Stasys Šalkauskis. Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytys (II)

Pirmąją teksto dalį rasite čia II Nustačius, kas yra tikrasis patriotizmas, man dera nusakyti, kaip jis privalo reikštis arba kokio...


Nustačius, kas yra tikrasis patriotizmas, man dera nusakyti, kaip jis privalo reikštis arba kokios yra jo reiškimosi lytys. Čia kyla visa eilė klausimų, kuriuos man teks paeiliui nagrinėti: pirma, kaip reiškiasi tikras patriotizmas per atskirą tautos narį jo paties atžvilgiu? Antra, kaip jis reiškiasi patrioto veiksmu savo tautos atžvilgiu? Trečia, kokius santykius nustato tikras patriotizmas tarp atskirų tautų? Ir, ketvirta, kaip jis atsiliepia žmogaus santykiavimui su visa žmonija?

Turint galvoje tikrą patriotizmo supratimą, nesunku įspėti, jog tikras patriotizmas tiek pačiam patriotui, tiek ir patriotiškai mylimai tautai privalo būti tobulėjimo bei kultūrinės pažangos veiksnys. Tikras patriotizmas, kaip sakyta, neatskiriamas nuo tinkamai suprastos didybės pageidavimo savo tautai; ogi šita didybė, kaip žinome, kyla iš visuotinio tautybės turinio, kuris apreiškia bendrai žmogiškąjį tautos vertingumą. Čia gali kilti klausimas, kas gi iš tikrųjų yra šito žmogiškojo vertingumo turėtojas ir veikėjas. Tauta, kad ir vadinama sutelktiniu individu, vis dėlto individu tėra vien per panašybę su realiu individu. Iš tikrųjų ją sudaro tas santykių tarp atskirų individų visetas, kuris vadinamas visuomenine aplinkuma, kur atskiras asmuo randa savo individualybei sykiu ir papildymo, ir reiškimosi sritį. — Tiesa, sociologijoje buvo bandyta ginti teoriją, skelbiančią tautą esant gyvą organizmą. Tačiau niekam iki šiol nepasisekė šitos teorijos apginti nesugriaunamais argumentais. Visados tebelieka faktas, jog reali bei gyva tautos, kaip ir kiekvienos, kitos sutelktinio gyvenimo lyties, atrama yra gyvas žmogaus asmuo, ir tik atskirų asmenų santykiavimas kuria tai, kas mums apsireiškia kaip sutelktinio gyvenimo organizmai.

Jei tat sakoma, jog tikras patriotizmas turi būti pagrįstas pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmogaus dvasios vertingumo, ar tai kartu nereiškia, jog šitas pageidavimas privalo visų pirma reikštis per patį patriotą kaip nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis ir savo asmeniu patarnauti realia medžiaga savo tautos vertingumo romams statyti? — Amor bene ordinatus in cipita se ips, sako moralistai; vadinasi, gerai sutvarkyta meilė prasideda nuo savęs. Bet jei meilė prasideda nuo savęs, tai sykiu žmogui privalu taikyti visų pirma prie savęs ir tas pareigas, kurioms įpareigoja tinkamai suprasta meilė. Tikrai mylėti save reiškia visų pirma mylėti idealinį saivo tipą ir stengtis jį realizuoti savo gyvenime. Jei mylime save tokius, kokie faktiškai esame, tai iš tikrųjų mūsų savimyla nėra kas kita, kaip paprasčiausias egoizmas. Panašiai yra ir su patriotizmu: tikras patriotizmas reikalauja pageidauti savo tautai moralinės didybės, o šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamąją didybę savo gyvenime bei veikime. Žmogus, keliąs panašų reikalavimą savo tautai ir savo tautiečiams, bet netaikąs jo visų pirma sau, nėra tikras patriotas.

Kiek žmonių, kurie viešai giriasi savo patriotizmu, žinodami šitą patriotizmo reiškimosi taisyklę, turėtų kukliau kalbėti apie šitą visuomeninę dorybę! Nurodyta čia prasme patriotizmo pareigos sutampa su dvasinėmis asmens prievolėmis, ir todėl kalbėti apie savo patriotizmą reikia taip pat atsargiai, kaip ir apie savo dorybes, nes tikras patriotizmas reiškiasi darbais, o ne šauniais žodžiais ir tuščiais pasigyrimais.

Tikras patriotizmas, kaip paminėta, yra tobulinimosi ir kultūrinės pažangos veiksnys ne tik atskiram tautos nariui, bet ir visai tautai. Žinoma, ir šitą kartą tobulinimosi ir kultūrinės pažangos veiksnys tegali reikštis per atskirus tautos narius. Bet pirmuoju atveju buvo žiūrėta į asmeninę tautos narių veikimo pusę, o dabar žiūrima į šitą veikimą viešuoju, arba visuomeniniu atžvilgiu.

Patriotizmo reikšmė tautai iš tikrųjų pareina nuo to, kaip jis reiškiasi tautinės civilizacijos kūryboje. Susipratęs patriotas gali turėti vadovaujamos reikšmės aukštesnei intelektualinei kultūrai, kuri tik drauge su liaudies kultūra sudaro tautinę civilizaciją. Liaudies kultūra, esanti kolektyvinis padaras, kuria savaimingu būdu labiausiai individualinę tautybės lytį. Taip, pavyzdžiui, susidaro tautos kalba. Aukštesnė intelektualinė kultūra, esanti šviesuomenės padaras, kuria sąmoningomis atskirų asmenų pastangomis visuotinį tautybės turinį. Taip, pavyzdžiui, pagaminti didieji tautinių genijų veikalai, kurie visuomet lieka visuotinės žmogaus dvasios paminklais.

