Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją
D. Pipo (DELFI) nuotrauka Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkreč...
https://www.propatria.lt/2020/05/vytautas-sinica-mariui-ivaskeviciui.html?m=0
 |
| D. Pipo (DELFI) nuotrauka |
Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.
Užtat verta atkreipti dėmesį, kaip Ivaškevičius formuoja „Aš versus Jie“ paveikslą savo skaitytojams. „Jie“ („propatriniai“?) – perskaitę dvi knygas ir matę vieną baletą, vietoje MO muziejaus ir krantinės vamzdžio kultūros besirenkantys čipsus ir alų ant fotelio. Kas tokiu vaizdiniu pasakoma? Žinoma, kad yra arba toji jo atstovaujama krantinės vamzdžio kultūra, arba akultūra, bekultūrinio žmogaus sėdėjimas riaugint nuo alaus ant fotelio. Na o nekultūringi dvi knygas skaitę žmonės, žinoma, neturi teisės vertinti nei kultūros, nei jos finansavimo.
Būtų labai patogu, jeigu taip būtų. Tada niekas nesuprastų, kad iš tikrųjų susiduria ne „kultūra prieš nekultūrą“, o dvi skirtingos vizijos, kokia kultūra vertinga ir kokia ji turi būti. Nes kultūros yra skirtingos ir vargiai suderinamos. Šiandien Lietuvoje susiformavęs kultūros establišmentas ar tiesiog klanelis, kuriame aukštinama Ivaškevičiaus tipo kultūra su savo prasmėms talpiais kalneliais Lukiškėse, krantinės vamzdžiais, ŠMC lemiamu vaidmeniu kultūros lauko galios santykiuose ir, žinoma, projektiniu finansavimu iš Kultūros tarybos maloningosios rankos. Natūralu, kad jis ją gina. Jis joje klesti.
Tačiau alternatyva nėra alus ir čipsai. Yra istorinis romanas kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir yra istorinis romanas kaip Renatos Šerelytės. Yra Sabaliauskaitės tipo proza ir yra Granauskas. Yra slem poezija ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Ir teatras yra ne tik postmodernus, bet ir Nekrošiaus, ir Kazlo, ir Vaitkaus. Yra Vinco Grybo ar Gedimino Karaliaus monumentalistinė skulptūra ir yra „Krantinės arka“ ir „ Laisvės kalva“. Yra Liebeskindo architektūra ir yra naujojo klasicizmo architektūra. Yra ŠMC šiknaskylių fotografijų parodos ir yra Antano Sutkaus fotografija. Visa tai nėra asorti, iš kurio visi renkasi ką nori ir kas kam patinka. Ne pasakoje gyvename.
Yra dvi kultūros sampratos ir galios kova tarp jų. Kultūra, skirta apsupti žmogiškąjį pasaulį grožiu, kurio estetiškumas akivaizdus be jokių specializuotų studijų, ir yra kultūra, skirta stebinti ir šokiruoti, visus estetinius ir profesinio tobulumo klausimus paverčianti patogiai subjektyviais ir taip tampanti idealia vieta klestėti menkystoms. Šiandieninėje Lietuvoje ŠMC kultūros samprata, ginama Ivaškevičiaus, yra suėmusi visus galios svertus ir projektinių pinigėlių dalybas, menininkų rengimą (Dailės akademijos požiūris į monumentalistiką?), o kitai kultūros sampratai palikta teisė gyvuoti paraštėse, savo susikurtose ramybės oazėse, be valstybės paramos, gerai jeigu be naujojo kultūros elito persekiojimo. Yra meno sritys, kuriose kūryba komercializuojama ir čia verčiausi menininkai puikiai atsiskleidžia, nors ir komercinio meno tendencijas sugeba ženkliai paveikti tai, kokį „gerą skonį“ transliuoja esamas postmodernaus meno elitas. Yra meno sritys, kurias dėl pačios jų prigimties valstybė privalo išlaikyti, ir čia „neteisingos kultūros kūrėjai“ tampa postmodernaus (o teksto atveju neretai ir antivalstybiškai propagandinio) meno kūrėjų klikos aukomis.
Marius Ivaškevičius pagrįstai jaučia pareigą pasirūpinti, kad tokios takoskyros niekas neišvardytų. Pagal jį, yra šokiravimo kultūra arba jokios kultūros. Supratus ir garsiai įvardijus, kad tai paprasčiausia demagogija, laikas išsikelti tikslą šią situaciją pakeisti.
Autorius yra Vilniaus universiteto doktorantas, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas.
