Vytautas Sinica. Pamiršta istorinė atmintis

Mokyklose į klausimą „kam reikalinga istorija?“ su patosu atsakoma skambia fraze: kas nežino savo šaknų (ar praeities), amžinai lieka vaiku“. Toks atsakymas jau moksleivį palieka abejojantį ir nepatenkintą. Iš tiesų istoriškai keitėsi, tačiau visada buvo akivaizdi vienokia ar kitokia istorijos praktinė paskirtis, o tas aiškumas pradžioje pacituotą ir šiais laikais tokį populiarų klausimą darė savaime neįmanomą.

Ikimoderniais laikais istorijos mokslas buvo neatsiejamas nuo moralinės dimensijos, o jos mokymas tiesiogiai orientuotas į moralinius vertinimus ir pagal šį kriterijų atrinktų gerų ir blogų pavyzdžių pateikimą jaunajai kartai. Praeities heroizmas turėjo ir galimai turi įkvėpti auklėjamas kartas aukštiems moraliniams standartams, pasiaukojimui ir įvairioms kitoms dorybėms. Ši istorijos funkcija praranda monopolį, tačiau pati nepranyksta ir sekuliarizavus istorijos mokymą bei iškilus moderniai tautinei valstybei. Dar XVIII a. pabaigos M.P.Karpavičiaus pamoksluose, o ir daug kur kitur, fiksuojamos tiesiogiai išreikštos nuostatos, jog istorija egzistuoja tam, kad jaunimas iš jos mokytųsi dorybių.

Moderni valstybė istorijos funkciją pakeičia bent pora aspektų. Viena vertus, ankstesnė paskirtis išlieka, tačiau joje ypatingą svarbą įgyja būtent pilietinių dorybių ugdymas. Valstybė, kurios legitimacija nebėra dieviška, o sėkmingas egzistavimas reikalauja savo narių (piliečių) aktyvaus įsitraukimo ir valstybės idėjos puoselėjimo, priversta auklėti tuos narius jaustis ir būti kuo sąmoningesne valstybės bei tautos dalimi. Kartu su nauja valstybės forma tiesiogiai susijusi ir nauja istorijos funkcija: ji pateikia istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą ir leidžia egzistuoti jų kaip istorinių subjektų suvokimui. Tautos egzistavimui būtini objektyvieji elementai (negana vien voliuntaristinio savęs laikymo vienos ar kitos tautos nariu), tarp kurių vienas pagrindinių yra bendros istorinės praeities suvokimas. Skirtingi tautas kaip reiškinį nagrinėję autoriai šį elementą formuluoja skirtingai, tačiau jis visada nurodo faktą, jog gyvybinga tauta negali būti suvokiama tik kaip egzistuojanti laiko momente, kad ir kiek daug kalbinių, paprotinių ar net kraujo ryšių  sietų jos narius. Tauta gyva ir savo praeities suvokimu – ji nusitęsia laike per mirusias ir dar negimusias kartas ir taip įgauna tęstinumo, o kartu ir stiprina besąlygiškos pareigos ją išsaugoti jausmą. Taigi moderni istorija turi ne tik įkvėpti dorybių, bet ir padėti suvokti tautos ir valstybės kaip savarankiškų istorijos subjektų egzistavimą, nes tik toks suvokimas lipdo tautas ir kuria iš tiesų besąlygiškai – tai yra pačiai valstybei, o ne kintančiai santvarkai ar kitiems jos atributams – lojalius piliečius.

