Mark Dooley. Apie kultūrinius karus, Rogerį Scrutoną ir Europos leftizmo sostinę

Praėjusiais metais atradęs žurnalą "The European Conservative", pradėjau pastebėti Dr. Mark Dooley, vieno iš žurnalo redaktorių, straipsnius. Airių filosofas ir žurnalistas Dooley glaudžiai bendradarbiavo su 2020 m. mirusiu įtakingu filosofu ir rašytoju seru Rogeriu Scrutonu, pagarsėjusiu tradicinės estetinės ir politinės filosofijos gynėju. Dooley yra Scrutono literatūrinio testamento vykdytojas. Jis dešimtmetį dėstė filosofiją Dublino universitetiniame koledže, buvo "Sunday Independent" ir "Irish Daily Mail" apžvalgininkas, parašė keletą knygų apie filosofiją, teologiją ir užsienio reikalus.

Dr. Dooley neseniai atsakė į keletą klausimų apie dabartinę Airijos padėtį, Scrutono palikimą ir vadinamuosius "kultūrinius karus". Jį kalbina Julianas Kwasniewski iš "Catholic World Report".

- Ar galite šiek tiek papasakoti apie savo kilmę, jus formavusias įtakas ir konkrečius savo darbus?

- Markas Dooley. Gimiau ir mokiausi Airijoje. 1992-2003 m. dėsčiau filosofiją Dublino universitetiniame koledže, kur taip pat buvau Johno Henry Newmano teologijos stipendininkas. Po to nusprendžiau pradėti visuomeninį gyvenimą, nes tikėjau, kad filosofijos ir teologijos pamokos turi pasiekti platesnę auditoriją, jei norime, kad jos išliktų ir klestėtų. Todėl 2003 m. tapau Airijos perkamiausio laikraščio "Sunday Independent" apžvalgininku.

Daugiausia rašiau apie užsienio reikalus, tačiau ne tik. Tai buvo prieštaringai vertinama skiltis, nes joje dažnai buvo ginamas Irako karas ir stengiamasi atskleisti radikalaus islamo keliamą grėsmę Airijai. Kitaip tariant, kalbėjau kaip viešasis intelektualas, palikęs saugų universitetą ir išėjęs į žurnalistikos erdvę. Vis dėlto toliau leidau eilę knygų apie filosofiją ir teologiją, ypač apie Kierkegorą, šiuolaikinę teologiją ir Derrida.

Tačiau 2006 m. išėjau iš "Sunday Independent" ir pradėjau rašyti rubriką "Moraliniai klausimai" laikraštyje "Irish Daily Mail", kuriame likau dirbti 12 metų. Taip pat pradėjau dėstyti filosofiją Airijos nacionaliniame universitete Maynooth, kuriame įsikūrusi Nacionalinė kunigų seminarija. Ten būdamas sužinojau apie keletą skandalingų istorijų, susijusių su kunigų ugdymu, kurias atskleidžiau "Daily Mail".

Šią temą taip pat aptariau savo knygoje "Kodėl būti kataliku?" (2011 m.), kurioje siekiau apginti popiežių Benediktą XVI nuo koordinuotų išpuolių, kilusių paaiškėjus apie dvasininkų seksualinį vaikų išnaudojimą. Šiandien esu žurnalo "The European Conservative" redaktorius ir toliau plačiai publikuoju knygas bei straipsnius.

- Esate pavadinęs Airiją "pabudusios (woke - įsitikėjusios leftizmo ideologija) Europos sostine". Ar galėtumėte teigti, kad sparčios kultūrinės ir religinės permainos Airijoje per pastaruosius 40 metų daugiausia yra bandymas įrodyti, kad Airija nebėra istoriškai atsilikusi, izoliuota ir katalikiška?

- Taip, tai iš esmės tiesa.

Kai gavome nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, buvo siekiama įtvirtinti katalikišką tapatybę. Iš tiesų airiškoji tapatybė buvo katalikiškoji tapatybė. Nebuvo nė vienos Airijos gyvenimo srities, kurioje nebūtų buvę Bažnyčios įtakos. Tačiau siaubingi atskleidimai dėl vaikų seksualinio išnaudojimo visiškai pakirto Bažnyčios moralinį autoritetą Airijoje ir galiausiai lėmė jos tragišką nuosmukį šiandien.

Tuo pat metu pažangiosios jėgos įžvelgė savo galimybę ir agitavo už socialinius pokyčius, kurie ne tik prieštaravo katalikiškam mokymui, bet ir siekė išgyvendinti katalikybę iš visų Airijos gyvenimo sričių. Ir štai dabar mes pasukome į kitą kraštutinumą: šalį, kuri beatodairiškai palaiko kiekvieną budelį ir religiją laiko laisvės priešu. Žinoma, "laisvė", apie kurią jie kalba, yra visai ne laisvė, o leidimas daryti, ką nori.