Ir štai tikras patriotizmas, derinąs individualinę tautybės lytį su visuotiniu turiniu, pasirodo laikąs savyje demokratizmo ir pažangumo pradus. Iš to, kas ką tik buvo pasakyta, galima buvo pastebėti, jog tautinės civilizacijos kūrimasis iš esmės yra demokratinis vyksmas, nes jis reikalauja liaudies ir šviesuomenės bendradarbiavimo: kolektyvinė liaudies kūryba ir individualinė šviesuomenės kūryba susijungia čia vienu solidariu tikslu sukurti pilnutinę tautinę civilizaciją, suimančią į save tiek liaudies, tiek ir šviesuomenės kultūrą. Taigi tautinė civilizacija yra toji plotmė, kur turi reikštis demokratinis tautos nusistatymas ir kolektyvinių bei individualinių pastangų solidarumas.

Gal niekur taip ryškiai nėra išėjęs aikštėn demokratinis tikro patriotizmo pobūdis, kaip kad tai yra buvę tautiniame lietuvių atgimime. Lietuvos istorijoje lietuvių tautybės nykimas buvo aristokratijos išdava, o demokratizacijos vyksmas, atvirkščiai, atnešė Lietuvai tautinį atgimimą, aiškiai ėmė reikštis kolektyvinių liaudies ir individualinių šviesuomenės pastangų solidarumas. Vadinasi, demokratizmas, kaip kolektyvizmo ir individualizmo sintezė, ir tikras patriotizmas yra iš esmės surišti viens su antru.

Taip pat nesunku įsitikinti, jog panašaus ryšio yra ir tarp tikro patriotizmo ir pažangumo. Tautybės meilė, kaip sakyta, jungia individualinę tautinę lytį su visuotiniu turiniu, pagal kurį sprendžiama apie tautos vertingumą. Apribota tautybės lytis, t. y. kalba, etninis temperamentas, visuomeninė tvarka, įpročiai ir t. t., apreiškia apčiuopiamai tai, ko būta ir dar tebesama tautos gyvenime. Tautybės turinys, kaip neapribotas ir todėl niekuomet griežtai nepagaunamas, yra tasai dalykas, kuris veikiausiai sprendžiamas pagal tai, kas privalo būti.

Mylėti vien tautinę lytį — reiškia drauge su nacionalistais daryti iš tautybės stabą. Mylėti vien tautybės turinį — reiškia drauge su kosmopolitais platoniškai gerbti atitrauktą nuo realaus gyvenimo idėją. Tuo tarpu iš tikrųjų privalu patriotizme jungti individualinės tautinės lyties meilę su visuotinio tautybės turinio meile. Mylėdami tautinės individualybės lytį, mylime visų pirma tai, ko jau būta, t. y. savo praeitį, ir gal ne mažiau — tai, ko dabar tebesama, t. y. savo dabartį. Mylėdami tautinės dvasios turinį, mylime visų pirma tai, kas privalo būti, t. y. savo ateitį, kuri turi būti nukreipta idealo linkui.

Nacionalistas, kuris visų pirma myli tautybės lytį, myli labiausiai tai, ko būta ir ko esama, ir todėl pagal savo prigimtį yra konservatorius. Kosmopolitas, kuris temyli vien atitrauktą nuo tautos gyvenimo turinį, myli labiausiai tai, kas privalo būti, bet, nerišdamas ateities su praeitimi nuosekliu vyksmu, yra iš prigimties linkęs eiti pervartingo pažangumo, arba utopizmo, keliais. Tikras patriotizmas sutaiko šituodu kraštutiniu nusistatymu, jungdamas teigiamąsias praeities tradicijas su tvirtu pasiryžimu nenukrypstamai eiti nuoseklios bei realios pažangos keliu į pilnutinį idealą.

Tikrai sakant, pažangumas plaukia savaime iš to moralinės didybės pageidavimo savo tautai, kuriuo yra pagrįstas tikras patriotizmas. Todėl tikra savo tautos meilė neleidžia nurimti matant joje netobulybių bei ydų ir pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime; ji verčia kovoti su savo tautos silpnybėmis ir netikusiais polinkiais, ją drausminti ir net smarkiai paplakti, kai dėl nukrypimų pradeda eiti iš deramos pažangos kelio. Bet, žinoma, šitoks savo tautos drausminimas niekuomet neturi virsti savo tautos denuncijavimu pasaulio akyse, kaip kad yra supratę savo prievolę kai kurie tariamieji mūsų patriotai, kurie yra palaikę mūsų tautai mirtina nuodėme tai, kad ji yra dar jauna ir galutinai nesubrendusi ir skelbia plačiajam pasauliui šitą nesubrendimo nuodėmę kaip tik tada, kai mūsų tauta kovoja sunkią kovą už nepriklausomą savo buitį. Patriotas turėtų nusimanyti, jog kova už tikrąjį savo tautos pažangumą reiškiasi visų pirma ne bergždžia bei išdidžia abstrakcija ir įnirtusią savo visuomenės kritika, bet pozityvia kūryba, kuri savo turiniu privalo pakelti dorinį tautos vertingumą. Todėl tasai, kas savo opoziciją dabartinei tautos būklei apreiškia vien neigiamuoju būdu, nusideda sykiu tiek tikram patriotizmui, tiek ir tikram pažangumui.

