Tomas Čyvas. Nebūtume nė pagalvoję

Prieš tris dešimtis metų Sausio 13-ąją buvau prie tada mano laisvės fakelu laikytos Lietuvos Televizijos durų. Stiklinių. Prie tų pačių, kurias išdaužė sovietinio spec. pajėgų dalinio „Alfa“ smogikai. Jos buvo neužrakintos, bet išdaužyt smagiau nei atidaryt. 

Tada žiniasklaidoje nedirbau. Buvau šiaip pirmakursis studenčiokas - vaikas kare be ginklo.  Kaip ir daugelis iš mūsų. Buvau, net meluodamas mamai, kad esu kitur. Buvau, nes negalėjau išduoti kitų. Nes tikėjau, kad yra galimybė išsibrauti iš karinio komunistinio konclagerio, kur dusina nuo vienos oficialios tiesos. Buvo baisu? Tikrai taip. Tave apšviečiantis prožektorius nuo šarvuočio ir spėlionė - nušaus ar ne - jau mielas prisiminimas saldžiam sapnui. Kitų detalių čia nevartysiu. 

Ten viskas buvo tikra, nebuvo galimybių apsimesti. Ribinė situacija ir jaunam ir senam. Nebuvo neužmirštuolių atlapuose, kurios asocijavosi veikiau su pionieriškomis okupantiškomis apeigomis. Nebuvo Mykolo Burokevičiaus mokinės Dalios Grybauskaitės. Po to ji man interviu pasakys, kad „patriotas ne tik tas, kuris gatvėj“, o kitiems, kad kariavo „mažą vidinį karą“. Tada mes nežinojome, kad jos vidiniame kare laimės nugalėjusiųjų pusė ir instinktas būti valdžioje bei gerai gyventi. Apskritai apie ją ir jos lengvai išvartomą kailį nežinojome. Juolab nebuvo noro kovoti už galimybę klausytis jos tiradų tokiomis progomis.

Tada nenumanėme, kad ši ponia ateis į valdžią, kurios ir tesiekė visą gyvenimą, bei 10 metų stiprins specialiųjų tarnybų galias iki sovietinio KGB lygio. 

Tada nenutuokėme, kad po trijų dešimtmečių reikės matyti jos ir jos pasekėjų, naujo tipo „partškolos“, kuria tapo Vilniaus universiteto TSPMI, oficialią ir neginčijamą tiesą. 

Nesuvokėme, kad neva nemokame skirti berniuko nuo mergaitės ir „lyčių“ galima išgalvoti kiek tik nori. Nesitikėjome, kad už abejonę šiais kliedesiais galėsi būti teisiškai persekiojamas, kaip už „antitarybinę propagandą“ okupacijos gadynėje. Nesitikėjome, kad po trijų dešimtmečių vertybėmis vėl bus paskelbtos niekšybės. Tokios, kaip kaip žmonių - net draugų ir artimųjų -  skundimas bet kuria proga, cenzūra, „netinkamos“ literatūros perrašymas, filmų draudimai. Nenumanėme, kad kovą prieš „socialistinės realybės šmeižimą“, siekiant pateisinti burnų užčiaupimą, idealiai pakeis kova prieš „patyčias ir neapykantos kalbą“. Neišėjo įtarti, kad vaikus vėl oficiali propaganda nuteikinės prieš tėvus ir skelbs „visuomenės nuosavybe“.

Niekaip negalėjome atspėti, kad matysime pasaulį, kuriame mada taps bučiuoti kažkieno kojas vien todėl, kad jos juodos, baltos ar geltonos. Į galvą nešovė, kad Harriet Elisabeth Beecher Stowe, galės būti laikoma rasiste vien todėl, kad su meile ir empatija vartojo savo aboliucionistinėje knygoje žodžius „negras“, „negriukas“.

Neįsikirtome, kad gali nutikti taip, jog ir vėl atsiras cenzoriai, pasivadinę „faktų tikrintojais“, kurie patys tuos faktus grupuos pagal užsakymą. Nežinojome, kad Paryžių tie patys Vakarai, į kuriuos taip veržėmės, leis paversti Islamabado priedu, o Berlynas, „multi-kulti“ eksperimentų dėka virs purvina pamazgų duobe. 

Ir jau niekaip, niekaip nesitikėjome, kad už panašius žodžius galėsi būti apšauktas „sovietine atgyvena“ ir „Kremliaus agentu“. Ir kad tave tokiu vadins net neva vakarietiški šnekoriai, kuriems prorusiškumo kriterijais taps požiūris į lytinius santykius, tualetų bendrumą ar atskirumą. Ir tai oficialiai eskaluos ta pati Lietuvos Televizija. Ta pati, kurią gynėme.

Ir visgi - viską mes darėme teisingai. Beprotybės visgi save galiausiai suėda pačios, kaip jos bebūtų apipavidalintos: svastikomis, pjautuvais kūjais ar vaivorykštėmis. Komunizmai, kaip jie bebūtų projektuojami, nepasistato ir nepasistatys. Bėda tik ta, kad rojaus žemėje, visuotinės lygybės projektai visada palieka klaikiai kruvinus pėdsakus. Bet nieko - ištversime.

Todėl sveikinu visus su iškilios dienos trisdešimtmečiu. Už tai, kad tada laimėjome, nors i būdami nepatyrę bei naivūs. Gal dėl to ir pavyko. Griuvus geležinėms uždangoms bent jau po pasaulį pakeliauti buvo galima, kuo labai džiaugiuosi. 

P. S. Buvau nuėjęs į tą pačią vietą, kur tada buvau, ir šiandien. Ačiū Dievui, tautiniai pilietiškieji prievaizdai nenušovė ir nieko niekuo neužkrėčiau.