22 komentarai
Ne į temą. Įdomu, kur deda akis toksai “pilosopas” Vytautas Vyšniauskas, su paaugliškais kaprizais atsiribojęs nuo ProPatria veiklos, neva anie “nepagrįstai” užsipuolė vargšą “pisatielių”, kuris tikrai tikrai nedergė partizanų, neišsityčiojo iš pokario kovų bei jų prasmės, viskas buvo tik ištraukiama iš konteksto ir išpučiama. Savo vėlesniais pasisakymais ir kūriniais degradas ivaška tik įrodinėdavo, kad ProPatria dėl jo visgi neklydo. Tai arba “pilosopas” visai nusifilosofavo į lankas, norėdamas pavaidinti super duper objektyvų, arba tikrai gavo per snapelį už savo galingą kalbą Seime ir dėjo į krūmus. O gaila, labai perspektyvus buvo.
Labai puikus straipsnis ir laiku. Ačiū Jums, Vytautai. Teko būti Operos ir baleto teatre, kai buvo įteikiamos Nacionalinės meno premijos, jų tarpe ir Mariui Ivaškevičiui. Savo atsakomojoje kalboje, taip vadinamas rašytojas, niekingai bjauriai kalbėjo apie savo "skriaudėjus", apie tuos, kurie neįvertinę jo "talento", šaipėsi ir verkšleno kaip prie tvoros pririštas ožys be ragų ir dar kai ko. Atrodė apgailėtinai, ir buvo baisi gėda žiūrovui būti liudininku to, kas vyko scenoje. Buvo gėda, kad tokiam apgailėtinam žmogui buvo leista užlipti ant tokios pakylos. Užtat kiti laureatai savo kalboje rodė begalinę pagarbą Tėvynei ir jos žmonėms. Šaunuoliai. Per pertrauką žiūrovai tyliai stebėjosi tokiu nesusipratimu, kaip M. Ivaškevičiaus apdovanojimu, girdėjosi žiūrovų skundas dėl griūvančių vertybių Lietuvoje, dėl neįvertintų tikrųjų rašytojų ir meno žmonių, kurie tyliai triūsia Tėvynės labui. Ir tegu jokie mariai negalvoja, kad jų "menas" paims viršų, kad jie gali naikinti mūsų garbingą istoriją. Nepraeis tokie. Laimi tas, kurio kūrinys spinduliuoja ramybe ir rodo pagarbą šaliai, jos žmonėms ir menui. Koks paukštis dergia savo lizdą? Tik labai blogas, net pirmokas tą žino.Pasimokykite, Mariuk, iš Dangaus. Pakelkite akis- ten plauko gražūs debesys, apsirengę mėlyne, ir visiems gera. O savo keiksmažodžius, prakeiksmus, patyčias, skirtas šalies žmonėms, išvemkite arba išviduriuokite, kad pradėtumėte savyje lipdyti žmogų. Kitus kaltina, prakeikinėja, plūsta, koneveikia, iš kitų šaiposi, nori keisti šalies istoriją tik labai labai labai silpnas žmogus.
Joks protingas rašytojas tokių dalykų nerašys, o ypač jei yra tikras lietuvis, taip daro tik kalaborantas, jausdamas kad už jo stovi sargas,ar sargai kurį jį apgins, ir dar premiją duos.
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1176461/alvydas-nikzentaitis-antrasis-pasaulinis-karas-ir-lietuviu-istorines-atminties-paradoksai
V.Sinicos straipsnis gana brandus ir prasmingas.Žinotina,jog lietuvių būdas pasižymintis pertekliniu polinkiu į svetimybes puiki politinė ir moralinė dirva liberalmarksimo šleivom idėjom sevešėti. O tai sudarė sąlygas kenksmingam ,,virusui",kaip ivaškevičiams,ŠMC-ui,pakrantės vamzdžio kultūrai atsirasti.Bjauriausia yra tai,kad šie ,,modernios kultūros"veikėjai įgijo jėgos galią ir valdo pagrindines Lietuvos kultūros sritis.Tad,tikėtina,kad Lietuva pagaliau sugebės atsikratyti globalistinių-kosmopolitinių ,,vertybių"išpažintojų.
Ką čia apie š.dą grafomaną daug kalbėti, tegu eina rimto darbo padirbėti, o tai parazituoja stipendijomis maitinas
ar tik vyšniukas nenubėgo paskui sorošo pinigus
iš tiesų - pritariu Anonimiškam 22.19: ivaška neveras tokios garbės, kad ProPatria skirtų jo išsišokimams visą straipsnį.
Šiaip jau ne pirmą kartą pastebiu, kad ProPatria itin jautriai reaguoja į visokių niekšelių išpuolius - o šito, mano manymu, tikrai nereikia daryti. Vos tik susiformavo ProPatria ir dar prieš įsisteiginat Nacionaliniam Susivienijimui iškart buvo aišku, kad pasipils visokių menkystų ir apmokamų provokatorių išpuoliai - ir pats geriausias būdas, beje, pagrįstas ir psichologija, yra į tokius amsėjimus nereaguoti.
