Werner Löser. Charles Péguy: „Į mus sudėtos Dievo viltys“

Charles Péguy Ištrauka iš Wernerio Löserio straipsnio „Vilties dovana“, publikuoto 2014 m. „Bažnyčios žiniose“ Nr. 10. *** Pirmu...

Charles Péguy

Ištrauka iš Wernerio Löserio straipsnio „Vilties dovana“, publikuoto 2014 m. „Bažnyčios žiniose“ Nr. 10.

***

Pirmutinis vilties matmuo yra džiaugsmas. Ši savybė vilčiai būdinga todėl, kad ji yra vilties Dievo dovana. Ką tai reiškia, norėčiau atskleisti pasitelkdamas vieno krikščionio, kurio gyvenimo tema buvo vilties džiaugsmas, pavyzdį.

Tas krikščionis yra Charles’is Péguy. Kasmet birželio viduryje studentai iš daugelio pasaulio šalių susirenka į Paryžių ir iš čia pradeda piligriminę kelionę į Šartrą. Tuo pačiu keliu 1912 m. birželį ėjo Charles’is Péguy, ant rankų ar ant pečių sykiu nešdamas į antklodę susuptą savo mažą sūnų Pierre’ą, susirgusį paratifu. Į Šartrą jis keliavo melsti Dievo Motinos, kad vaikas išgytų.

Peizažo ir piligriminės kelionės sužadintus išgyvenimus Charles’is Péguy perteikė neužmirštamuose eilėraščiuose. Jis buvo žodžio meistras, poetas, kurio kūryba apima kelis storus tomus. Galbūt jo gražiausia ir svarbiausia knyga yra Le porché vers la deuxième vertu („Vartai į antrąją dorybę“). 1910 m. rašydamas knygą apie viltį, Charles‘is Péguy negalėjo nujausti, kad jam gyventi liko nebeilgai. 1914 m. rugsėjį, Marnos mūšio pradžioje, vos keturiasdešimt vienerių, jis krito kautynėse prie Vilnevo netoli Paryžiaus, tarnaudamas leitenantu prancūzų kariuomenėje. Mirtis pirmosiomis Pirmojo pasaulinio karo dienomis staigiai nutraukė jo gyvenimą, nuo pradžios iki pabaigos liudijusį viltį – nepaisant lūžių bei atmetimų, kuriuos jam teko patirti.

Paskutiniais penkeriais ar šešeriais savo gyvenimo metais Charles’is Péguy jautėsi apdovanotas viltimi, pranokstančia visas sienas, kurias mes, riboti ir klystantys žmonės, vis pasistatome. Charles’iui Péguy beribės vilties patyrimas reiškė išlaisvinimą iš ilgą laiką jį kamavusios dvasinės nelaisvės.

Du kartus jam teko išgyventi sumenkintos vilties Bažnyčios žinios ankštumą. Kas turima galvoje? Su pirma sumenkintos vilties atmaina jis susidūrė būdamas vaikas ir moksleivis per katekizmo ir tikybos pamokas. Anuomet jose vyravo jansenistinė, galiausiai iš Augustino kilusi pamatinių apsisprendimų dvasia, susijusi su mokymu apie žmogaus dvejopą išankstinę lemtį.

Pasak šio mokymo, Dievas jau amžinybėje vienus žmones neklystamai paskiria išganymui, kitus lygiai taip pat neklystamai – pražūčiai. Pats Dievas žmoniją padalija į tuos, kurie pagrįstai puoselėja išganymo ir amžinojo gyvenimo viltį, ir tuos, kurie tokią viltį galbūt klaidingai puoselėja, tačiau iš tikrųjų neturi pagrindo tikėtis išganymo ir amžinojo gyvenimo.

Viltis čia sumenkinta, nes Dievo valia atvira tik keliems, o iš kitų atimta. Toks mokymas per katekizmo pamokas, taip pat atitinkamame bažnytiniame skelbime bei tam tikroje gyvenimo praktikoje jaunąjį Charles’į Péguy trikdė ir baugino, kol jis galiausiai prieš jį sumaištavo ir, dar nesulaukęs pilnametystės, paliko tokius dalykus skelbusią Bažnyčią. Jei jau yra dvi žmonių grupės, jis geriau iš solidarumo būsiąs pasmerktųjų pusėje.

