Dwight Longenecker. Ar Dolce ir Gabbana pasielgė katalikiškai?

Italai mados dizaineriai Dolce ir Gabbana praeitą savaitę metė iššūkį visam gėjų teisių uraganui, pasisakydami prieš tos pačios lyties „santuokas“ ir „suprojektuotus“ kūdikius. Audra prasidėjo tada, kai Stefano Gabbana italų žurnalui Panorama pasakė: „Nepritariame vienalyčių porų galimybei įsivaikinti. Vienintelė šeima yra tradicinė šeima. Jokių cheminių atžalų ir išnuomojamų įsčių. Gyvenimas turi eiti natūraliai. Yra dalykų, kurie neturėtų būti keičiami.“ Domenico Dolce dar pridėjo, jog „Vaikas gimsta motinai ir tėvui, ar bent jau taip turėtų būti. Vadinu juos cheminiais, sintetiniais vaikais, pradėtais išnuomotoje gimdoje panaudojant spermą iš katalogo.“

Dainininkas Eltonas Johnas, kurio paties kartu su „partneriu“ Davidu Furnishu du auginami sūnūs buvo apvaisinti mėgintuvėlyje, siaubingai įsižeidė ir rėžė tokį atsaką:

„Kaip jūs drįstate vadinti mano gražius vaikus sintetiniais? Jums turėtų būti gėda, kad savo smerkiančiais mažais pirštais palietėte apvaisinimą mėgintuvėlyje - stebuklą, kuris leido daugybei mylinčių žmonių, tiek heteroseksualų, tiek gėjų, įgyvendinti savo svajonę turėti vaikų.“

Pop žvaigždė net pasakė, kad daugiau niekada nedėvės Dolce&Gabbana mados namų rūbų ir paragino kitus taip pat prisijungti prie boikoto.

Gabbana atrėžė, pavadindamas Eltoną Johną fašistu bei rėksniu ir pridėjo:

„Nesitikėjau tokių žodžių iš Eltono Johno, kurį laikiau ir norėčiau laikyti protingu žmogumi. Jūs skelbiate supratingumą, toleranciją, o tada šitaip puolate kitus tik dėl to, kad jie turi kitokią nuomonę? Ar taip mąsto demokratiški ir apsišvietę žmonės? Tai yra nemokšiškumas, nes jis ignoruoja faktą, kad kiti gali turėti kitokią nuomonę, kuri turi būti lygiai taip pat gerbiama.“

Šis jau nebe pirmos jaunystės gėjų ginčas buvo lyg deguonis liežuvautojams. Madingos garsenybės net aikčiojo dėl tokios nepolitkorektiškos Dolce ir Gabbanos (kurie abu yra gėjai) nuomonės ir stojo ginti Eltono Johno bei Davido Furnisho.

Karštas ginčas sukėlė neblogus „fejerverkus“. Bet ar visame šiame teatre galima rasti ką nors daugiau nei vien isteriją? Ar be karščio šituose „fejerverkuose“ esama šviesos?

Reikalas tas, kad visa žmonija kenčia nuo didžiausių revoliucinių intencijų, kokias tik kada nors yra mačiusi. Pasinaudodami moderniomis reprodukcinėmis technologijomis mes išmokome į savo rankas perimti vaikų mašinos jungiklį. Su dirbtine kontracepcija, sterilizacija ir abortais mes šį jungiklį išjungiame. Su apvaisinimu mėgintuvėlyje, dirbtiniu apvaisinimu ir surogacija mašiną įjungiame. Niekada anksčiau neturėjome tokių technologijų, kurios mums būtų leidusios taip visagališkai kontroliuoti gyvybės pradėjimą.

Pačioje šeimos institucijos šerdyje buvo detonuota bomba, o reprodukcinės technologijos buvo šios bombos sprogdiklis.