Dar vieną pareigą turi tikras patriotas savo tautai: rūpintis savo tautos pašaukimo įvykdymu. Kiekvieną tautą galima neribotai tobulinti, nes dvasinės tautų galimybės nėra apribotos. Tačiau etninis pobūdis, geografinė padėtis, tautinės istorijos vyksmas formuoja tam tikrus tautos polinkius, kurie palengvina atitinkamų galimybių realizavimą. Tam tikras kultūrinis tautos nusiteikimas yra jos pašaukimas, kurį visų pirma privalu vykdyti patriotinėmis pastangomis kaip idealinį jos tipą. Tautos pašaukimo įvykdymas ir sudaro pagrindinį kultūrinės jos pažangos uždavinį. Pavyzdžiui, lietuvių tauta turi savą tautinį pašaukimą, kuris yra parėjęs nuo jos etninio rytietiško temperamento, geografinės padėties tarp Europos Rytų ir Vakarų ir ypatingo jos istorijos vyksmo, kur susipynė dviejų pasaulių civilizacijos. Šiandien man netenka ilgiau apie tai kalbėti, nes šis dalykas išeina iš mano uždavinio ribų; čia tik pripuolamai turiu konstatuoti faktą, kur kitur plačiau nušviestą, jog pagal nurodytas mūsų tautinio gyvenimo aplinkybes mūsų tautos pašaukimas yra sutapdyti tautinės mūsų individualybės lytyse į harmoningą sintezę dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, civilizacijas. Belgija ir Šveicarija panašiai yra pašauktos sudaryti romaniškos ir germaniškos civilizacijos sintezę. Mūsų pašaukimas tuo yra ypatingas, jog vietoj dviejų rivalizuojančių tautų civilizacijų turi apimti tautinėje sintezėje dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, civilizacijas. Siekti šitos sintezės pilnutinės tautinės savo civilizacijos ribose sudaro mūsų tautos uždavinį. Uždavinys didelis, nes ir idealas aukštas; gal niekuomet visiškai nepasiekiamas. Bet kaip tik tuo jis ir yra mūsų tautai tikras idealas, nes pasiektas idealas, kaip sakoma, yra iš tikrųjų pralaimėtas idealas. Štai kaip aptariamas mūsų tautos pašaukimas kitų tautų draugijoje; kartu statomas jai aukštas uždavinys, o kiekvienam patriotui — moralinė priedermė sąmoningai vykdyti šilą uždavinį kultūrinėje savo kūryboje.

Trečias plausimas, — kokius santykius privalo nustatyti tikras patriotizmas tarp atskirų tautų, — duodavo ir tebeduoda progos kilti įvairių įvairiausiems nesusipratimams. Kalbėti čia apie tikro patriotizmo prievoles šiais sujaudintų tautinių jausmų laikais reiškia kalbėti apie dalykus, bevįeik nesuprantamus daugumai žmonių. Ir iš tikro ar mažą gali sužadinti nusistebėjimų teigimas, jog tikro patrioto prievolė — mylėti visas kitas tautas kaip savąją? — Tačiau aš esu pasiryžęs toliau ginti šitaip aptariamą prievolę ir įrodinėti, jog ji sutaria su tuo, kas buvo anksčiau pasakyta apie tikrąjį patriotizmą, ir jos etika tegali pateisinti vien šitaip suprantamą normalų tautų santykiavimą.

Visų pirma atsiminkim, jog tauta yra kolektyvus, arba sutelktinis, individas, turįs labai reikšmingos analogijos su atskiru individu. Tautybė yra tautai tai, kas individualybė — individui, arba asmenybė — asmeniui; ir net sutelktinė tautos individualybė yra ne kas kita, kaip asmens individualybės išsiplėtimas visuomeninėje aplinkumoje. Toliau esame matę, jog tai, kas asmeniui yra savimyla, tautai yra patriotizmas. Tikra savimyla yra idealinio savo tipo meilė, susieta su prievole jį realizuoti savo gyvenime bei veikime. Pagal tai tikras patriotizmas yra idealinio savo tautos tipo meilė, susieta su prievole šitą tipą realizuoti tautiniame gyvenime bei veikime. Padarę dar vieną žingsnį analogiją išplėtojant, gausime vienodą santykiavimo normą iš vienos pusės tarp atskirų asmenų, o iš kitos pusės — tarp atskirų tautų. Juk aišku, kad visi atskiri vienos ir tos pačios rūšies individai naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis. Taip kiekvienas asmuo yra visuotinės žmogaus dvasios turinio reiškėjas ir toks būdamas naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis su bet kuriuo kitu asmeniu. Iš čia kiekvienam asmeniui kyla moralinė prievolė mylėti savo artimą kaip patį save. Panašiai kiekviena tautybė yra sutelktinė individualybė,, reiškianti tam tikru būdu visuotinį žmonijos turinį, ir todėl naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis su bet kuria kita tautine individualybe. Taigi iš čia kyla kiekvienam patriotui moralinė prievolė mylėti visas kitas tautas, kaip savąją.

Nusakyta prievolė mylėti visas kitas tautas kaip savąją, žinoma, dar nereiškia, jog vienos tautos patriotas privalo sykiu būti visų kitų tautų patriotu. Patriotizmas, kaip sakyta, yra išskiriamoji savo tautos meilė, tam tikra predilekcija, panašiai taip savimyla yra išskiriamoji savęs meilė. Kai sakoma, kad žmogus privalo mylėti savo artimą kaip save ir patriotas privalo mylėti kitas tautas kaip savąją, tegalima kalbėti ne apie faktišką, arba psichologinį, bet apie moralinį tolygumą.

Štai ką sako apie šitą dalyką Vladimiras Solovjovas, vienas iš žymiausių kalbamojo principinio nusistatymo gynėjas: „Reikalavimas mylėti kitas tautybes kaip savąją reiškia ne psichologinį jausmo tolygumą, bet moralinę valios santykiavimo lygybę: aš privalau taip pat pageidauti tikro gėrio visoms tautoms, kaip ir savajai; šita ,,gero pageidavimo meilė" yra tolygi jau todėl, kad tikras gėris yra vienintelis ir neskirstomas. Žinoma, šita moralinė meilė yra surišta ir su visų kitų tautų teigiamųjų savybių psichologiniu supratimu bei pamėgimu: pergalėję gera valia neprotingą ir tamsią tautinę neapykantą, mes sugebame pažinti ir gėrėtis svetimomis tautybėmis, ir jos ima mums tikti. Tačiau šita „gėrėjimosi meilė" negali būti tolygi tajai, kurią jaučiame savo tautai, kaip kad gryniausia savo artimo meilė, kuri Evangelijos įsakymu privalo būti etiniu atžvilgiu lygi savimylai, niekados negali būti sykiu tolygi pastarajai psichologiniu atžvilgiu. Aš pats ir mano ji /tauta turi jau neprarandamos pirmenybės, baigia Solovjovas, nyksta savaime ir visi rimti priekaištai, kurių gali kilti mūsų principui Mylėk visas kitas tautas kaip savąją" (VI. Solovjov, Sobranije sočinenij SPB 2VIII, 330—331).

