Jūratė Lauciūtė. Kieno nubrėžtu kursu eina Lietuvos politikai?

Pajurionaujienos.com nuotrauka

Kaip pavadintume žmogų, kuris nežino, ko jis nežino, ir mano, kad žino viską?

Prašome neužkibti ant provokacijos kabliuko ir neskubėti vardyti sinonimų - nuo lietuviško "kvailys" iki modernesnio "idiotas". Nes jei imsimės sociologinio tyrimo ar visuomenės nuomonės apklausos, paaiškės, kad dažniausiai savo kompetencijos ribų nesuvokia politikai. Juos prilyginti kvailiams būtų nekorektiška ir net pavojinga. Politikai greitai įsižeidžia.

O juk realybė paprasta. Profesionalai gydytojai ir už didžiausius pinigus neis projektuoti ar statyti tiltų, istorijos mokytojas be specialaus pasirengimo nesės prie lėktuvo vairalazdės, veterinaras nesutiks diriguoti simfoniniam orkestrui, o politologas, net ir bado spiriamas, neis vadovauti atominės elektrinės statybai. Tačiau jei tik kuris nors iš jų tampa politiku, sveika nuovoka kažin kur dingsta. Ją pakeičia tam tikra didybės manija: aš viską žinau, nes viską galiu. Na ir prasideda...

Kadaise įspūdinga nekompetencija pasaulį šiurpino visų tautų ir visų vaikų "tėvas", didžiausias visų laikų karvedys, sovietų generalisimas Stalinas. Sunku rasti mokslo sritį, kurioje jis nebūtų taręs savo "svaraus" žodžio. Ypač pasisekė kalbotyrai, literatūrai, genetikai. Pastarąją vadas tiesiog uždraudė dėl jos nemoksliškumo.

Stalino laurai neleido užmigti ir mūsų kaimynės Baltarusijos politikams. Regis, praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Minske buvo organizuojama konferencija baltarusių kalbos ir tautos kilmės klausimais. Savo pranešimų tezes atsiuntė kelios dešimtys kalbininkų, archeologų, istorikų, etnografų iš visos SSRS ir užsienio. Minsko politikai paskaitė jas ir pasibaisėjo: daugumos konferencijos dalyvių tyrimų rezultatai skelbė, kad baltarusiai - tai suslavintų baltų genčių (nereikėtų baltų painioti su lietuviais, nes baltais paprastai vadinama gentis - motina ne tik lietuviams, bet ir latviams, jotvingiams, prūsams bei kitoms išnykusioms gentims, giminiškoms lietuviams) palikuonys, o jų kalba susiklostė vienai iš rytų slavų tarmių įsiurbus čia gyvenusių baltų kalbų paveldą.

Tokio "neteisingo" požiūrio į baltarusių istoriją Baltarusijos politikai pakęsti negalėjo. Konferencija buvo atšaukta, jau išspausdintos tezės - įspūdingai storas tomelis susidarė - konfiskuotos, o pavieniai išsaugoti egzemplioriai tapo vertingiausiu raritetu. Beje, pati baltarusių kilmės baltiškoji hipotezė gyva ir šiandien, bet dažniau - už Baltarusijos ribų.

Graikų ir bulgarų politikai daug pripainiojo tirdami makedonų kalbos ir genties istoriją. Teko girdėti gruzinų mokslininkus skundžiantis, kad kartkartėmis jiems draudžiama skelbti apie Gruzijos teritorijoje randamas senųjų, antikos graikų kolonistų gyvenvietes ir jų kultūros fragmentus, nes viskas turi būti priskiriama autochtoniškam gruzinų genčių paveldui.

Ką "pridirbo" moksle hitlerininkai, nesinori nė prisiminti. Šlykštu.

O dabar pabandykime atspėti, kuriuo nemokšiškumo "korifėjumi" seka Lietuvos politikai, mėgindami politiniais sprendimais reguliuoti tuos klausimus, kurių sprendimo teisė priklauso išimtinai specialistams profesionalams?

Lietuvoje politikai, o ne mokytojai lituanistai nutaria, kiek klaidų lietuvių kalbos tekste gali padaryti moksleivis, kad būtų įvertinamas esąs raštingas. Politikai, o ne psichologai, psichiatrai, genetikai ar pagaliau antropologai (ką gali žinoti, gal išties kurios nors kitos tautybės vaikų smegenų dėžė pora kubinių centimetrų mažesnė už lietuvių?) sprendžia, kokį kiekį žinių pajėgia įsiminti skirtingų tautybių vaikų galvelės. Politikai, o ne mokslininkai, visą savo gyvenimą paaukoję lietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių istorijos tyrimams, nurodinėja, kokiais rašmenimis, kokia kalba rašyti senuosius lietuviškus vietovardžius, dėsningai išsirutuliojusius iš dar senesnių baltiškų ar indoeuropietiškų vietovardžių ir dėl to be galo vertingus beveik visų Europos kalbų bei genčių istorijai.

Jau nekalbu apie pasibaisėtiną politikų teisinį ir kultūrinį neraštingumą. Jie nebeskiria (o gal tik apsimeta neskiriantys?) pilietybės nuo tautybės. Todėl, neva rūpindamiesi užsienietiškų - užsienio šalių piliečių! - vardų ir pavardžių autentiška rašyba lietuviškuose dokumentuose, užsieniečiais nori paversti ir nelietuvių kilmės Lietuvos piliečius. O juk visiems Lietuvos piliečiams, kad ir kokios jie būtų tautybės, religinių įsitikinimų bei kitų nukrypimų nuo visuotinai priimto standarto ar tradicijų, galioja ta pati Konstitucija, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta: Lietuvoje veikia viena valstybinė kalba - lietuvių. Laiškus mylimiesiems Lietuvos piliečiai gali rašyti nors ir hebrajų ar persų rašmenimis, o dokumentų, vietovardžių, asmenvardžių kalba ir rašmenys - tik valstybinės kalbos. Visa kita tėra nesąžiningos politinės spekuliacijos, stalinizmas moksle!

Šaltinis: www.lzinios.lt