Maža kas ką kur parašė ar kas ką kur pasakė - tokiems patvorių viauksėjimms neverta eikvoti nei laiko, nei emocijų, nes tokių ir panašių išpuolių bus dar tiek ir tiek ir, galimas dalykas, žymiai rimtesnių, kuomet jau tikrai reikės paruošti rimtą atsakymą.
Provokatoriai kaip tik šito ir siekia - įpainioti ProPatrią ir galbūt visą Nacionalinį Susivienijimą ne tik į menkaverčius ginčus, bet, galimas dalykas, ir į juridines komplikacijas, ir dar kaip tik artėjant rinkimams.
ProPatria ir tu, Vytautai - šalin emocijas, tokie jausmai kliudo dirbti. Nebūkite mažais vaikais - atminkite, kd žmogu, kad ir ką besakytų, pirmiausia sako apie save patį, o tik paskui apie kitus. Žmonės viską puikiausiai mato ir supranta, ir tegul jie patys bve jokio išorinio skatinimo susidaro nuomonę - kas yra kas iš tiesų.
Vytuk, dirbi Seime, turi gerą galvą, tai būk tvirtas vyras - neimk į galvą visokių pliurpalų. Štai jei apie tai būtų buvę tylėta - tas ivaškos išsišokimas būtų plaukęs ir nuplaukęs, niekas net nebūtų pastebėjęs, o po kurio laiko iš ivaškos visi tik būtų pasijuokę, o dabar pasidarė visa istorija - ir visai be reikalo. ProPatria, atminkite: kantrybė kalnus verčia.
Senieji menininkai seniai turėjo suprasti, kad dabar ne sovietmetis kur viskuo pasirūpins partija ir tėvynė. Dabar viskuo rūpintis tenka patiems. Sedėsi aptingęs, pasyvus, nesirūpinsi vadyba/lobizmu - kaip mat atsiras jauni, įžūlūs "įsisavintojai", kurie nepatingės nueiti į savivaldybę, sutarti dėl visų atkatų ir prastums surūdijusį vamzdį už kultūrą.
O aš manau, kad reaguoti į įvairių niekšelių pasisakymus reikia. Puikus V.Sinicos atkirtis. Praėjo daugiau kaip metai, o aš vis dar negaliu suvokti, kas prvertė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją suteikti tokį garbingą apdovanojimą M.I. Komisijos pirmininkė V.Daujotytė mano akyse prarado garbę.
Taip, susigadino moterėlė reputaciją. Iš dvasingosios visų literatūrinių verkšlenimų motinos tiesiog per vieną dieną tapo partizanų atminimo niekintoja.
Keistas komentaras iš šito tipo. Kaip čia buvo, kad be vėmalų apsiėjo ProPatrijos pusėn. Turbūt tikrai mėnulio fazių stipriai veikiamas žmogelis. Arba asmenybės susidvejinimas.
Tragiškas ne šitas Ivaškevičius ,o premijų skirstytojai ir jų mentalitetas )
Sėli, durniai nesėjami dygsta.
ačiū
Pritariu Unknown 2020-05-11 22:11 nuomonei.
Po to kai įvyko skandalas dėl apdovanojimo skyrimo, keletą mėnesių sekiau Ivaškevičių norėdamas jį suprasti, juo labiau suprasti jo gerbėjus.
Nors pilno paveikslo ir nepavyko išgauti, tačiau kai kurie bruožai atsiskleidė. Pagrindiniai dalykai kurie labiausiai krito į akis yra jo paviršutiniškumas ir tai, kad jis yra nemenkas savimyla. Taip pat akį rėžia jo perdėtas seksualizuotumas. Nežinant žmogaus asmeniškai sunku nuspręsti ar toks seksualizuotumas ateina iš jo paties, ar tik suvaidintas. Jei tai ne vaidyba, skirta įtikti tam tikram skaitytojui bei žiūrovui, provokuojant ir taikant į jo žemiausius instinktus, tuomet tai paaiškintų kodėl Ivaškevičius būtent taip kovo 8-oios proga veidaknygėje sveikina moteris, ir kodėl savo kūryboje skiria tiek daug dėmesio antram galui ir kitiems su dubens sritimi susijusiems reikalams.
DĖL PILIETINIŲ-PATRIOTINIŲ JĖGŲ SANTALKOS IR BENDRADARBIAVIMO LR SEIMO RINKIMUOSE
2020 m. balandžio 29 d., Kaunas
Gerbiami Centro, Kartų sąjungos ir Nacionalinio susivienijimo partijų vadovai, aktyvieji nariai, kreipiamės nuoširdžiai susirūpinę dėl Lietuvos valstybės ir mūsų žmonių, kaip politinės tautos, egzistencinio tęstinumo.