Būtent pastaroji moderni istorijos mokslo funkcija balansuoja ties visiško nesuvokimo ar pamiršimo riba modernioje tautinėje Lietuvos valstybėje. Šį pakrikimą geriausiai suprasti leidžia prasidėję laisvomis istorijos interpretacijomis paremti ginčai dėl laikinosios 1941 m. Lietuvos Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio valstybinio perlaidojimo ir, svarbiau, jo veiklos vertinimo. Po gegužę vykusių perlaidojimo iškilmių viešąją erdvę sudrebino diskusijos, kurių vienoje pusėje atsidūrė tokio pagarbos akto šalininkai, o kitoje – kategoriški priešininkai, ginkluoti antraštėmis „J.Brazaitis – joks didvyris“ ir panašiomis. Kiek šaržuotai apibendrinant, pirmieji iškelia valstybinę, o antrieji individualią aptariamos asmenybės veiklos dimensiją: skirtumas yra tarp to, ar kaip reikšmingesni vertinami nuopelnai valstybei, ar elgesys su atskirais individais. Aišku, tokia skirtis neišsprendžia šio ginčo, nes jame pilna skirtingų faktų interpretacijų: a) sugebama nepripažinti 1973 m. JAV vykdyto tyrimo, išteisinusio J.Brazaitį nuo bet kokių įtarimų kolaboravimu su naciais ar holokaustu, rezultatų, b) iš vyriausybės, faktiškai nesugebėjusios sukontroliuoti šalies, reikalaujama atsakomybės už tai, kad ši ne aktyviai dalyvavo, o tiesiog neužkirto kelio nacių vykdytiems pogromams. Atidedant faktinius ginčus į šalį galiausiai vis tiek aktualus lieka jau keltas klausimas – ar istorinė asmenybė iš laiko perspektyvos turi būti įdomi kaip valstybininkas (beje, vienas paskutiniųjų Lietuvos istorijoje, jei žodį vartojame unikalia jo reikšme), ar kaip privatus individas. Šis rezonansinis ginčas kaip ir daugelis kitų istorinių nesutarimų, kylančių šiandienos Lietuvoje galimas tik radikalaus istorinio pliuralizmo sąlygomis.

Šios sąlygos nesusiformavo savaime, o buvo tikslingai ir savižudiškai kuriamos paskutiniuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Mokyklose istorijos programos garsiai skelbia tikslą ugdyti kritišką požiūrį į istoriją. Tai darant, užsimerkiama prieš du esminius faktus, reikšmingus atitinkamai akademiniu ir politiniu požiūriu. Pirma, moksleiviui pateikiamas itin selektyvus istorijos žinių minimumas, kurį teturint individualus istorinių procesų ar juo labiau asmenybių vertinimas yra neadekvatus – tai sprendimas apie visumą iš detalių, neįvertinant, jog gilesnė faktologija gali pateikti „kritinius vertinimus“ visiškai apverčiančius argumentus. Norint ką spręsti, vertinti ir „kritiškai“ mąstyti, būtinas padorus faktinio žinojimo minimumas, kurio – nors moksleiviai taip ir nemano, kol trina mokyklos suolą – jokiu būdu nesuteikia mokyklinės istorijos programos. Pastarosios tuo tarpu toliau kreipiamos keliu, kurį galima reziumuoti kredo „mažiau žinoti, daugiau galvoti“. Prie šios problemos bus galima sugrįžti. Kita tokio istorijos mokymo problema – istorinės atminties bendruomenės sunaikinimas. Individualizuoti istorijos vertinimai sukuria skirtingą istorinę atmintį turinčių gyventojų masę, kurią vargiai galima pavadinti bendruomene, juo labiau politine, kokia yra tauta. Atomizuoti istoriniai pasakojimai sunaikina bet kokį bendrą vardiklį ir įgalina toli gražu ne akademinio lygio nesutarimus dėl istorinės praeities detalių, o ir absoliučiai esminių dalykų – tautos ar valstybės egzistavimo chronologinių rėmų, okupacijų (ne)buvimo, istorinių valstybės didvyrių, kaip J.Brazaitis, partizanai, V.Kudirka ir daugelis kitų vertinimo. Tokia situacija, o tiksliau tokia visuomenė vienareikšmiškai žalinga ir aptariamu aspektu nefunkcionali modernioje valstybėje, kokia yra Lietuva.

