Vytautas Radžvilas. Pastaba apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį

Rengiamo susidorojimo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktoriumi prof. Adu Jakubausku aplinkybėmis pats mėginimas atleisti LGGRTC vadovą yra istorinis ir geopolitinis su 1990 m. kovo 11-osios Aktu nesusitaikiusių ir trokštančių atsirevanšuoti Sąjūdžio „nacionalistams” užsienio ir vidaus jėgų ėjimas, kurį šachmatų terminais galima vertinti tik kaip šachą Lietuvos valstybei. 

Neįstengiantiems ar nedrįstantiems tuo patikėti belieka priminti, kad jau aiškėja ir yra nesunkiai numatomas kitas artėjančių prie pergalės laimėtojų ėjimas, kuris taptu paskutiniuoju, nes užbaigtų šią ilgai trunkančią partiją paskelbdamas tai valstybei matą.

J. Noreikos-Vėtros atminimo lendą sudaužęs ir iš Lietuvos teisingumo atvirai besityčiojantis S. Tomas anaiptol ne marginaliame internetiniame portalėlyje tiksliai aprašo, kaip toliau rutuliosis šios partijos scenarijus. Kai tik bus vėl pareikalauta pripažinti K. Škirpą ir J. Noreiką-Vėtrą nacių kolaborantais, kartu prasidės ir nauja, kur kas didesnė nei visos buvusios iki šiol, Laikinosios vyriausybės diskreditavimo ir juodinimo kampanija. 

O tada jau neišvengiamai iškils S. Tomo rašinyje tiesmukiškai, be jokios dūmų uždangos, įvardytas V. Landsbergio-Žemkalnio vaidmens Lietuvos istorijoje klausimas. Jo esmė ir potekstė visiškai aiškūs: jeigu J. Noreika yra nacių kolaborantas ir nusikaltėlis, kaip dar didesnis kolaborantas ir nusikaltėlis gali nebūti Laikinosios vyriausybės ministras V. Landsbergis-Žemkalnis, paskyręs jį eiti Šiaulių apskrities viršininko pareigas? 

Vadovaudamasis nuostata, kurią vis griežčiau bus spaudžiama oficialiai pripažinti Lietuva, kad Laikinoji vyriausybė buvo tik nacistinės Vokietijos kolaborantai ir paklusnios marionetės, S. Tomas retoriškai klausia, kodėl tos vyriausybės nariui buvo leista sugrįžti į okupuotą Lietuvą, kai kitų nacių bendrininkų net už menkesnius nusikaltimus laukė žiaurios bausmės. Tuo remdamasis jis daro logišką išvadą, kad tokia malonė galėjo būti suteikta tik todėl, kad V. Landsbergis-Žemkalnis buvo NKVD/KGB agentas. 

Tad jeigu nacių kolaborantais ir nusikaltėliais būtų pripažinti J. Noreika ir juo labiau į vokiečių kariuomenės okupuotą Lietuvą net neįkėlęs kojos K. Škirpa, o G. Landsbergio-Žemkalnio vardas būtų nutylimas ir liktų paraštėse, kiltų ne tik dvigubų standartų klausimas. S. Tomo kaltinimas V. Landsbergiui-Žemkalniui buvus KGB agentų įgytų didžiulį svorį. Išeitų, kad nacistinio nusikaltėlio bendradarbiavimas su sovietais yra indulgencija, išrišanti visas tikras ir tariamas nuodėmes.

Tačiau Lietuvos valstybei parengto politinio, moralinio ir galiausiai teisinio mato esmė glūdi kitur. V. Landsbergis-Žemkalnis yra asmuo, kurį prof. V. Landsbergis už parankės atvedė į Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūną ir kuris buvo sutiktas didžiulėmis jo dalyvių ovacijomis. Būtent jis paskelbė suvažiavimo pradžią. Štai čia ir tyko tas lemtingas pasalūniškas klausimas: tai kas vis dėlto atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą? Nacių parankinis, KGB agentas ar dvigubą žaidimą žaidęs ir abu vaidmenis tuo pat metu atlikęs asmuo?

Viešai Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje Kremliaus ir jo draugų, o ne kol kas tik S. Tomo rašinyje iškelta tokia alternatyva – štai kaip atrodys Lietuvos valstybei skelbiamas matas. Ši alternatyva – jeigu LR Seimas paslaugiai pravers duris ją skleisti – ir yra tas N. Putinaitės ir jos bendraminčių rašiniuose jau pradėto triūso siekiant „deherojizuoti” ir „demitologizuoti” Sąjūdžio istoriją konceptualus išeities taškas. 

Ir šis darbas bus tęsiamas, kol, eskaluojant Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą atidariusio prof. V. Landsbergio tėvo klausimą,1990 m. Lietuvos valstybės atkūrimo aktą paskelbusią „nacionalistinę” ir „profašistinę” AT ir pirmąją atkurtos Lietuvos vyriausybę ištiks 1941 m. Laikinosios vyriausybės likimas. Kremlius tam pastangų ir lėšų nepagailės.