Yra nemaža tikimybė, jog nei viena minėta politinė jėga būsimuose Seimo rinkimuose neperžengs 5 proc. barjero. Ne todėl, kad minėtos politinės jėgos neturėtų iškilių lyderių ir idėjų. Tiesiog stinga lėšų, užblokuotas priėjimas prie žiniasklaidos, o didelė dalis rinkėjų yra paveikti, netgi apkvailinti oligarchinės žiniasklaidos. Rezultatas, kuomet Seime nebus NEI VIENOS tautinę valstybę, tradicines vertybes ir pilietinę demokratiją ginančios politinės jėgos yra visai realus. Dar po 4 metų jau nebebus ką ginti ir gelbėti. Tautinės valstybės išmontavimą, oligarchinės nomenklatūros ir neoliberalizmo siautėjimą privalu stabdyti nedelsiant. Lietuvos politinės situacijos diagnozė ir vertybės, kurių pagrindu galėtume išlikti, pastaruoju metu bene išsamiausiai buvo apibūdintos V. Radžvilo veikale „Opozicija Lietuvoje“. Vertingų, taiklių įžvalgų yra N. Puteikio ir A. Juozaičio politinėse programose. Tautininkai, nebodami valdžios ir medijų priekaištų, kasmet organizuodavo Kovo 11 d. eitynes. Nesuderinamų ideologinių vertybinių priešpriešų tarp minėtų politinių jėgų nėra.
Raginame užmiršti nesutarimus, asmenines nuoskaudas ir kilnių vertybių pagrindu, kurios jau daug kartų išdiskutuotos, viešai žinomos, pradėti derybas dėl santalkos rinkimų kampanijos metu ir bendro rinkiminio sąrašo sudarymo. Klausimas, kaip išvengti 7 proc. teisinio barjero koalicijoms yra techninis. Pagaliau, surėmus pečius, netgi ir šis barjeras gali būti sėkmingai peršoktas. Svarbu, kad tautiška ir pilietiška rinkėjų dalis matytų susitelkimą tradicinių vertybių ir tautinės valstybės renesanso vizijos pagrindu.
Nėra garantijos, kad trijų politinių jėgų simpatikų balsai automatiškai sumuosis. Visgi, veikiant sutelktai, didėja šansai, jog patekimo į parlamentą (5-7 proc.) barjeras bus įveiktas. Atsiranda viltis turėti Seime adekvačią politinę jėgą, kuri pradėtų demokratinės tautinės valstybės atstatymo ir tolesnio kūrimo darbą. Net maža frakcija, būdama koalicijoje, gali atlikti reikšmingus darbus. Prancūzijos pasipriešinimo naciams istorija rodo, kad egzistenciškai grėsmingomis, lemiamomis aplinkybėmis susivienyti ir kartu siekti pergalės sugebėjo be galo kontrastingos politinės jėgos – nuo golistų iki socialistų ir komunistų. Kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais. Grėsminga situacija užgulė Lietuvą jau seniai. Ši santvarka, tarnaujanti saviems ir svetimiems galingiesiems ir jau atsikračiusi milijono piliečių, pati neišsimontuos. Laikas pradėti derybas dėl vienijimosi. V. Kudirkos žodžiais tariant: „vardan tos Lietuvos“.
Tarp mūsų yra neabejingų žmonių, kurie patys tikrai nesibalotiruos rinkimuose ir sutiktų tokį vienijimosi procesą pamoderuoti, patarpininkauti. Žinoma, jeigu tik mūsų pasiūlymas nebus abejingai atmestas.
Prof. habil. dr. Alvydas Butkus
Algirdas Endriukaitis, signataras
Habil. dr. Kazimieras Garšva
Prof. habil. dr. Gediminas Merkys
Leonas Milčius, signataras
Doc. dr. Romualdas Povilaitis
Vilius Puronas, dizaineris
Anonimiškas 17.58, tai neįmanoma - kad ir dėl tos skardinės baidyklės Šiauliuose.
Doktorante Sinica, greičiau ginkis, tada turėsi laisvesnes rankas ir dar kai ką. Apie Ivaškevičių ir kitą Lietuvos meninį-kultūrinį establišmentą rašai teisingai, tik kokia to rašinio įtaka politinei situacijai ir partinei veiklai? Teisingai dėliok akcentus, galvok visų pirma apie rinkimus. O čia jau padarei organizacinių klaidų, melsk viešpatį Jėzų, kad spėtumei jas ištaisyti.
Rašyti komentarą