savimonės šaltinių, knyga, kuri žadino lietuvybę. Šiuolaikiniai kosmopolitai elgiasi panašiai kaip sovietinė valdžia: tautinės istoriografijos atstovas A. Šapoka persekiojamas ir šiandien.

Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad A. Bumblauskas savo kosmopolitiškumu pranoko ir savo mokytoją E. Gudavičių. Pastarasis kai kada lieka ištikimas tautinei istorinei tradicijai. E. Gudavičius viešai pareiškė, kad 1941 m. lietuvių tautos sukilimas yra neginčijama lietuvių tautos teisė į laisvę. Taip pat  jis pasisakė už valdovų rūmų atstatymą ir nekviečia kurti naujos Lietuvos taptaybės.

Kitas kosmopolitinės Lietuvos istorijos bruožas – vientisos Lietuvos istorijos dirbtinis suskaldymas į atskiras dalis. Vientisa Lietuvos istorija suskyla kaip veidrodis į atskiras šukes. Ji tampa savotiška mozaika. Po to dingsta Lietuvos istorijos vientisumas, nebelieka ir tautos kaip savitos istorijos subjekto. Istorija tiriama ir perteikiama kaip atskirtos dirbtinės mozaikos dėlionės. Štai Švietimo ministerija išleido kelis pasaulio ir Lietuvos istorijos vadovėlius. Juose Lietuvos istorija atskirais gabalais dirbtinai prijungiama prie pasaulio istorijos. Tautos istorija tampa pilku priedu prie Europos istorijos. Tokiuose integruotuose istorijos vadovėliuose nebelieka tautos, kuri savitai kuria tik jai vienai būdingą istorinį kelią.

2005 m. Lietuvoje vykusiame istorikų suvažiavime vienas iš Lietuvos istorijos instituto vadovų Darius Staliūnas pareiškė, kad iš Lietuvos istorijos mokslo reikia išmesti sąvoką „lietuvių tauta“, nes esą tokio dalyko iš viso nėra, kadangi istorijoje veikia tik atskiri asmenys, organizacijos, partijos. Tai atviras raginimas savo pavaldiniams atmesti tautinę lietuviškąją istoriografiją. D. Staliūnas pats nesuvokia, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi. Išmetus tautą iš Lietuvos istorijos mokslo, pranyks ir pati lietuvių tauta, nebereikės ir Lietuvos istorijos instituto.

(Bus daugiau)

Šaltinis: www.slaptai.lt