Savaime suprantamas dalykas, kad prievolė mylėti kitas tautas kaip savąją visai sutaikoma su prigimtąja teise ginti savo tautos individualybę ir pateisinamus reikalus visomis teisėtomis priemonėmis. Nusižengimas prievolei mylėti kitas tautas, paskutiniais laikais sukėlęs didžiausių katastrofų, yra žinomas imperializmo vardu. Kovoti tiek su savo tautos, tiek su kitų tautų imperializmu kiekvienam tikram patriotui yra ne tik teisė, bet ir prievolė. Bet, žinoma, šita teisėta kova niekuomet negali pateisinti kitų tautų, kad ir priešingai nusistačiusių, neapykantos. Net tautą, su kuria kariaujama apsigynimo dėlei, privalu mylėti kaip savąją, t. y. mylėti jos idealinį tipą ir pageidauti jai tos moralinės didybės, kuri šitą idealinį jos tipą realizuoja tikrovėje. Bet kaip tik šitos tautos imperializmas ir yra tasai neigiamasis veiksnys, kuris neleidžia idealiniam jos tipui realizuotis tikrovėje ir su kuriuo privalu kovoti tiek savo tautybės apgynimui, tiek ir agresyvios tautos susipratimui.

Pavyzdžiu teesie mums Lenkija, nuo kurios imperializmo mums tenka skaudžiai kentėti per visą atgauto mūsų nepriklausomumo laiką. Istorinėje savo praeityje Lenkija gyveno ir plito iš dalies sąskaita tų tautų, kurios noromis ar nenoromis patekdavo į politinę bei kultūrinę jos orbitą. Tai buvo lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. Šitų tautų aukštesnieji sluoksniai žymiai nutauto lenkų tautos naudai ir net suteikė lenkų tautai nemažai kultūrinių patarnavimų, apleisdami teisėtus savo tautų reikalus. Rodos, ta aplinkybė, kad viena tauta gauna iš kitų tautų naudos, nuskriausdama net tautinę šitų pastarųjų individualybę, negali sudaryti pirmajai jokių politinių teisių nei atskirų svetimos teritorijos dalių, nei svetimo suverenumo apribojimo srityje. Tačiau atgavusi nepriklausomumą lenkų tauta nenorėjo šito suprasti ir faktiškus istorinius santykius palaikė juridiniu pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti. Tuo tarpu pradedant naują valstybinį gyvenimą Lenkijai buvo atdaras kitoks plėtojimosi kelias: ji galėjo pripažinti pilnas nepriklausomo buvimo teises visoms pavergtosioms buvusios Rusijos tautoms ir leisti joms visoms solidariomis pastangomis kurti ir tvirtinti nepriklausomas valstybes. Jai tik reikėjo surasti ir padaryti praktinių išvadų iš to, kad kultūrinė įtaka svetimai tautybei dar neduoda teisės šitą tautybę valdyti. Lenkija šito suprasti neįstengė, vakarykštė vergė pasidarė kitų tautų pavergėja ir tuo iš naujo ilgam laikui užnuodijo tautinių santykių atmosferą Rytų Europoje. Mano giliu įsitikinimu, būsimam istorikui teks konstatuoti, kad nors lenkų imperializmas ir kariavo su bolševikais, vis dėlto turėjo palankios veikmės plėstis bolševizmui, kuris, tarp kitko, yra gaivalinga reakcija prieš tautinį imperializmą; ir reikia manyti, jog visa šių dienų Europos padėtis būtų kitokia, jei lenkai būtų nuėję nurodytu pageidautinu keliu. Antra vertus, nereikia būti pranašu, norint iš anksto įspėti liūdną lenkų likimą ateityje: tauta, nepadariusi aplink save kaimynų stipriais draugais ir savo imperialistiniu užsimojimu iki gyvo kaulo užgavusi beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos. Matant, kaip per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai, negalima abejoti, jog Lenkija turės ne tik išsižadėti to, ką ji neteisėtai pasisavino, bet ir skaudžiai apmokėti savo paklaidas tuo, kas jai tikrai priklauso. Aš čia nespėliosiu apie katastrofos rūšį ir dydį, konstatuoju tik jos būtinumą.

Ar mes, norėdami būti tikrais patriotais, galėsime džiaugtis, kai šita katastrofa bus jau įvykęs faktas? Žinoma, ne. Kaip dabar mes turime apgailestauti, kad lenkų tauta yra nukrypusi nuo idealinio savo tipo, taip tuomet turėsime apgailestauti, kai bus padaryta skriauda tikroms jos teisėms; juo labiau kad lenkų tautos iškrypimas iš tikro jos kelio mums patiems yra pavojingas tiek jos puolimu į mus, tiek ir jos tikrų teisių įžeidimu svetima prievarta. Šitas pavyzdys mums gali tik rodyti, jog gerai suprasti visų tautų reikalai yra solidarūs ir jog visų kitų tautų meilė suderinama su gerai suprastu patriotizmu net tada, kai tautos yra susirėmusios karo padėty.

Šitoje vietoje bus taip pat ne pro šalį trumpai panagrinėti vadinamąjį tautinių mažumų klausimą, kuris šiais laikais itin yra aktualus. Tautines mažumas sudaro tie asmenys, kurie, būdami nuolatiniai krašto gyventojai ir valstybės piliečiai, nepriklauso tautybei, kurios yra dauguma valstybės piliečių. Apie tautines mažumas negalima kalbėti valstybėse, kurios iš prigimties neturi tautinio pobūdžio, nes jose nesama vienos kurios pagrindinės tautybės. Tokios valstybės vadinamos kartais „mišriomis tėvynėmis" (patries mixtes), jų gryniausiu pavyzdžiu gali būti Šveicarija. Lietuvos Valstybėje, kuriai tautinio pobūdžio suteikia pagrindinė lietuvių tautybė, prie žymesnių tautinių mažumų priklauso žydai, vokiečiai ir lenkai, arba, tiesiau pasakius, sulenkėję lietuviai. Paskutiniais laikais paaštrėję lietuvių santykiai su šitomis grupėmis ir daro pas mus tautinių mažumų problemą ypatingai aktualią. Kaipgi iš tikrųjų privalu nusistatyti šituo klausimu tikram patriotui?

