Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Grėsmės akivaizdoje – susiskaldę ir sutrikę

Keletą savaičių užgniaužę kvapą lietuviai stebi, kaip didelę, giminingą slavišką valstybę įvairiomis priemonėmis doroja Rusija. Pakilus M...


Keletą savaičių užgniaužę kvapą lietuviai stebi, kaip didelę, giminingą slavišką valstybę įvairiomis priemonėmis doroja Rusija. Pakilus Maidano palaikymas peraugo į realią baimę, kad Rusija Ukraina nepasisotins. Kai Kryme ir Rytų Ukrainoje siautėja žalieji žmogeliukai, Baltijos jūroje laigo Rusijos flotilė, „referendumo“ farsas vainikuojamas imperialistine Putino kalba, o Europos galingieji atvirai pripažįsta labai nenorį sankcijų, pats metas savęs paklausti – kur šioje skalėje yra Lietuva: kiek mes verti kaip valstybė, kas mus apgins. O jei mūsų nenori ginti šie parsidavę Vakarai, kaip savo ateitį įsivaizduojame patys.

Laikraščių ir portalų puslapiai braška nuo ginčų dėl gynybos finansavimo ir priemonių pasirinkimo. 

Finansavimą sumažinę politikai dabar spaudžia į kampą oponentus, reikalaudami jį didinti. Politologai garsiai juokiasi, kad premjeras nori nusipirkti „Patriot“, kai kariuomenei stinga ir neperšaunamų liemenių. Prezidentė negali sukviesti Valstybės gynimo tarybos, nes nepasitiki Seimo pirmininke, tačiau tai nesutrukdo pastarajai (ir vėl) išvykti į Ukrainą ir atstovauti Lietuvai. Viktoro Uspaskicho teismai niekaip nesibaigia, už jo pečių – skaitlingiausia Lietuvos partija. 

Tuo tarpu verslo elitas (?) jau garsiai aiškina, kad mūsų užsienio politika neverta ir sudilusio skatiko ir kad turime prikąsti liežuvį, antraip galėsime sviestu išsitepti savo dviejų tankų vamzdžius. Tūkstančiuose interneto komentarų tauta pasidalinusi per pusę – vieni keikia kaikarius ir kitus parsidavėlius, kiti siūlo politikams pamėginti padaryti verslą ir rėkia, kad su Rusija susipykę patys kalti.

Nieko sau jovalas, ir visa tai – mes?! 25-ieji Nepriklausomos Lietuvos metai, dešimti Europos Sąjungos ir NATO narystės metai?..

Tapome gyvais liudininkais reiškinio, kaip galima prarasti savo valstybę, ją išvogti, pragerti, iškeisti į prabangias vilas su nuosavomis degalinėmis, marmurais ir ekologiniais paršais. Matome, kur galiausiai atsiduria valstybė, kai jos politinis ir verslo elitas rūpinasi tik savo interesais, ir kaip greitai tokia šalis yra praryjama kitų suinteresuotųjų. Šis pavyzdys turėtų būti gera aspiracija pamąstymams, kokia turėtų būti Lietuvos vizija.

Tos vizijos labai reikia ir kuo greičiau, nes padrikos ir, deja, konformistinės Lietuvos isteblišmento reakcijos į Rusijos agresiją rodo, kad nuo ukrainietiškojo jis skiriasi ne taip jau ir daug: politika stokoja moralės, turinio, lyderių ir solidarumo. Tauta maištauja, kerštauja, nepasitiki ir emigruoja, o dalis jos virtusi pilkais drebučiais ir šiaip nieko nenorinčia ir negalinčia mase – puikia žaliava visokiems PBK ir paleckiams. Virtome Europos pakraščiu be ambicijų ir vaizduotės, apribodami savo veržlumą egoizmu, godumu ir nepilnavertiškumo kompleksu, atsisakę platesnio politinės minties polėkio.