Hegelis tai vadino "hedonizmu", kuris reiškė priklausomybę, prisidengusią laisve.

- Anglosferos politikos ir globalistinių nuostatų kontekste, kaip manote, kas šiandien išlieka airių mentalitete, kas visada skiria juos nuo Anglijos ir Amerikos?

- Manau, kad Airija neturi gilaus patriotizmo jausmo, kuris būdingas Didžiajai Britanijai ir Amerikai. Ji turi tamsią nacionalistinę gyslelę, kurią visų pirma įkūnija Sinn Fein, komunistų partija, susijusi su IRA, ir kuri gali perimti valdžią per kitus visuotinius rinkimus.

Tačiau gili meilė tėvynei, jos tradicijoms, pasiekimams ir spindintiems žygdarbiams nėra Airijos gyvenimo bruožas. Amerika ir Didžioji Britanija yra išdidžios ir didžios tautos, nebijančios garsinti savo praeities, tačiau Airiją visiškai suvalgė Europos Sąjunga ir dabar ji labiau didžiuojasi "pasididžiavimu" nei savo istoriniu paveldu.

- Kai kalbama apie genderizmo ideologiją, katalikų vadovai linkę ignoruoti šią problemą, nors ji kėsinasi į kasdienį krikščionių gyvenimą visame pasaulyje. Kokių konkrečių žingsnių, be pažodinio "queer" smerkimo, gali imtis skaitytojai, kad pasipriešintų jos diktatūrai?

- Kai abejoju, visada kreipiuosi į šv. Paulių. Jis nebijojo kentėti už tiesą, net jei tai reiškė fizines kančias. Krikščionys neturi kito pasirinkimo, kaip tik sekti jo pėdomis.

Tačiau, kad tai padarytume, turime žinoti, kas yra tiesa. Per mažai krikščionių žino nuostabią išgelbėjimo žinią, kurios Paulius mokė savo laiškuose, žinią, kuri parodo, kas mums atsitiko per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Todėl turime suprasti, kas yra ši žinia ir kodėl ji yra raktas į sėkmingą kovą su vyraujančia kultūra.

Matote, nemanau, kad mes dalyvaujame kultūriniame kare. Veikiau kovojame dvasinį mūšį, o tam reikia dvasinių ginklų. Jei manome, kad tai tik kultūrinis karas, mes jau pasidavėme, nes mūsų priešininkai kontroliuoja kultūrą. Tačiau kai į tai žvelgiame dvasinėmis akimis, tampa aišku, kad turime būti pasirengę kalbėti ir gyventi tiesa taip, kad mūsų nebūtų galima tipizuoti ar atmesti. Turime, kaip nurodo Paulius, pagardinti savo žodžius druska, nes tas, kuris kalba su malone, visada bus išgirstas. Tai taip pat reiškia sekti Pauliumi, kuris Laiške efeziečiams mus įspėja: " stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją".

Paprasčiau tariant, turime būti pasirengę Evangelija pasipriešinti kultūrai, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti. Tačiau, žinoma, pirmiausia reikia žinoti, kas yra Evangelija.

- Kokią valdymo formą apibūdintumėte kaip Airijos politinę tradiciją? Kaip vertinate pastaraisiais metais atsinaujinusį susidomėjimą katalikiška Habsburgų monarchija? Ar manote, kad tai galėtų būti politiškai naudinga?

- Airija yra konstitucinė demokratija, respublika, pamažu išsivadavusi iš britų kolonijos statuso. Dažnai tai buvo daroma ginklu, ir tamsus tos niūrios praeities šešėlis vis dar persekioja airių psichiką, nepaisant to, kad budeliai bando tai paneigti. Kad ir kokių privalumų turėtų Habsburgų monarchija, Airijoje ji niekada nebus vertinama palankiai.

- Kartais girdžiu žmones sakant, kad Bažnyčia Airijoje, palyginti su Amerika, "vis dar tebėra dešimtajame dešimtmetyje". Ar galite atsakyti į šį teiginį?

- Airijos Bažnyčia labai stengiasi nuraminti visas tas jėgas, kurios siekia jos išnykimo. Ji atsisako ginti save ar savo mokymą, bijodama susipriešinti su priešais. Dėl to ji nuolat atitolina tuos, kurie jai ištikimi.

Ir vėl Airijos Bažnyčioje nėra šventojo Pauliaus, nėra nė vieno, kuris galėtų pasipriešinti beprotybės bangai, bijodamas atšaukimo ar žiniasklaidos pasipriešinimo. Taigi, turime baimės apimtą Bažnyčią, kuri mieliau lenda žemyn, nei gina savo įsitikinimus.

Tai nereiškia, kad nėra puikių kunigų ir bažnyčių, kuriose tikintieji gali gauti tiesą. Tačiau jų yra nedaug. Santykinai Amerika turi stiprią Bažnyčią ir keletą labai drąsių vyskupų. Deja, Airija neturi nei vieno, nei kito.

