Tomas Taškauskas. Nusipelnyti laisvės

„Aš nežinau šlykštesnio žodžio už Tėvynę“ – ši poeto Antano Šimkaus eilutė iš jo 1999 m. išleisto rinkinio „Skradžiai“ man pirmiausiai asocijuojasi su alergija gražiems, bet tuštiems žodžiams, kurių valstybinių švenčių proga nesuskaičiuojamai daug. Panašų kartėlį savo dienoraštyje reiškė ir partizanas Lionginas Baliukevičius Dzūkas, sakydamas, mes kovojame ir žūstame, o kur dabar tie, kurie nepriklausomybės metais skelbė tėvynės meilę?

Apie Sąjūdį sakoma, kad jis nešė vertybinę ideologiją, gyvenimo prasmę, turinį, kurių žmonės buvo pasiilgę. Sovietinis gyvenimas buvęs prispaustųjų gyvenimas arba žmonių, kurie nukreipia savo mintis vien į buitinius dalykus – kažką gauti, turėti. Sąjūdis atvėręs kitus horizontus, kurie dabar vėl atrodo užsivėrę… Kompiuteris, darbas, mašina, butas. Ar tik tiek mums užtenka?

Žinoma, turime kuo nusivilti – viešumoje dominuoja neaišku kieno interesus atstovaujančios politinės partijos, kuriose veikia susikompromitavę politikai, ekonominiai oligarchai diktuoja nepavydėtinas darbo rinkos sąlygas, teisėsaugos darbas – abejotinos kokybės… Todėl kartais nesistebiu, kad nemažai žmonių lieka abejingi Lietuvai, nesirūpina visuomenine veikla. Vis dėlto vienas faktas šokiruoja –  pasyviausi dažnai yra tie, kurie turi daugiausiai galimybių kažką pakeisti. Pavyzdžiui, 2012 m. Seimo rinkimuose balsavo tik 42 proc. 20-39 m. amžiaus lietuvių. 50-69 m. žmonės buvo daug aktyvesni – 61 proc. jų pareiškė savo nuomonę. Pasekmes žinome.

Panašiai kaip ir tikint – patriotiškumą pirmiausiai reikia ugdytis, ugdyti savyje. Nes kas patikės meile tėvynei, jei tai tebus gražūs, bet tušti žodžiai? Užduotis nelengva, nes reikia plaukti prieš stiprią srovę – nors teigiamų naujienų srautas žiniasklaidoje pastaraisiais metais auga, neigiamos vis dar dominuoja. Lietuvoje susiformavęs įprotis į save žvelgti liguistai kritiškai: nepasitikime savo kultūra, pasiekimais, žinome mažai teigiamų faktų apie savo valstybę (pabandykit įvardinti bent 10 dalykų, kuo lietuvis gali didžiuotis).

Tai skatina žvelgti į tuos, kurių žodžiai pasirašyti krauju. Partizaninė kova reikalavo meilės iki mirties ir drąsos visiškai pasiaukoti: „Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ (iš Dzūko dienoraščio).

Dabartinė Lietuva reikalauja drąsos nelikti abejingiems ir negalvoti, kad kiti išspręs problemas, su kuriomis susiduria mūsų jauna 23 m. amžiaus valstybė. Tai, ką išeivijos profesiorius K. Keblys įvardina kaip svarbiausią šiandienos iššūkį ateitininkams, galioja visam jaunimui. Tikslas didelis, bet konkretus: „Moksleiviai ir studentai turėtų daugiau dėmesio skirti Lietuvos visuomeniniams reikalams. Jie turėtų suvokti, kad iš jų turės būti teisininkų, politikų ir vadybininkų, aukšta morale ir neeiliniais sugebėjimais galinčių taisyti dabartines klaidas ir netobulumus Lietuvos gyvenime.“

Teisėtas nepasitenkinamas esama padėtimi yra ne priežastis nusivilti, o postūmis keistis ir keisti. Tik taip mes nusipelnome laisvės, kurią gavome dovanai.

Šaltinis: www.neliberaliai.lt