Tautybė, kaip žinome, yra viešoji individo reiškimosi lytis, ir todėl, gerbdami žmogiškąjį individą apskritai, turime taip pat gerbti ir šitą jam prigimtą lytį. Be to, prievolė mylėti kitas tautas kaip savąją įsako patriotui gerbti kiekvieno individo tautybę. Žodžiu tariant, asmens tautybė yra neliečiamoji jo individualybės teisė, ir vykdyti asimiliacijos politiką kieno nors atžvilgiu,— patriotui reiškia nusižengti šitokiai teisei. Tuo tarpu joks moralinis nusižengimas nesuderinamas su tikru patriotizmu. Panašiai patriotiškos politikos motyvais negalima pateisinti tautines mažumas, sudarančių piliečių politinių teisių siaurinimo. Išskiriamoji tautinių mažumų padėtis ne tik nėra pateisinama principiniu atžvilgiu, bet — tai ryškiai įrodo istorija — yra net kenksminga tiek pačioms tautinėms mažumoms, tiek ir jų sąskaita globojamai tautybei,— kenksminga jau todėl, kad kiekviena neteisėta prievarta demoralizuoja sykiu ir tą, kuris skriaudžiamas, ir tą, kuris” skriaudžia, ir net šitą pastarąjį demoralizuoja labiausiai.

Žinoma, negalima neigti, jog kartais tautinių mažumų nusistatymas esti kenksmingas tiek gimtajam jų kraštui ir valstybei, kuriai jos priklauso, tiek ir pagrindinei tautybei. Bet jei jų veikimas nesudaro įstatais numatytų ir teismo baudžiamų priešvalstybinių nusižengimų, prieš jas nevalia vartoti jokių prievartos priemonių. Mes gyvename tuo laiku, kai juridinis mokslas yra parengęs ir principialiai apgynęs teisėtos valstybės koncepciją, kuri prieš policinę vykdomosios valdžios nuožiūrą yra pastačiusi konstitucinėmis garantijomis laiduojamą teisėtumą. Pagal šitą visuomeninės santvarkos supratimą žmogui leidžiama tam tikrose ribose net laisvai ir nebaudžiamai daryti moralinių nusižengimų. Prie tokių nebaudžiamų nusižengimų priklauso ir nusidėjimai savo tautybei, arba patriotizmui, jei jie tiesioginiu būdu neardo valstybės pagrindų. Juo mažiau tad galima taikyti juridinių represijų tautinėms mažumoms, kenksmingai nusistatančioms pagrindinės tautybės atžvilgiu. Žinoma, tai nereiškia, kad su šitokiu tautinių mažumų nusistatymu nėra reikalo kovoti; tik kovojama turi būti kultūrinės veikmės priemonėmis lygiomis teisėtos padėties sąlygomis. Tikras patriotas, turįs garbingos kovos supratimą, nereikalaus iš savo valdžios surišti ir paguldyti savo priešininką, kad paskui galėtų jį brutaliai spardyti. Žinoma, jis visomis teisėtomis priemonėmis kovos su kenksmingu tautinių mažumų nusistatymu, tačiau neišeis iš tikslingumo ribų, t. y. nei reikalaus prideramų joms politinių teisių suvaržymo, nei darys negalimą gerą su jomis sugyvenimą ateity.

Taigi tikras patriotas išvengs pagundos asimiliuoti tautines mažumas, o kovodamas su kenksmingu jų nusistatymu krašto, valstybės ar pagrindinės tautybės atžvilgiu, reikalaus joms lygių teisėtumo sąlygų, kad kovotų su jomis kovą faktiškojo tikslingumo ribose. Taip elgiasi žmogus, nusimanąs apie garbingos kovos sąlygas.

Mažumų klausimas labai komplikuojasi, kai tautinę mažumą sudaro elementai, istoriniame vyksme atkritę nuo pagrindinės tautybės, priešingai ją nusistatę jos kovoje su agresyvia tautybe ir pastarajai prijaučiantys. Panašų atsitikimą mes turime Lietuvoje, kur vadinamųjų lenkų mažumą sudaro daugiausia ne kas kitas, kaip sulenkėję lietuviai. Iš Lietuvos istorijos vyksmo mes lengvai galime patirti, jog sulenkėję aukštieji visuomenės sluoksniai yra suvaidinę joje nelemtą rolę: jie nedavė lietuvių tautai aukštesnės intelektualinės kultūros tautinės individualybės lytyse; jie buvo valstybės nepastovumo priežastimi; jie savo nedemokratiška socialine politika gerokai apardė ekonominį krašto gyvenimą: jie yra iki šiolei trukdomasis veiksnys tautiniam, kultūriniam, politiniam mūsų atgimimui ir netgi savo buvimo faktu pasitarnauja faktiška atrama agresyviems lenkų tautos žygiams į Lietuvą, nekalbant jau apie tai, kad jie šitiems žygiams dažniausiai prijaučia, o progai pasitaikius net ir aktyviai padeda. Pripratimas prie senų tradicijų ir kultūrinis bendradarbiavimas su lenkų tauta padarė tai, kad jie yra pamilę išskiriamuoju būdu tautinę lenkų individualybę ir šiai pastarajai įprato taikyti patriotinę savo predilekciją. Kai lietuvių tautybė ėmė savo atgimimu vėl reikštis pralaimėtose pozicijose, jie, daugelio Lietuvos nelaimių kaltininkai, pasijuto įžeisti tradiciniuose savo įpročiuose ir pakėlė kovos įbalsį už valdomąsias lenkų teises Lietuvoje, lenkiškai tariant, už „štan polskiego posiadania na Litwie". Kai paskui jiems nepasisekė įvykdyti savo reakcinės svajonės, nes atgimimo vyksmas nustūmė juos, kaip praėjusių laikų reiškėjus, į šalį, jie pasijuto kankiniais ir į savo martirologijos pagrindą įrašė nesąmoningą — nusižengčiau teisybei sakydamas, kad sąmoningą,— renegacijos bei išdavimo apologiją. Štai liūdnos sulenkėjusių elementų istorijos esmė.