Rusijos agresijos kontekste prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas, kad be šūvio antrą kartą nepasiduosime, nuskambėjo telkiančiai ir laiku. (Oponentai sako, kad rinkimiškai, bet kai kiti pagrindiniai valstybės asmenys svyruoja kaip nendrelės ar apskirtai nesigaudo, į rinkiminį niuansą galima užmerkti akis). Tačiau pažvelkime į pastarųjų metų užsienio politikos architektūrą įdėmiau. Akivaizdu, kad stokojama vizijos ir Prezidentūroje, ir Seime.

Regiono lyderystės idėją ir jos apologetus D. Grybauskaitė kadencijos pradžioje paniekino sparnuotomis frazėmis, kad su „ubagais nedraugaus ir užstalės diplomatijai laiko nešvaistys“ ir paėmė Skandinavijos kryptį. Ką tai galėtų reikšti ir kaip homofobiškai ir, tiesiai šviesiai – atsilikusiai Lietuvai suartėti su skandinavais, kurie žvelgia į mus kaip į laukinius, sunku pasakyti – tai kažkas panašaus į lietuvių žavėjimąsi Japonijos kultūra ir savęs apgaudinėjimas, neva šios esančios panašios.

Su Rusija bendrauti pasirodė ne taip paprasta: regiono lyderystės atsisakymo ir tiesioginio pokalbio su Putinu nepakako dialogui užmegzti, akivaizdu, kad reikėtų atsisakyti kur kas daugiau: suvereniteto – politinio per ekonomiką. Kontaktas su Aleksandru Lukašenka – nevykęs ėjimas va bank. Santykius su pagrindiniais, kaip paaiškėjo ir šios Ukrainos krizės kontekste, sąjungininkais – JAV – gerokai apkartino prezidentės aistra ieškoti Lietuvoje CŽV kalėjimų ir mėginimai daryti akibrokštus nesėdant už stalo su Baracku Obama Prahoje. Santykiai su kitu sąjungininku – Lenkija – padedant dešiniųjų Vyriausybei Lietuvoje ir naujai, ne tokiai draugiškai ir gana plėšriai Vyriausybei Lenkijoje, buvo nusiritę iki neregėtų žemumų. Tiesa, reikia pripažinti, kad ne viskas taip beviltiška – prezidentei pavyko pasiekti NATO gynybos planų, o pirmininkavimas ES praėjo pakankamai sklandžiai.

Deja, tuo pat metu prasidėjus ekonominiam Rusijos spaudimui paaiškėjo, kad su Rusija žadėję sutvarkyti santykius socdemai – taip pat bejėgiai: į Maskvą tegalime pasiųsti komišką, bet landų diplomatą Antaną Vinkų. 

Atrodo, situacijai pakeisti reikėjo rimto sukrėtimo: V. Putino veiksmai mikliai tirpdo įšalusį leduką su Lenkija, amerikiečiai, užsimerkę prieš apgailėtiną mūsų pačių gynybos finansavimą, siunčia čia savo naikintuvus ir aukščiausio rango pareigūnus.

Energetinis nepriklausomumas taip pat sunkiai skinasi kelią: konservatoriai mėgėjiškai pralošė referendumą dėl VAE ir šio klausimo socdemai iki šiol nedrįsta judinti iš mirties taško, esame neįgalūs išžvalgyti šalyje skalūnų – šį šaliai gyvybiškai svarbų diskursą sugeba uždominuoti visiškai trečiaeiliai politikai, tokie kaip Salamakinas.

Tuo tarpu ta pati Rusija, kaip paaiškėjo iš šios savaitės dar atviresnės nei pernykštė VSD ataskaitos, nesnaudė: stiprino žvalgybą, rėmė ir puoselėjo ištikimą rusišką žiniasklaidą, vietinius nevykusius ir sunkiai save realizuojančius žurnalistus, o svarbiausia – spaudė lietuvišką verslą.