Ginčas tarp Eltono Johno ir Dolce&Gabbana yra viešas konfliktas, atspindintis milijonus galvos skausmą keliančių ir širdis daužančių dilemų šeimose visame pasaulyje. Dėl atsiradusių reprodukcinių pasirinkimų, atsirado ir daugiau seksualinių pasirinkimų, o to pasekmė yra ta, kad paprasti vyrai ir moterys susiduria su neįprastomis etinėmis situacijoms, kurių niekada nebūtų galėję įsivaizduoti mūsų tėvai ar seneliai.

Beveik nebūna tokio mėnesio, kad koks eilinis parapijos tikintysis nesikreiptų į mane patarimo dėl gluminančiai sunkių moralinių dilemų.

Štai miela senyvo amžiaus Mišias lankanti našlė klausia, ar ji galėtų dalyvauti savo lesbietės anūkės vestuvėse. Kita, į 5-ą dešimtmetį įkopusi, moteris negali nuspręsti, ar paremti jos gėjaus brolio mėgintuvėlyje apvaisinto naujagimio planuojamą krikštijimą.

Štai pora, kuri negali susilaukti vaikų dėl ilgalaikio dirbtinės kontracepcijos naudojimo, klausia, ar jiems derėtų išbandyti apvaisinimą mėgintuvėlyje. O štai vienas mano draugas, vedamas labiau sumišimo nei pykčio, pasakoja man, kaip jo paauglys sūnus masturbavosi norėdamas duoti spermos savo lesbietės sesės „partnerės“ dirbtiniam apvaisinimui.

Čia Bažnyčią lankanti pora atsainiai pasakoja man, kaip sumokėjo už jų sūnaus merginos abortą. Ten vienas kolega kunigas pareiškia, jog dalyvaus gėjų „vestuvėse“, norėdamas „palaikyti“ savo draugus.

Neseniai vedant seminarą apie šeimą, paprašiau pakelti rankas tų dalyvių, kuriems savo giminėje teko susidurti su sunkiais sprendimais, liečiančiais homoseksualumą, tos pačios lyties „santuokas“ ir reprodukcines technologijas. Rankas pakėlė beveik visi dalyviai. Bet kuris protingas ir atsidavęs kunigas gali patvirtinti, kad situacija yra nepaprastai sunki. Kaip kunigas gali „priimti visus“ į Kristaus šeimą, tuo pačiu metu išlaikant krikščioniškus santuokos ir šeimos gyvenimo standartus? Ar susidūrus su visomis šiomis situacijomis tiesiog turėčiau trūktelti pečiais ir pareikšti „Kas aš toks, kad teisčiau?“.

Dėl reprodukcinių technologijų viskas, kas anksčiau atrodė saugu, dabar keičiasi ir nyksta. Vienintelis dalykas, dėl kurio įvairūs krikščionys dabar sutaria, yra tas, kad jie nesutaria. Susidūrusios su nelengvomis pastoracinėmis situacijomis ir neturėdamos aiškaus mokymo autoriteto, dauguma krikščionių denominacijų tiesiog metė ginklus ir paliko mūšio lauką. Dauguma nekatalikų pastorių priėmė „neklausk, nesakyk“ („don't ask, don't tell“) politiką ar, manydami, kad neturi tinkamų atsakymų, nuleido rankas ir pripažino, kad šeimos žaidimas jau pralaimėtas.

Bet taip neturėtų būti. Nors pripažįsta, kad yra didžiulių pastoracinių iššūkių, Katalikų bažnyčia siūlo objektyvius ir autoritetingus atsakymus į pačius sunkiausius klausimus.

Savo mokymus remdama prigimtiniu įstatymu ir dieviškuoju apreiškimu, Bažnyčia teigia, jog tikra santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters. Katalikų mokymas draudžia dirbtinės kontracepcijos naudojimą, sterilizaciją ir abortus. Ji taip pat pasisako prieš apvaisinimą mėgintuvėlyje, dirbtinį apvaisinimą ir surogatinę motinystę.

Bažnyčia skelbia šiuos mokymus dėl vaiko gerovės, atkakliai tvirtindama, jog žmogus yra daugiau nei laboratorinių procedūrų produktas ir todėl turi teisę būti pradėtas su motiniška savo tėvų šiluma ir būti nešiojamas savo tikrosios motinos įsčiose.