Savaime suprantamas dalykas, jog išlaikyti tinkamą liniją šitokios tautinės mažumos atžvilgiu yra sunkiau negu paprastai: ne taip sunku gerbti tikro lenko tautybę, bet daug sunkiau gerbti sulenkėjusio lietuvio lenkų tautybę, atsiradusią negarbingu nutautimo keliu. Bendraujant su šitais suklydusiais savo broliais lietuvių patriotui yra labai sunku atsipalaiduoti nuo tam tikro etinio nesigrožėjimo jausmo, kuris atsiranda žiūrint į nesąmoningos renegacijos ir nesąmoningo išdavimo žygius. Bet čia turime skaitytis su dviem dalykais, su asmens laisve ir su patriotizmo prigimtimi.

Moralinis tautinių teisių gynimas remiasi tuo, kad jos yra gyvo asmens teisių praplėtimas visuomeninių santykių aplinkumoje. Pagrindą čia sudaro neliestina gyvo asmens teisė nevaržomai reikštis viešumoje tokiu būdu, kaip jam patinka, ir bendrauti su žmonėmis, kurie turi su juo ko nors bendra, kiek, žinoma, šitas reiškimosi ir susibūrimo būdas nėra atkreiptas prieš valstybės arba viešosios tvarkos pagrindus ir todėl nėra įstatymais baudžiamas. Tuo tarpu moralinis nusidėjimas tautinėms prievolėms, pavyzdžiui, išsižadėjimas savo tautybės, nėra baudžiamas juridinių represijų priemonėmis, nes asmens teisė turėti individualinę laisvę nusveria moralinę tautos teisę reikalauti iš savo narių patriotizmo. Todėl negalima pateisinti jokių juridinių represijų nutautusių mūsų elementų atžvilgiu, jei jie nenusikalsta bendrų įstatymų baudžiamais nusižengimais.

Be to, reikia nusimanyti, jog juridinės represijos panašiais atvejais ne tik yra nepateisinamos iš principo, bet faktiškai yra betikslės ir net kenksmingos. Tuo tarpu nacionalistai niekuomet negali suprasti šitos paprastos tiesos, nes nesugeba suvokti tikro patriotizmo prigimties. Būdamas tautinės savo individualybės meilė, pats patriotizmas yra neįvykdomas jokios prievartos priemonėmis. Jokia prievarta žmogus negali kitų priversti jį mylėti. Lygiai taip ir tauta jokios prievartos priemonėmis negali sužadinti meilės sau arba nutautusiems elementams įžiebti patriotizmą. Čia reik daug kantrumo, daug tolerancijos ir išmintingumo, daug kultūrinės kūrybos, o itin reik saugotis, kad nebūtų duota jiems progos tariamai išsiteisinti.

Kai, pavyzdžiui, sulenkėjusių elementų atstovai buvo įžeisti veiksmu mūsų Seimo posėdyje ir kai įvyko nenaudingas jiems aiškinimas neaiškiai suredaguoto Seimo rinkimų įstatymo, — kiekvieną kartą mūsų tautos sūnūs palaidūnai aplengvindavo savo sąžinę, teisindami savo praeities nusidėjimus minėtais dabarties įvykiais, o sykiu persiskyrimo atstumas ir antagonizmas tarp mūsų tautos ir nutautusių elementų vis didėjo. Jei čia iš tikro kas galėjo pasidžiaugti, tai tik tas mūsų priešas, kurio naudai pats nutautimas yra įvykęs.

Tas pats priešas negalėjo ramiai žiūrėti į mūsų palyginti gerus santykius su žydų tautine mažuma. Bet dabar, po nevykusiai sutvarkytų rinkimų į Seimą ir po nesusipratusių mūsų visuomenės elementų ekscesų, šis priešas ir dėl šito lengviau atsiduso. Mūsų priešas gerai nusimano, jog šitokia mūsų vidaus nesantaika silpnina mūsų jėgas, žemina mūsų moralinį prestižą kitų valstybių akyse ir moraliai atitolina nuo mūsų jo okupuotus, žymiai nutautusius mūsų teritorijos plotus. Jei šitam mūsų priešui būtų leista užbrėžti mūsų plėtojimuisi pakraipą, tai jis, vadovaudamasis savo nauda, kaip tik padarytų mums įtaigos eiti ir toliau paminėtų įvykių krypsniu. Tad saugokimės džiuginti savo žygiais mūsų priešą, nes priešo džiaugsmas— geriausias įrodymas, jog mūsų žygiai yra nevykę: iš tikrųjų jie vykdo ne tą meilę, kuri išgano, bet tą, kuri žudo.

Tuo tarpu tikras patriotas turėtų čia elgtis kaip tik priešingu būdu. Privalu rūpintis savo tautinių teisių apgynimu, bet. ne mažesnė prievolė yra vengti įžeisti tautinių mažumų teises; ir tikras patriotas itin privalo rūpintis teisingumu šituo pastaruoju atžvilgiu, nes jis negali nenusimanyti, jog įžeisti tautinių mažumų teises ne tik iš principo neleistina, bet faktiškai net kenksminga tai tautai, kuri atlieka negarbingą skriaudėjos rolę.