Šie vidiniai bei išorėje pasireiškę konfliktai subrandino aiškią Charles’io Péguy mintį, kad viltis turi būti „viltis visiems“. Viltis ir solidarumas neperskiriami. Kitaip viltis lieka pusinė ir pati save panaikina.

Tokių minčių kupinas Charles’is Péguy ėmė ieškoti naujos dvasinės tėvynės. Po neramių metų, praleistų tarnaujant kariuomenėje ir vėliau studijuojant literatūrologiją – šiuo laikotarpiu atsirado ir jo drama apie Žaną d’Ark, – jis atsidūrė socialistų partijoje, amžių sandūros Prancūzijoje plėtojusioje aktyvią veiklą. Užsidegė socializmu, mat čia atrado gyvą visų viltį bei solidarumą.

Charles’is Péguy persikraustė į Paryžių ir vedė vieno partijos draugo seserį. Pora susilaukė trijų vaikų. Péguy įsteigė leidyklą, padėjusią skleisti socialistinius raštus. Pats leido žurnalą Cahiers Quinzaines, kuriame skelbė ir daug savo tekstų. Socialistinei idėjai ir revoliucinei praktikai Charles’is Péguy tarnavo beveik dešimt metų.

Tačiau po pradinio užsidegimo jam pamažu ramybės ėmė neduoti abejonės kelio teisingumu. Jį erzino, kad viltis ir solidarumas partijos draugų konkrečioje gyvenimo praktikoje nebuvo vertinami taip, kaip kad jis spėjo esant. Jis antrąkart patyrė vilties sumenkimą: ji liko apsiribojusi tikslais pasaulio viduje ir nepranoko žmogaus nuskirtumo mirčiai horizonto. Tokią viltį simbolizavo sugniaužti kumščiai ir prakaitas ant kaktos. Jos negalėjai patirti kaip dovanoto pasitikėjimo, kreipiančio už mirties ribos.

Tačiau kaip tik tokia beribė viltis – vis labiau jautė Charles’is – vienintelė gali būti pagrindas toliau ryžtingai kovoti dėl humaniškesnės ateities, pažymėtos žmogiškojo solidarumo.

Tokių minčių kamuojamas Charles’is Péguy 1908 m. vasarą susirgo. Šiuo metu jam iš naujo atsivėrė „vartai į vilties slėpinį“. Savo draugui Josephui Lotte’ui, aplankiusiam jį ligoninėje, jis prisipažino: „Vėl atradau tikėjimą. Aš vėl katalikas.“ Šis ryžtingas apsisprendimas grįžti į Bažnyčią buvo daug metų trukusio galynėjimosi, pirmiausia dėl vilties matmens, vaisius.

Ar vilties vis dėlto neturėtų ženklinti jos beribiškumas ir šia prasme katalikiškumas, t. y. ar ji neturėtų, viena vertus, už mirties nusidriekti į Dievo amžinąjį gyvenimą ir, kita vertus, būti siūloma visiems žmonėms?

Teigiamą atsakymą į šį klausimą jam galop dovanojo Dievo gailestingumas. Tai, kas katalikiška, iš naujo priimta galėjo būti tiktai paaiškėjus, jog tai jokiu būdu neturi reikštis jansenistiniu, viltį padalijančiu pavidalu. Priešingai, beribiškumas ir tai, kas katalikiška, yra neperskiriami dalykai.

Beje, šitai Charles’is Péguy suvokė apmąstydamas palyginimą apie gerąjį ganytoją (Mt 18, 12–14 par. Lk 15, 3–7). Gerasis ganytojas ieško ir menkiausios pražuvusios avies, kol ją suranda. O suradęs džiugiai užsikelia ant pečių. Būtent toks ir yra Dievas, sukūręs žmogų ne tam, kad abejingai ar bejėgiškai paliktų jį savo paties likimui. Ne, Dievas lydi žmogų visuose jo keliuose, kad ir kur jie vestų, žmogų aplankančias situacijas pripildydamas savo artumo.

Palyginimo apie pražuvusią avį bei gerąjį ganytoją aiškinimas sudaro „Vartų į antrąją dorybę“ šerdį. Apmąstydamas palyginimą apie gerąjį ganytoją, Charles’is Péguy įžvelgė mintį, išsiskiriančią pamatine teologine reikšme. Ji susijusi su pačiu Dievo paveikslu ir remiasi senu mokymu apie tikėjimą, viltį ir meilę.