Todėl turbūt nereikėtų stebėtis, kad visokie kaikariai, marčiulioniai ir kiti milijonus vartantys verslininkai lenda iš po kilimo ir jau atvirai drasko politikams akis, nutarę, kad Lietuvos pareiškimai dėl Rusijos laikysenos esantys pernelyg agresyvūs: mat mums, mažai, savarankiškos politikos negalinčiai vykdyti valstybėlei, reikėtų įvertinti savo galimybes ir liautis kenkus verslo interesams. 

Be nusistebėjimo verslininkų trumparegiškumu – juk nelikus valstybės nereikės ir verslo, tą jau matome Kryme – norisi paklausti, kaip tie patys verslininkai prisidėjo prie valstybės kūrimo ir tvaraus augimo? Lupdami devynis kailius nuo savo darbuotojų ir taip paragindami juos emigruoti, išsisukinėdami nuo mokesčių, iškeldami savo verslą iš Lietuvos?

Pasigirsta minčių, kad valstybė turėtų tokiais atvejais kompensuoti verslui praradimus, kaip tai daro britai. Šitaip kalbantys verslininkai to neverti, bet jei tai prisidėtų prie solidarumo, galbūt tai ir nebloga mintis. Reikia nuo kažko pradėti – politikai pagaliau turi ryžtis išmėžti Eugėjo arklides: liautis atvirai parsidavinėti to paties verslo interesams, nebevadinti jų iš tribūnų oligarchais, sudaryti jiems sąlygas sąžiningai investuoti, mažinti biurokratiją ir rasti būdų skatinti socialinį teisingumą – kad ir mokestinėmis priemonėmis paraginti verslą dalintis su darbuotojais. Kol kas, deja, nieko panašaus iš socdemų Vyriausybės nematyti, vien neveikimas ir liulanti, niekur nejudanti bala. Bet gal priešas už vartų privers visus išsiblaivyti.

Greta to, kad ir kaip tai nepatiktų mokslininkams – valstybė privalo suformuoti istorinės atminties politiką ir jos nuosekliai laikytis, kitaip nespėsime apsižiūrėti, kaip jaunoji karta į Aukščiausiąją tarybą gynusius savanorius žvelgs kaip į kvaištelėjusius ufonautus ir suabejos, ar tikrai savi nešaudė į savus... 

Pats elitas, kokios kilmės jis bebūtų, neturi toleruoti nei parsidavėliškų verslininkų sapalionių apie Lietuvos užsienio politiką, nei bradauskų spekuliacijų apie tremtinius. Tokie veikėjai turėtų pajusti tikrą izoliaciją ir ignoravimą iš savųjų. Valstybėje visada rasis tokių veikėjų kaip Paleckis 1930-aisiais, svarbu, kad jų nebūtų kritinė masė. 

Reikia stiprinti valstybinę laikyseną ir palaikyti mąstančius kitaip nei ponas Kaikaris – paskatinti ir pagirti aukščiausiu lygiu.

Gerbiamieji, nėra laiko, jei nenorime netekti savo valstybės, reikia veikti greitai.

Šaltinis: www.delfi.lt

Susiję

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė 5813969520144280078

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-03-20 08:52

    praregėjo delfi?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Delfis labai prisidejo prie tautos "vienybes" paleisdamas vidurius Garliavos tema, nuolat suteikdamas tribuna promarksistiniams NK95 bi-genderistams, koneveikdamas patriotines jegas, ir t.t., ir pan.
    Reikes dar daug tokiu straipsniu, kad butu galima patiketi ju atsivertimu...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Delfiai pamatė idiotišką sakinį "Ką tai galėtų reikšti ir kaip homofobiškai ir, tiesiai šviesiai – atsilikusiai Lietuvai suartėti su skandinavais, kurie žvelgia į mus kaip į laukinius, sunku pasakyti" - ir todėl nusprendė publikuoti. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2014-03-21 23:27

    Mieli piliečiai, jei norime demokratinių, iš anksto nenulemtų rinkimų, pasirinkime nuorodą:
    https://aikis.vrk.lt ir internetu pasirašykime už kandidatą į LR prezidentus Naglį Puteikį

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item