Paskučiausiais laikais vėl yra kilusi grįžtamoji aklo nacionalizmo banga, ir joje yra simptominga tai, kad drauge su ja gretimais eina lengvabūdis elgimasis su konstitucinėmis bei parlamentarinėmis garantijomis. Šito dabar madingo judėjimo vardas visiems gerai žinomas — tai fašizmas. Jis pagauna principų atžvilgiu mažai susipratusius, bet aktyvius žmones ir stumia juos į tautinės diktatūros vajų. Kaip ir bolševikai, fašistai nusižengia demokratinės santvarkos pagrindams ir todėl blaiviai mąstančiam žmogui negali kilti abejonių, jog jie tuo ruošia sau istorijos pasmerkimą. Praeis mažiau ar daugiau laiko, subyrės tiek bolševikų, tiek fašistų diktatūros, ir istorija savo šalto teisingumo ranka lygiai įvertins du liūdnu simboliu: ČK ir numerus clausus.

Tikras patriotizmas suderinamas vien su tikru demokratizmu, ir kas tai pamiršta, negali būti tikras patriotas. Todėl kovodamas su savo tautos priešais tikras patriotas nenusižengs demokratizmo principams, bet stengsis iškelti savo tautą į tokį ekonominį, politinį ir kultūrinį lygį, kad ji būtų neįveikiama savo priešų pasikėsinimams. Sąmoningas ir laisvas kultūrinis apsisprendimas ir susitvarkymas, bet ne policinė biurokratiškos valdžios globa, gali patiekti tikrą buities kovos sėkmingumo laidą, nekalbant jau apie tai, kad tik šitoks veikimo būdas yra vienintelis iš principo leistinas. Laikas jau atmesti žemažiūrių žmonių prietarą, jog principingas nusistatymas gyvenime esąs nepraktiškas. Šituo savo teigimu dvasinis aklumas solidarizuojasi su tais, kas neišlaiko gyvenimo pagundų ir ieško savo brutaliam veikimui teorinio pateisinimo.

Taigi kultūrinė kūryba — štai kas geriausiai apšarvuoja tautą kovoje su priešais ir ypač su kenksmingai nusistačiusiomis tautinėmis mažumomis. Kiekvienas iš mūsų gali patirti šitos tiesos tikrumą visuomeniniame gyvenime. Jei esame neteisingai žmonių puolami už savo geros valios veiksmus, galime pasirinkti du keliu: neigiamojo bylinėjimosi ir teigiamojo reiškimosi naudingais darbais. Eidami pirmuoju keliu išeikvosime visą savo energiją, nieko neįtikinsime ir galutinai nepaliksime jokių pozityvių darbų, kurie mus užtartų prieš istorijos spręsmą. Pasirinkę antrą kelią didinsime pozityvių darbų turtą — jų gausės, augant neigiamiems mūsų priešų darbams; šitaip kovojant negali neateiti laikas, kada sukrautas mūsų darbų turtas pats prabils į žmonių sąžinę ir sudarys teisingą jų nuomonę apie mūsų vertingumą.

Panašiai yra ir tautinėje mūsų kovoje už laimingą savo ateitį. Jei, pavyzdžiui, norime tautines mažumas padaryti nekenksmingas ir net grąžinti suklydusius savo brolius į tautinę pastogę, stiprinkime kultūrinės kūrybos dirvą. Eidami šituo keliu negalime anksčiau ar vėliau nelaimėti, ir mūsų laimėjimas bus ne laikinas ir iliuzinis, bet pastovus ir tikras.

Baigdamas turiu dar šį tą pasakyti apie tikrąjį patriotizmą kaip asmens derinimą su žmonija per tautos tarpininkavimą. Kaip buvo jau matyti pirmiau, savo civilizacijos turiniu tauta gali turėti visuotinės reikšmės žmonijos istorijoje. Visa žmonija pati neturi savo reiškimuisi individualinės lyties, kokia tautai yra tautinis individualumas. Todėl asmuo, kuris kaip vienos kurios tautos narys reiškiasi savo gyvenime bei veikime savo tautybės lytimis, prieina prie žmonijos esmės per visuotinį tautinės savo civilizacijos turinį. Mylėdamas ne tik individualinę savo tautybės lytį, bet ir visuotinį tautinės civilizacijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti visuotinių žmogaus dvasios savybių, o sykiu ir pačios žmonijos. Nacionalistas, gerbiąs visų pirma ir labiausiai tautinės individualybės lytį, negali pakilti prie aukštų humanitarinių jausmų, kurie apimtų visą žmonijos platumą, nes formalistinis reakcinis jo šovinizmas savo tariamuoju patriotizmu paprastai teapima vienminčių žmonių būrelį. Tikras patriotas per visuotinį tautinės civilizacijos turinį siekia pačios žmonijos širdies, nes jis nusimano, jog tautybė tobulėja, didėjant, viena vertus, jos reiškimosi lyties individualui, o antra vertus,— jos bendro žmogiškojo turinio visuotinumui. Žmonijos dvasia nesireiškia kitaip, kaip tik per tautines individualybes, bet todėl ir atskiras asmuo negali prie jos eiti kitaip, kaip gerai suprasto patriotizmo žygiais. Šitas patriotizmas liepia susipratusiam asmeniui rūpintis savo tautybės visuotiniu turiniu ir sykiu mylėti visas kitas tautybes kaip savąją, nes visos tautinės lytys yra pašauktos būti žmonijos dvasios nešėjomis ir reiškėjomis. Iš to aiškėja, kaip tikras patriotizmas privalo derinti atskiro asmens kūrybą su idealia visos žmonijos esme.

