Česlovas Iškauskas. Kuo pakeitėme Motinos dieną?

Pamenu, pajutęs, kad sūnui pabunda kažkoks kūrybinis daigelis, tėvas po sena sodo obelimi įtaisė besisukantį staliuką ir kėdę, kad atžala galėtų kurti… Vienas juokas: įkvėpimas toje nuostabioje pavasarinių žiedų, dūzgiančių bičių, pavėsingoje vietoje kaip neateidavo taip neateidavo. Kaip ir dabar: atrodytų, pats metas Parnasui atplasnoti, o jo nėra ir nėra. Užtat traukia į gamtą, stebina sprogstantis pavasaris, stulbinantys pasikeitimai, svaigsti nuo kvapų…

***

Bet į tikrovę gražino du praėjusios savaitės pabaigos įvykiai, dėl kurių gali tik gūžčioti pečiais, jeigu nedarytum platesnių išvadų. Antai Lietuvoje surengtas grandiozinis vadinamos Polonijos dienos – visų pasaulio lenkų vienybės – minėjimas. Šiaip jau tautinės mažumos demokratiniame pasaulyje gali rengti eisenas, įvairias ceremonijas, kitas akcijas, ir čia nieko stebėtino. Bet šiame pavasarinių įvykių fone keletas detalių verčia suklusti.

Ta proga šeštadienį Lietuvos lenkų sąjunga surengė eitynės nuo Seimo Gedimino prospektu, Vilniaus, Vokiečių, Didžiąja gatvėmis iki Aušros vartų, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Eitynėse dalyvavo pučiamųjų orkestrai, dalyviai nešė Lenkijos vėliavas ir kitą šios šalies spalvų atributiką, tarp žygiuojančiųjų buvo nemažai pasipuošusių lenkų nacionaliniais drabužiais. Vilniaus miesto savivaldybė eitynių organizatoriams davė leidimą žygiuoti pagrindine sostinės gatve, nors beveik prieš du mėnesius – Kovo 11-osios proga – ji iš sostinės centro vijo patriotiškai nusiteikusį jaunimą. Negana to, tuomet – Nepriklausomybės atkūrimo dieną – pilnos gatvės buvo prikimštos policininkų, tvarkos sergėtojai merijos prašymu akylai saugojo tariamą „visuomenę“ nuo neapgalvotų provokacijų. Kai nieko skandalingo neįvyko, o policininkai atvirai nesikišo į be leidimo surengtą eiseną, lengviau atsikvėpė ir Vilniaus meras, pareiškęs, kad jau kitąmet jis leisiąs tokį žygį.

Kaip sakoma, ačiū ir už tai.

Lenkų „polonistams“ leidimas buvo išduotas be problemų. Nesakau, kad eisenoje krito į akis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atributika, šmėžavo nepagarbūs valstybei šūkiai, skambėjo valdžios įžeidinėjimai, bet pats renginio faktas nesenų draudimų fone pasirodė iššaukiantis. Šį kartą – jokių kvietimų į teismą, jokių priekaištų eisenos organizatorei Lietuvos lenkų sąjungai (LLS), kurios, žinoma, nesupainiosi su LLRA. Bet dažnas prisimena, kad ir apie 10 tūkst. narių vienijanti LLS dalyvavo protestuose prieš 2011 m. priimtą Švietimo įstatymą, priešinosi jų vadinamam „asimiliavimui“, primygtinai reikalavo sutvarkyti vieno iš Vilniaus krašto okupacijos 1920 m. iniciatorių J.Pilsudskio dvarą Švenčionių raj. Zalave ir t.t.

Kas gali paneigti, kad pagrindine Vilniaus gatve marširuojantys lenkai ne vienam tūlam miestiečiui sukėlė pirmą mintį: va, lenkai grįžta… Gal tai jų padrąsinimas, kad lenkiškosios mažumos radikalai aktyviau reikalautų išskirtinių savo teisių, dar labiau keltų balsą Europoje, kad štai girdi Lietuvoje ignoruojamos tautinių mažumų teisės…

P.S.: pagalvojau, kad čia paraštėje tiktų visai kitokia pastaba. Savo tautiečius buria žydai, rusai, baltarusiai, lenkai. O ar mūsų protingos galvos kada nors sumanys burti po pasaulį pasklidusius lietuvius, telkti juos bendrai savo šalies gėrybei? Įtarumas ir pavydas susimaišė, stebint Gedimino prospektu žygiuojančius įvairiaspalvius lenkus…