Tikėjimas, viltis ir meilė buvo ir yra suprantami kaip pamatiniai būdai, kuriais krikščionis gali save susieti su Dievu. Tai – žmogaus, atsigręžusio į Dievą, nuostatos. Charles’is Péguy, apmąstydamas gerąjį ganytoją, suvokė, kad gerasis ganytojas, žymintis krikščionių Dievą, savo ruožtu veikia skatinamas tikėjimo, vilties ir meilės.

Kad Dievas myli žmogų, Naujasis Testamentas ir krikščioniškoji tradicija visada skelbė. Tačiau tai, jog Dievo širdis kupina vilties, kad kiekvienas jo sukurtas bei mylimas žmogus atras kelią į amžinąją Dievo ir atbaigtosios kūrinijos bendrystę, ligi tol niekas nebuvo išdrįsęs bei įstengęs taip aiškiai ir ryžtingai pasakyti kaip Charles’is Péguy. Jis suformulavo: „Visa reikia apgręžti: pradėjo Dievas. Jis sudėjo į mus savo viltis.“

Žmogus gali puoselėti beribę viltį todėl, kad jis išgirdo Evangeliją apie Dievo į mus sudėtą beribę viltį. Dievo širdis dega viltimi surasti bei namo parvesti net didžiausią pražuvėlį. Ši viltis skatina amžinąjį Dievą leistis į kelią, per savo amžinojo Žodžio įsikūnijimą ir savo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenimą bei mirtį nusekti paskui kiekvieną žmogų ir į tolimiausią brūzgyną, kuriame jis pasiklydęs.

Charles’io Péguy beribės vilties liudijimas primena „mokymą apie visų sutaikinimą“, tačiau nuo jo vis dėlto skirtinas, mat nors visa ir priklauso nuo nedisponuojamos Dievo vilties žmonių atžvilgiu, vilties kupinam žmogui neduota galimybė ką nors patikimai žinoti ir tai padaryti disponuojamu dalyku. Mes nežinome, ar visi žmonės viltį puoselėjančio ir mylinčio Dievo įtraukiami į galutinę dieviškąją ir žmogiškąją bendrystę, tačiau kaip krikščionys turime ir galime to tikėtis Dievo panorėta ir dovanota viltimi.

Charles’iui Péguy katalikiškoji viltis buvo dovanota po daugelio metų, praleistų sumenkintos vilties sistemų naguose. Liudydamas šią viltį žodžiais ir darbais, jis kviečia ir mus Dievo malone puoselėti tokią gyvą viltį savyje. O leisdami tokiai vilčiai mumyse gyvuoti, nepaisant viso pasaulio beviltiškumo, mes irgi vėl įgysime naujo ryžto drąsiai imtis artimiausių užduočių. Šia prasme Charles’io Péguy liudijama viltis yra ne pasprukimas iš šio pasaulio bei jo vargų, bet, priešingai, blaivus, kantrus ir meilės kupinas leidimasis į jį.

Charles’is Péguy mėgdavo viltį lyginti su mažu vaiku. Tame palyginime ataidi atsiminimai apie savo vaikystę. Charles’is Péguy gimė 1873 m. Orleane. Tais pa- čiais metais mirė jo tėvas. Charles’is buvo vienintelis vaikas. Augo itin vargingomis sąlygomis. Tačiau motina ir senelė jam buvo tokios geros, kad jis turėjo labai laimingą vaikystę. Jau vaikystėje jis patyrė, ką reiškia laikytis išvien ir atsakyti vienam už kitą. Tuo laikotarpiu į mažojo Charles’io širdį buvo įdiegtas pirmapradis pasitikėjimas, tapęs nesugriaunamu natūraliu vėlesnės vilties pagrindu.

Prieš pat mirtį Charles’is Péguy pasakė: „Prigimtinis žmogaus polinkis yra jausti neviltį. Tai – didžiulė pagunda.“ Juo brangesnė yra vilties dovana, pripildanti žmogaus širdį džiaugsmo.

Susiję

Werner Löser 5881014692086549887
item