Randall Smith. Maistas ir seksas žmogaus gyvenime

Autorius – Šv. Tomo universiteto Hiustone (Teksaso valstija, JAV) teologijos profesorius. *** Anksčiau esu bandęs parodyti, jog Ba...


Autorius – Šv. Tomo universiteto Hiustone (Teksaso valstija, JAV) teologijos profesorius.

***

Anksčiau esu bandęs parodyti, jog Bažnyčia su moraliniais klausimais tvarkosi kiek kitaip nei dauguma žmonių šiandien. Ji nesiremia nei tik utilitaristiniu žalos principu (ar tai kam nors pakenks?), nei tik neokantišku suvisuotinimo principu (ar tai visur ir visada būtų blogai?). Mano pasiūlytas pavyzdys buvo apie valgymą: tikras žmogiškas valgymas apima dvi svarbias dimensijas – maistinę bei socialinę ar bendrystės. Nė viena iš jų negalima atsikratyti, neprisišaukus nemalonumų. Netinkamo maisto ar netinkamais kiekiais valgymas, taip pat kaip ir valgymas vien dėl malonumo, po to išvemiant, pažeidžia maistinius valgymo tikslus. Tuo tarpu šveisdamas maistą pakeliui į susitikimą, prarandi tikrai nuostabų žmogiško valgymo aspektą, prisidedantį prie žmogaus klestėjimo – dalijimąsi maistu su kitais bei pokalbius, kartu valgant ir geriant.

Pirmiausia Bažnyčia turi mokymą apie žmogaus prigimtį bei jo gyvenimo klestėjimą. Taisyklėmis bei dorybėmis, kurias palaiko Bažnyčia, siekiama visapusiško žmogaus klestėjimo. Kodėl besaikis valgymas ar išvėmimas blogai? Negi tai kenkia kitiems žmonėms? Greičiausiai ne, tačiau tai nereiškia, jog dėl to nėra blogai. Ar tai nesveika? Akivaizdžiai taip. Bet ar visuomet ir visur blogai daryti kažką nesveiko? Galbūt ne. Vėlgi – tai ne vienintelis dalykas, nurodantis, jog kažkas yra blogai. Blogiausia tai, kad toks elgesys nėra palankus žmogaus klestėjimui, o priešingai – pragaištingas.

Klausimas, kurį turėtume užduoti kitaip manantiems žmonėms, turėtų būti štai koks: net jeigu tau nepatinka taisyklės bei apribojimai, atsakyk sąžiningai: ar tu tikrai atmeti Bažnyčios žmogaus klestėjimo viziją? O gal manai, kad visgi čia yra išminties? Ar tikrai žmogui geriau suryti maistą pakeliui į darbą? Ar liesų moterų, turinčių  mitybos sutrikimų, pasaulis tikrai geresnis už tą, kur žmogaus santykis su jo kūnu bei maistu yra sveikas? Pirminis Bažnyčios klausimas nėra: „Ką turėtume uždrausti?“, o „Kaip mums užsiimti tokiomis veiklomis, kaip valgymas ar seksas, kad tai būtų palanku sveikam, klestinčiam žmogaus gyvenimui?“ Valgymas yra visiškai sveika, natūrali žmogiška veikla, bet ar tai reiškia, jog gali valgyti užsimanęs bet kur ir bet kada? Visi žinome, jog vien tam, kad būtum fiziškai sveikas, reikia kruopščiai rinktis maistą, jo kiekį bei valgymo laiką. Sveikam valgymui reikia išminties bei nuosaikumo.

To paties galime paklausti ir apie seksą. Ar tai visiškai sveika, natūrali žmogaus veikla? Taip. Bet ar tai reiškia, kad gali juo užsiimti bet kuriuo metu bet kurioje vietoje su bet kuo ir bet kaip, kad tik būtų numalšintas potraukis? Tam tikra prasme tu gali, ir kai kurie žmonės netgi taip daro. Tik ne tuomet, jei nori išlikti sveikas. Turiu mintyje, ne tik fiziškai nekamuojamas ligų, bet ir gyvenantis visavertį, laimingą gyvenimą.

Suprantama, jog tikras žmogaus klestėjimas gali įtraukti (ir kartais būtinai įtraukia) malonumus. Tačiau kartu suvokiame, jog neretai malonumai nuveda mus klaidingu keliu: suvalgome per daug skanaus, riebaus maisto, išgeriame per daug svaiginančio alkoholio. Tas pat pasakytina ir apie seksą. Tai nėra blogybė dėl to, kad suteikia malonumą. Bet dėl to, kad yra malonus, gali mus paklaidinti. Turime būti kaip niekada protingi, kai seksas tampa mūsų gyvenimo dalimi. Tam reikia išminties, nuosaikumo ir labai aiškaus supratimo, kaip netapti jo vergu tokiu pat būdu kaip galima tapti ir valgymo, gėrimo, tinginiavimo ant sofos su alaus buteliu vergu.

Vienas iš akivaizdžiausių dalykų apie žmogaus klestėjimo ir sekso ryšį yra tas, kad be viso to, ką apima seksualiniai santykiai, jie taip pat įtraukia (švelniai tariant) kiaušialąsčių apvaisinimą. Jei žmonės, atliekantys šį aktą, nėra pasirengę potencialioms jo pasekmėms, t.y. vaikui kaip jų sąjungos vaisiui, tuomet jie rizikuoja prisišaukti nelaimę. Ar gali būti kas tragiškesnio už du žmones, darančius patį stebuklingiausią dalyką galimą tarp vyro ir moters – naujos gyvybės pradėjimą, po kurio vienas sako kitam: „O, Dieve, ne! Tik ne tai! Bet kas, tik ne tai!“ Šitaip vieną didžiausių Viešpaties dovanų suteikiamų porai – kūdikį – paverčiame viena didžiausių gyvenimo bausmių. „O ne, ji nėščia!“ parodo, jog įvyko kažkas tikrai negero. Ar Bažnyčia tikrai tokia kvaila, siūlydama, kad seksas turėtų būti paliktas ilgalaikiams įpareigojantiems santykiams tarp dviejų žmonių, atvirų naujai gyvybei? Kokios trukmės turėtų būti tas įsipareigojimas? Kaip ilgai jie bus to kūdikio tėvai?

Jaunoms moterims sakau, jog jų mylimieji bus „pasiruošę“ tuomet, kai norės Dievo ir visų susirinkusių, tėvų ir draugų, akivaizdoje visiškai teisiškai bei morališkai įsipareigoti. Iki tol – jie tik berniukai ir kol suaugs – šalin rankas.

Pagal „The Catholic Thing“ parengė Rosita Garškaitė


Susiję

Skaitiniai 5906025548590561708
item