***

Senutė 86-rių sulaukusi mano uošvė, sekmadienį įsijungusi radiją paklausyti šv. Mišių, net išsižiojo: dar taip nebuvo, kad jos būtų laikomos…lenkų kalba. „Tokį amželį pragyvenau, o lenkiškai mišių dar negirdėjau. Tai gal, vaikeliai, lenkai jau Vilniuje? Kaip jūs grįšite?“, – nerimavo ji. Močiutę nuraminome, kad tai tik tokia bažnytinė akcija (man ji kažkodėl asocijuojasi su Lenkų rinkimų akcija), skirta Polonijos dienai pažymėti ir šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejui Kaune (pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji buvo paminėta 1413 m. balandžio 22 d.) bei popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo dvidešimtmečiui.

„Bažnyčia niekada nepasidalina. Bažnyčia niekada nebuvo padalinta ir buvo vieninga ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Bažnyčia Lenkijoje stengėsi paremti bažnyčią čia, Lietuvoje. Be to, Lenkijoje yra parapijų, kur yra lietuvių tikinčiųjų. Ir Bažnyčia visuomet stengsis išlaikyti vienybę. Bendradarbiavimas yra mūsų jėga. Lietuvai Lenkija yra reikalinga, kad galėtų pasiremti Vakaruose prieš Rytus. O Lenkijai irgi reikia gerų kaimynų“, – sekmadienį tikintiesiems ir žurnalistams kalbėjo šv. Mišias koncelebravęs pakviestasis Vatikano patikėtinis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas (Stanislaw Dziwisz), paklaustas apie Bažnyčios įtaką puoselėjant gerus valstybių santykius. Buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius į Kauną atgabeno popiežiaus Jono Pauliaus II rūbus, kuriuos šis vilkėjo lankydamas Lietuvą 1993-ųjų rugsėjį.

Šv. Mišiose sekmadienį dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kauno ir Kauno rajono savivaldybių vadovai.

Šiaip jau renginys buvo neeilinis, o per televiziją – netgi išskirtinai spalvingas. Tiesa, Krokuvos kardinolas neatsilaikė nepolitikavęs. Jis kalbėjo, kad Lietuvai Lenkija yra partnerė, galinti padėti atsilaikyti prieš Rytų, t.y. Rusijos, su kuria reikalai klostosi nekaip, įtaką. Gi Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pridūrė, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės gerų santykių galėtų mokytis iš šių šalių vyskupų, kurių santykiai – itin geri.

Sunku pasakyti, ar Bažnyčios vadovai gali rimtai įtakoti valstybių „trijulės“ santykius, juo labiau, kad ir Vatikano bei Maskvos santykiai nėra patys šilčiausi. O prisimenantys istoriją gali pastebėti, kad Krokuvos dvasininkų viršūnėlė 1920-aisiais laimino Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) invaziją į Vilniaus kraštą ir Vidurio Lietuvos sukūrimą.

Kita vertus, toks sutapimas, kai vieną dieną Vilniaus pagrindine gatve žygiuoja tautiškai nusiteikę lenkai, o kitądien Kaune laikomos jų susitelkimui (taip pat tą dieną pažymima ir Lenkijos vėliavos diena) skirtos mišios, užuot jas skyrus šviesiai Motinos dienai, perša mintį, kad senolės uošvės baimės protrūkis nėra be pagrindo…

***

Kažkaip sutapo, kad greta šio savaitgalio pranešimų perskaičiau dar vieną. Jis bylojo, kad Punsko valsčiaus taryba gegužės viduryje spręs lietuviškų mokyklų likimą. Nuo šio sprendimo priklausys, ar bus uždarytos trys lietuviškos mokyklos. Neseniai Punske apsilankęs Lenkijos švietimo viceministras lietuviams didesnio finansavimo nepažadėjo, nors joms tereikia 600 tūkst. litų. Gi šiais metais lenkų išeivijos tikslams Lenkijos Senatas skyrė 51,3 mln. zlotų. Dauguma šių lėšų, kaip ir kasmet, skiriama Rytų šalyse, taip pat ir Lietuvoje gyvenantiems lenkams (2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, mūsų šalyje lenkai sudarė 6,6 proc. Lietuvos gyventojų).

Šaltinis: www.alkas.lt