Tokiame kontekste itin savalaikis yra VU TSPMI mokslininkų įgyvendinamas projektas „Istorijos politika kaip tautos ir valstybės konstravimo veiksnys“, kuriuo skatinama atsigręžti į istorijos politiką ir sąmoningai ją formuoti. Vykdant projektą leidimui parengtos jau keturios knygos – be jose pateiktų įžvalgų negali apsieiti ir šis tekstas.

Bet kuris istorinis pasakojimas neišvengiamai turi istorinę atskaitos bendruomenę – tą, kurios atžvilgiu ir kuriai suprantama kalba (sąvokomis, prasminiais laukais) istorija nagrinėjama. Pasidavimas pagundai rašyti „nešališką“ ar „objektyvią“ istoriją rodo autoriaus saviapgaulę ar tiesiog savirefleksijos trūkumą – istorija pati savaime pagal apibrėžimą yra selektyvi, o faktų atranka atliekama pagal vertybiškai pasirenkamus kriterijus. Jei socialiniuose moksluose deklaruojamas nešališkas objektyvumas, taip tik atveriamos galimybės nuslėpti vertybinę orientaciją vietoje aiškaus vertybinių prielaidų pateikimo.

Istorija gali būti rašoma remiantis viena iš trijų pamatinių istorijos paradigmų: marksistine, tautine ir liberalia. Paradigmos pasirinkimas iš esmės praktikoje reiškia pasirinkimą, kas – klasės, tautos ar individai – yra pagrindiniai veikėjai konkrečiame istorijos pasakojime. Marksistinės prieigos atveju istorija yra klasių, tautinės – tautų, o liberalios – individų veikimo laukas. Visuomenės socializacija per pažintį su konkrečia paradigma paremtu istoriniu pasakojimu formuoja atitinkamą kiekvieno individo tapatybių hierarchiją, tai yra lemia, ar jis jausis pirmiausiai tautos, ar klasės atstovu ir kartu tautų ar klasių istorinės sąveikos sraigteliu. Europos Sąjunga, jau kelis dešimtmečius užsidegusi siekiu sutaikyti Europos tautas ir klases sukuriant vieningą visos Europos istoriją, aišku, pasitelkia liberaliąją, individą ir jo emancipaciją iškeliančią paradigmą. Naujosios Europos istorijos mėginimai užsimerkti prieš skaudžius ir įtampas keliančius istorinius įvykius ar juos gluotniai apeiti kelia rimtų abejonių dėl tokio istorijos projekto realumo. Savo ruožtu Lietuvoje situacija yra savaip prastesnė: kaip parodė mokyklinių istorijos vadovėlių tyrimas, skirtingi vadovėliai remiasi skirtingomis paradigmomis ar net jas maišo ir visa tai autoriai daro nereflektuodami savo pasirinkimo. Lietuvos akademiniuose sluoksniuose net plinta aiškinimas, jog 1918-1920 m. Lietuvos-Lenkijos konfliktas tebuvo pilietinis karas tarp žemesnės lietuvių ir aukštesnės lenkų klasės Lietuvoje (kas reiškia, jog negalima kalbėti ir apie Vilniaus krašto okupaciją). Tokios ir panašios diskusijos pateikiamos kaip išvaduotos nuo tautinių mitų ir kovojančios su „baltofiliniu“ istorijos vertinimu. Natūralios tokių vadovėlių ir diskusijų (pastarosios, galima spėti, netruks persikelti į mokyklinę istoriją) pasekmės – fragmentuota ir susiskaldžiusi lietuvių kolektyvinė atmintis, be kurios, kaip jau aptarta, negalimas gyvybingas valstybės ir tautos egzistavimas.

Painiavą galimai keliančios yra šiame tekste ir minėtuose tyrimuose aptariamos kolektyvinės atminties ir istorinės sąmonės sąvokos. Kaip skiria I.Vinogradnaitė, kolektyvinė atmintis yra tam tikram kolektyvui (aptariamame kontekste – tautai) bendri atsiminimai, o istorinė sąmonė – praeities sudabartinimu pasižymintis specifinis santykio su praeitimi būdas. Istorinė sąmonė lemia žmogaus poreikį grįžti prie istorijos, ja remtis mąstant dabartį ir projektuojant ateitį. Dėl aptartų priežasčių galima konstatuoti tragišką situaciją kolektyvinės atminties srityje. Tai liudija ir naujų empirinių tyrimų duomenys: partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko labai panaši kaip ir nesutinkančiųjų su tokiais vertinimais respondentų dalis. Sunku vaizdingiau iliustruoti kolektyvinės atminties susiskaldymą.