Sykiu reikia pripažinti, jog šitoks atskiro asmens ir visos žmonijos derinimas įgauna vis daugiau realumo, kai ekonominis, politinis ir kultūrinis tautų bendradarbiavimas vis labiau apsipavidalina organizuotomis lytimis. Istorija apskritai, ir ypač paskutinių laikų istorija, pakankamai suteikė mums įrodymų, jog kultūrai žengiant pirmyn izoliuotas tautų gyvavimas pasidaro vis labiau negalimas. Didėjant kultūros pažangai tautų gyvenimas susipina tarp savęs įvairių įvairiausiais ryšiais taip, kad šioks ar toks bendradarbiavimas tampa tiesiog neišvengiamas. Bet, antra vertus, reikia pasakyti, jog gretimais su šituo vyksmu eina kitas vyksmas, kuris stiprina tautinės individualybės jausmą ir kelia reikalą ginti šitą individualybę nuo neteisėtų pasikėsinimų. Ir čia taip pat pasirodo, jog tautų universalizacija eina vienu žingsniu su jųjų individualizacija. Todėl siektinas tikslas, arba idealas, čia tegali būti laisvas ir harmoningas tautinių individualybių sugyvenimas pasaulinėje tautų sąjungoje. Kiek mūsų laikai vadovavosi sveiko instinkto balsu, tiek aiškiai jie užbrėžė šitą idealą, bet pirmasis padarytas šita kryptimi bandymas yra taip toli nuo pilno subrendimo, kaip pirmas vaiko kojukės kilstelėjimas nuo tvirtų suaugusio vyro žingsnių. Tačiau tikėkimės: idealas, turįs realią atramą tikrovėje, negali pasilikti bergždžias žmonijos sąmonėje, nors ir pirmasis bandymas jį labiau kompromituotų, negu gintų.

Tautinių individualybių bendradarbiavimas žmonijos visumoje yra reikalingas dar tuo atžvilgiu, jog jokia viena kuri tautybė negali išreikšti viso žmonijos dvasios turtingumo. Tautinis pašaukimas, pareinąs nuo aplinkybių, kuriomis tautai teko ir tebetenka gyventi, stumia ją labiausiai realizuoti savo gyvenime bei veikime vieną kurį visuotinės reikšmės uždavinį, bet kartu, antra vertus, tarsi apriboja kultūrines tautos galimybes. Dėl to tautoms kyla reikalas pasidalyti kultūrinės kūrybos darbu, taip sakant, specializuotis; bet dėl to gimsta reikalas ir pasidalyti šitokio darbo rezultatais. Tokiu būdu tautinės individualybės papildo viena kitą, ir tik harmoningas jų visetas gali sudaryti tai, ką vadiname visos žmonijos vardu. Todėl tikras patriotas, eidamas savo tautos pašaukimu ir dirbdamas kultūrinės kūrybos darbą, dirba ir visos žmonijos naudai, o naudodamasis tautų bendradarbiavimo vaisiais pats naudojasi žmonijos turtais.

Taip dalykams susiklosčius yra neabejotina, jog tikrą tautos vertingumą privalu matuoti pagal tai, kiek visuotinio turinio arba bendrai žmogiškosios dvasios yra realizuota tautinėse jos civilizacijos lytyse. Pagal tai matuojama ir tikra tautos reikšmė plačioje žmonijos draugijoje, ir moralinis jos įsigalėjimas pasaulyje. Pageidauti šitokio įsigalėjimo tautų šeimynoje — reiškia padaryti nuoseklią išvadą iš pageidavimo savo tautai gerai suprastos didybės. Kiekvienas imperialistinis užsimojimas, paremtas bet kuria prievarta, yra nelygstamai smerktinas, o pastangos vadovauti žmonijai kuriamosios dvasios žygiais ne tik yra pateisinamos, bet ir sudaro vieną iš tikro patriotizmo reiškimosi lyčių. Tik, deja, šitos pastangos paprastai karikatūrinamos imperialistinių instinktų, kaip kad yra paprastai karikatūrinamas tikros didybės pageidavimas savo tautai.

Senovės istorija mums duoda ryškių pavyzdžių, rodančių, jog dvasinis tautos vadovavimas žmonijai esti kartais atvirkščiai proporcingas materialinei jos galybei. Galingoji Roma užkariavo mažą Graikiją, bet šitos Graikijos vienas tik Atėnų miestas bene bus daugiau padaręs humanitarinei naujosios gadynės kultūrai negu didžioji Romos imperija. Šitos kultūros dvasiniu lobiu mūsų kultūringas pasaulis nenustoja šiaip ar taip tebegyvenęs iki šiolei. Bet dar mažesnė už graikus žydų tautelė, nepasireiškusi senovėje jokiais materialinės galybės žygiais ir taip pat Romos užkariauta, pralenkė net graikus savo moraline reikšme naujajai gadynei. Nesuskaitomi milijonai žmonių dabar, kaip ir per ištisą šimtmečių eilę, teberiša kasdienį savo gyvenimą su įvykiais, buvusiais mažojoje Palestinoje žydų tautos pašaukimo išdavomis. Štai pavyzdžiai, kaip privalu suprasti savo tautos didybę ir realizuoti ją ne tik vienu kuriuo laiku apribotame savo gimtajame krašte, bet visame pasaulyje ir ilgiems amžiams.

Apie tai ypatingai svarbu nusimanyti mažoms tautoms, nes, anot prof. M. de Munnynck'o, „apvaizda rodosi esanti atėmusi joms materialinę jėgą, kad jos remtųsi vien dvasios jėgomis" („Romuva", Nr. 2, p. 17). Eidami šia kryptimi mes ne tik pajėgsime apsiginti nuo savo priešų, bet surasime dar savo tikrąją didybę, kuri nebus apribota nei mūsų teritorijos sienų, nei mūsų gyvavimo laiko. —  Tad jei turėčiau parinkti mūsų tikram patriotizmui sintetinį įbalsį, parafrazuodamas Mickevičiaus Konrado žodžius, tarčiau: „Supinkime iš brangios tėvynės gyvą dainelę Ir padarykim iš jos pasigėrėjimą amžiams".

Kaunas, 1923 m. kovo m. 11 d.

Spausdinama iš Stasys Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. 1991 m. Kaunas: Šviesa. Straipsnių rinkinys: „Leituvių tauta ir jos ugdymas" (1923 m. kovo m. 11 d., Kaunas).

Susiję

Stasys Šalkauskis 9161982489532006291

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item