- Ar manote, kad Vengrija, kurioje galioja griežtai krikščioniški ir šeimą palaikantys įstatymai, sabotuos bendrą Europos sekuliarizaciją?

- Ne, nemanau, kad taip nutiks paprasčiausiai todėl, kad sekuliarizacijos rykštė yra pernelyg gili. Tačiau ji primena Europai, kad yra stiprių pasipriešinimo židinių ir kad tiesa vis dar turi išdidų ir garsų balsą.

- Glaudžiai bendradarbiavote su seru Rogeriu Scrutonu, o dabar esate jo literatūrinės kūrybos vykdytojas. Kaip iš pradžių užsimezgė šis airių ir anglų filosofų bendradarbiavimas ir draugystė?

- Pirmą kartą susidūriau su Rogeriu, kai jis lankėsi Dublino universiteto koledže maždaug 1990 m. Buvau sutikęs visus didžiuosius filosofijos žinovus, bet jis buvo visai kitoks. Jis man priminė Kierkegaard'ą, nes kalbėjo ir atrodė kaip XIX a. intelektualas. Jis man padarė didelį įspūdį ir kaip žmogus, ir kaip mokslininkas. Iš tiesų čia buvo žmogus, kuris kalbėjo tiesą, nepaisydamas pasekmių, - žmogus, kuris grakščiai pasipriešino to meto liberaliai ortodoksijai vardan aukštos kultūros, šventumo ir grožio. Jis buvo pavyzdys visiems, norintiems žinoti, kaip pasipriešinti kultūros ir dvasinio gyvenimo korupcijai.

Rašydamas laikraščiui "Sunday Independent" pradėjau suvokti, kad Rogerio konservatizmas nėra tik angliškas variantas, bet tikras ir autentiškas Hegelio ir Burke'o konservatizmas. Nuo tada jis pradėjo daryti įtaką viskam, ką rašiau, ir mes tapome ilgalaikiais draugais. 2009 m. išleidau pirmąją knygą apie jį - intelektualinę biografiją Roger Scruton: The Philosopher on Dover Beach, kuri kitais metais, minint penkiolikos metų sukaktį, bus išleista iš naujo. Po to sekė knygos The Roger Scruton Reader (2009 m.), 2016 m. Conversations With Roger Scruton (Pokalbiai su Rogeriu Scrutonu), o 2022 m. - Against the Tide: The Best of Roger Scruton's Columns, Commentaries Criticism (Prieš srovę: Geriausios Rogerio Scrutono esė, komentarai, kritika).

- Kaip žmogus, gerai susipažinęs su Scrutono kūryba, kurią iš jo knygų rekomenduotumėte kaip įvadą į jo mintis?

- Pradedantiesiems rekomenduočiau "Pokalbius su Rogeriu Scrutonu" (Conversations With Roger Scruton), nes jie apima visus jo gyvenimo ir kūrybos aspektus. Filosofija: Principai ir problemos yra puiki jo filosofijos sintezė, o Kultūra yra svarbi: Tikėjimas ir jausmai apgultame pasaulyje nagrinėja, kas gresia dėl kultūros degradacijos ir kaip ją ištaisyti.

Tiems, kurie nori susipažinti su jo religine mintimi, rekomenduoju knygas The Soul of the World ir The Face of God. O tiems, kurie domisi jo marksizmo, egzistencializmo ir postmodernizmo kritika, reikėtų perskaityti Fools, Frauds and Firebrands apie naujosios kairės mąstytojus.

- Neseniai publikuotame straipsnyje apie viešąjį diskursą kalbate apie "širdies sodybą" (homestead of the heart). Ar tai jūsų, ar Scrutono frazė? Ir kaip manote, ar pakanka širdies sodybos, ar mums reikia tikrų sodybų ir bendruomenių, kuriose katalikai galėtų atsiskirti nuo šiuolaikinio pasaulio ir gyventi paprasčiau?

- Tai mano frazė. Kartais, o ypač laikais, kuriais gyvename, žmonės negali susiburti į bendraminčių sielų bendruomenes. Pasaulis susiskaldęs ir jokia internetinė bendruomenė negali suteikti to, ką gali tikros bendruomenės. Štai kodėl širdies sodyba tokia svarbi, nes ji leidžia bet kuriam iš mūsų ieškoti prieglobsčio puikios muzikos grožyje, mūsų dieviškosios liturgijos dvasinėje didybėje ir darbuose tų, kurie mums kalba apie kilnesnį ir aukštesnį gyvenimo būdą.

Tai ne pabėgimas, bet būdas rūpintis siela, kad, sugrįžę į sūkurį, pamatytumėte, koks jis yra, ir, paragavę iš tiesos lovio, galėtumėte geriau nukreipti kitus į šviesą.

versta iš catholicworldreport.com