Romualdas Ozolas. Išlindo yla iš maišo

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis pasirodė vienas labai reikšmingas tekstas – Žano Klodo Trišė (Jean Claude Trichet), buvusio Prancūzijos banko ir Europos centrinio banko prezidento samprotavimai, kaip įveikti Europos Sąjungos krizę. Tiesą sakant, tai jokie samprotavimai, tai tiesiog pasiūlymai. Dar tiesiau – Europos Sąjungos perorganizavimo projektas.



Taip jau įprasta „liberalinėse demokratijose“: paleidžiamas viešumon koks pasamprotavimas, įsitikinama, kad visuomenė miega – ir pasamprotavimas tyliai ramiai virsta valdžios sprendimu.

Ne pirma diena skelbiama, kad eurą galima išgelbėti tik padarius ryžtingus politinius sprendimus. Ž. K. Trišė sako tiesiai: kaip tik dabar metas susidoroti su dar užsilikusiu nacionalinių valstybių suverenitetu.

Kaip tai daryti siūlo Trišė?

Kadangi „dabartiniame pasaulyje masto ekonomika ir inovacijų tinklai reiškia daugiau nei bet kada anksčiau“, tai, „jeigu Europa vis dar nori išlaikyti savo įtaką ir gerovę“, „Europos integracija – tiek ekonominė, tiek politinė – tampa neišvengiamu Senojo žemyno tikslu“.

Bankininkas gerai supranta, kad parankiausia tokios „integracijos“ priemonė yra finansai. Kadangi ne viena ES valstybė „nuolatos nesugeba pasiekti savo išsikeltų politikos tikslų ir niekaip neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų“, „euro zonos valdžios institucijos turėtų prisiimti aktyvesnį ir labiau autoritarinį vaidmenį formuojant paskirų valstybių biudžeto politiką“, ir „tam tikrais atvejais Europos valdžios institucijos problemas spręstų tiesioginiu savo įsikišimu.“

„Tokios idėjos įgyvendinimas neabejotinai keistų ir valstybių suvereniteto sampratą.“ Tai esą neišvengiama, „nes tarpusavio priklausomybė euro zonoje yra itin kompleksiška“. Suprantama, kad „toks suvereniteto pokytis“ (ne suvaržymas, ne panaikinimas, o pokytis!) „turėtų būti ir visų euro zonos piliečių interesas“ (kuo ne šiuolaikinio marksizmo vadovėlio teiginiai?!).

Ilgainiui Europos Sąjungoje susiformuosiąs „kokybiškai naujas institucinės veiklos formatas“. Kodėl gi ne – užsienio reikalų ministeriją jau turim, tik ji dar neveikia. Net prezidentą turim. Tiesa, jis labiau domisi haiku poezija. Laikas steigti ES finansų ministeriją.

Toliau Trišė galima cituoti jau ištisai: „Bet finansų ministerija nebūtų vienintelis naujas ateities Europos institucinės apsaugos komponentas. Galima prognozuoti, kad /.../ Europos Taryba galėtų virsti ES Senatu, o Europos Parlamentas tokiu atveju taptų žemesniaisiais leidžiamosios valdžios rūmais. Europos Komisija taptų aiškia vykdomąja valdžia, o Europos teisingumo teismas būtų autoritetingas ES teisminės valdžios organas.“

Anot Trišė, mes dar „stipriai tapatinamės su savo skirtingomis tautomis, tradicijomis ir valstybingumo istorijomis“. Tačiau: „Privalome žiūrėti į priekį – į kolektyvinės gerovės užtikrinimo galimybes ir į kiekvienos valstybės potencialą tapti stipriomis bei klestinčiomis puikiai funkcionuojančios sąjungos narėmis“.

Atsiminus iki šiol visiškai nelogišku atrodžiusį Lietuvos premjero A. Kubiliaus siekį biudžeto deficito jokiu būdu neviršyti 3 proc. BVP, galima lengviau atsikvėpti: iš Rytų imperijos į „geresnio varianto“ Vakarų imperiją einam ir sparčiai, ir pačiu tiesiausiu keliu.