Istorinė sąmonė tuo tarpu yra savotiškoje naikinimo stadijoje. Negalima teigti, kad domėjimasis istorija išnykęs, nes bent subjektyviai save ja besidominčiais laiko didelė dalis gyventojų. Visgi bendra istorinės sąmonės svarbos neigimo tendencija juntama. Tai sėkmingai vykdomas liberalų projektas, nors jiems patiems politikos istorijoje ir istorijos politikoje greičiausiai vis dar gerokai per daug. A.Jokubaičio žodžiais, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ar bendruomenės atmintį atrodo moralinio individualizmo išdavystė. [...] Atmintį gali turėti tik individai“. Prie tokio mąstymo svariai prisideda ekonominio žmogaus ir technokratinio valdymo įsivyravimas. Beprotiškas nebeatrodo klausimas apie istorijos teikiamą naudą. Seime sklando kalbos, kad apie tautos istorinės atminties politikos finansavimą Ingrida Šimonytė atsako būtent žodžiais „kokia tos istorinės atminties pridėtinė vertė?“. Mąstymas skaičiais skleidžia abejones pačia istorine sąmone kaip prasminga mąstymo struktūra.

Konstatavus, jog nuoseklios tautos atminties politikos nebuvimas veikia kaip tautą dezorganizuojantis veiksnys, kyla klausimas, kokiomis priemonėmis galima išeiti iš tokios situacijos. Nors istorijos supolitinimas iš pažiūros gali skambėti kaip totalitarizmo apraiškos, tačiau elgiantis sąžiningai patiems su savimi, reikia pripažinti, kad istorijos kryptys ir vertinimai visada kažkieno vertybiškai parenkami, tik šiandien tai daroma, oficialiai kalbant, pliuralizmo sąlygomis, o realiai - patylomis ir padrikai. Valstybės ir visuomenės atžvilgiu absoliučiai nefunkcionalu skatinti tokį pliuralizmą vardan paties pliuralizmo istorijos politikoje. Nepaisant liberalių prielaidų, atmintis būna ir kolektyvinė. Galima ją neigti, arba pripažinti ir nuosekliai formuoti. Būtent nuoseklumas yra raktinis žodis žengiant pirmą žingsnį link tikros istorijos politikos Lietuvoje. Minėjimai, jubiliejai, paminklai, istoriniai didvyriai turi būti skelbiami, o su jais susiję projektai finansuojami ne pagal atskirų interesų grupių pačiulbėjimą į atsakingų institucijų ausis, o nuosekliai formuojant tautos atmintį instituciniu lygiu ir nepartinėje aplinkoje. Kartu būtinas nuoseklumas ir mokykliniame istorijos mokyme: pagrindinio istorijos veikėjo pasirinkimas turi būti nuoseklus ir reflektuotas, ŠMM negali tvirtinti skirtingas paradigmas atstovaujančių vadovėlių. Kategoriškai neteigiant, kad būtina laikytis tautinės paradigmos, reikia pripažinti, kad būtent ji yra palankiausia valstybingumo idėjos išsaugojimui ir patriotinės sąmonės formavimui. Tai liudija, kad ir banalus faktas, kad save su tauta pirmiausiai identifikuoja būtent tie, kurie daugiausiai domisi tautos istorija. Tą suvokiant, bet koks paradigmos pasirinkimas kartu pademonstruoja ir tą darančiųjų intencijas Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Istorijos politika – kaip ir bet kuri kita politikos sritis – turi būti formuojama vadovaujantis pirmiausiai valstybės intereso matu.