Taip yra todėl, kad pats lytinis aktas turi prasmę. Jis nėra tik paprasčiausiam pasitenkinimui. Savo prigimtyje jis turi du komponentus - susijungimą ir dauginimąsi - kurie yra natūraliai sujungti. Sąmoningas šių dviejų aspektų atskyrimas reiškią ėjimą prieš prigimtinę tvarką.

Dirbtinės reprodukcinės technologijos iškelia ir kitus žmonijai svarbius klausimus. Apvaisinimas mėgintuvėlyje ir dirbtinis apvaisinimas vaiką paverčia preke, o gydytojus, technikus ir net verslininkus paverčia pradėjimo proceso dalimi. Dar daugiau, kiaušinėliai ar sperma gali būti duota trečiosios šalies - donoro, ne natūralios mamos ar tėčio. Galiausiai, dauguma apvaisintų embrionų, kurie užšaldomi vėlesnėms implantacijoms, galiausiai būna panaudoti tyrimams arba išmetami. Galutinis rezultatas yra nužmoginantis, mechaniškas žmogaus gyvybės pradėjimo procesas.

Katalikų draudimai dėl lytinių reikalų per dažnai yra priimami tik negatyviai. Vertėtų atsiminti, kad katalikų mokymas pirmiausia gina kiekvieno žmogaus orumą ir santuokos bei šeimos gyvenimo grožį ir šventumą. Todėl Bažnyčia priešinasi viskam, kas pažeidžia trapų ir neįkainojamai vertingą asmens ir šeimos gyvenimą. Bažnyčia pripažįsta, kad reprodukcinės technologijos gali atrodyti patraukliai ir kad kyla įvairių pastoracinių sunkumų, tačiau nepaisant to, Ji atkakliai laikosi aukštų idealų, kurie yra universaliai žmogiški, prigimtiniai ir patvirtinti istorijos.

Nors pripažįsta, kad reprodukcinės technologijos gali atnešti ir tam tikrų privalumų pavienėms šeimoms, Katalikų bažnyčia būtų aplaidi, jei neskelbtų apie trūkumus ir pavojus, kuriuos šios technologijos atneša visai žmonių šeimai. Žiūrint iš plačiausios perspektyvos, Ji mums primena, kad reprodukcinės technologijos yra tik vienas iš medicininių technologijų, nerūpestingai žaidžiančių su pačiais pamatiniais žmonijos dalykais, aspektų. Genų inžinerija, abortai dėl lyties (kuomet abortuojama todėl, kad vaikas yra mergaitė ar berniukas - vert. past.) ir „netobulų“ embrionų eliminavimas yra tik dalis platesnio eugenikos, savižudybės su gydytojo pagalba ir priverstinės eutanazijos pripažinimo.

Trumpai tariant, įsikišdami į reprodukcinius procesus, mes kišamės į patį žmogiškumą. Kai žaidžiame su gyvybės pradėjimu, daktarai užima Dievo vietą. Tada mes turėtume savęs paklausti, ar norime patikėti vien jiems mus visus liečiančius gyvybės ir mirties klausimus?

Ar Dolce ir Gabbana iš tikrųjų yra katalikai? Nors jie naudojo vaizdingą ir negatyvią kalbą, tačiau jie tikrai išreiškė katalikišką laikyseną.

Katalikai nenustoja teigti prigimtinės šeimos gėrio. Mes teigiame viso gyvenimo sąjungą tarp vieno vyro ir vienos moters, nes tai yra psichologiškai ir socialiai pati saugiausia aplinka vaiko vystymuisi ir augimui. Todėl mes stojame mūru prieš bet ką, kas sulaužo šią šventą ir trapią sąjungą.

Net jei pavieniams individams yra kažkokios naudos iš modernių reprodukcinių technologijų, mes ją turime atmesti dėl didesnio gėrio ir visos žmonijos ateities. Nors neturime galios uždrausti, tačiau galime saugoti. Nors ne visada galime neleisti, tačiau turime nesutikti.

Versta iš Cruxnow.com