Kai Kazys Škirpa buvo Lietuvos įgaliotas ministras Varšuvoje

Po grasinimų ir antilietuviškų mitingų 1938 m. kovo 17 d. per Lenkijos nepaprastąjį pasiuntinį Taline Lietuvos pasiuntiniui buvo įteiktas...

Po grasinimų ir antilietuviškų mitingų 1938 m. kovo 17 d. per Lenkijos nepaprastąjį pasiuntinį Taline Lietuvos pasiuntiniui buvo įteiktas Lenkijos ultimatumas Lietuvai. Pareikalauta, kad Lietuva per 48 valandas užmegztų su Lenkija diplomatinius santykius. Pabrėžta, kad Lenkijos ultimatumas nei formos, nei turinio atžvilgiu negali būti diskutuotinas. Lietuva ultimatumą priėmė. Vilniaus krašto lietuviai vylėsi Lenkijos politikos jų atžvilgiu sušvelnėjimo. 

Užmezgus Lietuvos-Lenkijos diplomatinius santykius, 1938 kovo 31 d. Lenkijos diplomatas Francišekas Chorvatas įteikė įgaliojimo raštus Kaune. Tą pačią dieną Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa savo įgaliojimo raštus įteikė Varšuvoje. Tuoj po įgaliojimo raštų įteikimo Lietuvos pasiuntinį Varšuvoje K. Škirpą pasveikinti atvyko vilniečiai – rašytojas, žurnalistas Rapolas Mackevičius ir buvęs „Jaunimo draugo“ redaktorius Augustinas Burokas. Ta proga jie papasakojo apie apverktiną lietuvių švietimo ir kultūros būklę, apie 1937 m. rudenį Lenkijos ministrų kabinetui įteiktą vienuolikos asmenų pasirašytą memorandumą dėl lietuvių sunkios padėties.

1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus lietuvių atstovai – dr. kun. Antanas Viskantas ir rašytojas, žurnalistas Rapolas Mackevičius atvyko į Varšuvą įteikti Lenkijos ministrui pirmininkui Felicjanui Skladkovskiui-Slavojui dešimties lietuvių organizacijų atstovų pasirašytą peticiją dėl lietuvių sunkios padėties. Juos priėmė Vidaus reikalų viceministras Klukovskis. 

Minėti atstovai taip pat apsilankė ir Lietuvos pasiuntinybėje. Jie pasiuntiniui ministrui K. Škirpai papasakojo apie peticijos įteikimą, nurodė, kad nuo Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimo lietuvių padėtis nepagerėjo, tik sušvelnėjo lenkų spaudos tonas lietuvių atžvilgiu ir teismų spendimai. 

K. Škirpai labiausia rūpėjo sušvelninti Vilniaus krašto lietuvių priespaudą. Lenkų buvo kiti tikslai. Jų valdžia siekė priversti Lietuvą pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai, uždrausti Vilniaus vadavimo sąjungą ir kėlė kitus reikalus. Lenkams neįtikęs Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa buvo pakeistas Jurgiu Šauliu, tačiau nepaisant lenkų spaudimo, Lietuvos Konstitucijoje išliko straipsnis, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius.

Iš Varšuvos K. Škirpa buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje. Propagandistai siekiantys, niekinti garbingus Lietuvos žmones, K. Škirpos paskyrimo dokumentų įteikimo metu tuometiniam Vokietijos vadovui tiražuojamą nuotrauką pateikia kaip diplomato draugystės su Hitleriu „įrodymą“. 
Kadangi apie K. Škirpą, kaip diplomatą palyginti nedaug žinoma, skaitytojams siūlomas vienas jo pranešimas Užsienio reikalų ministrui. 



1938 06 28 Lietuvos pasiuntinio Lenkijai Kazio Škirpos pranešimas 
Jo Ekselencijai ponui Užsienio reikalų ministrui Kaune

Šių metų birželio 28 d. apsilankiau lenkų Užsienio reikalų ministerijoje pas Rytų skyriaus vedėją vicedirektorių p. Tadeušą Kobilianskį (Kobylański) šio pastarojo pageidavimu.

Buvo paliesta keletą eilinių reikalų, apie kuriuos pranešu atskirai. Bet ta proga p. Kobylanski užvedė kalbą apie Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje uždarymą ir išsivystė įdomus apsimainymas nuomonėmis apie tautinių mažumų padėtį abiejose valstybėse ir bendrai apie abiejų valstybių santykius. 

Nors p. Kobylanski prašė manęs pasikalbėjimą skaityti privačiu, bet skaitau savo pareiga apie jį pranešti, nes jis vaizdžiai parodo, ko lenkai nori ir dar kartą patvirtina, kokiu metodu eidami jie savo tikslo siekia. 

Pereidamas prie Lietuvių mokslo draugijos uždarymo, p. Kobylanski pasiaiškino, kad tuo, ką pasakysiąs, nenorįs padaryti man nemalonumų, nors tai ir būsiąs man nemalonus dalykas. Sakė, turįs tai padaryti, nes žinios, kuriomis pasiremiant Tamsta, ponas ministre, užsiminei Charvatui apie sakytą klausimą lenkų pasiuntiniui p. Charvatui ir kurios sukėlė tiek daug triukšmo mūsų spaudoje, esančios klaidingos, piktos valios šaltinio paskleistos tam, kad gadintų santykius tarp abiejų tautų. Iš tų p. Kobylanskio žodžių ir tono, kokiu jie buvo pasakyti, tryško piktumo jausmas, kuris liudija, kad mūsų, viešosios opinijos pareikštas dėl Mokslo draugijos uždarymo pataikė lenkams į opiąją vietą. Ponas Kobylanskis pabrėžė, kad sakyta draugija buvo uždaryta dar prieš kovo 19 d., t. y. prieš santykių tarp abiejų valstybių užmezgimą, kad santykius tarp abiejų valstybių užmezgus, jokio naujo pasikėsinimo prieš tą draugiją nebuvę padaryta ir kad jos surinktų kolekcijų niekas nepalietęs, vertinga numizmatikos kolekcija esanti padėta spintoje, kurios raktas net paliktas pas kun. Viskantą, buvusį tos draugijos pirmininką. Kai Lietuvoje buvusios paskleistos piktos žinios, neva draugijos turtas išnešiojamas ir kai kas net atsidūrę pas antikvarus, p. Kobylanski sakė buvęs nuvykęs į Vilnių (spėju tuo pat metu, kai važinėjo apie birželio 23–26 d. į Vilnių p. Chorvatas) ir asmeniškai įsitikinęs, kad draugijos kolekcijos esančios visiškai saugioje padėtyje ir kad niekas nėra žuvęs, taip ir Daukšos „Postilė“, apie kurią tamsta buvai užsiminęs p. Chorvatui. Ponas Kobylanskis spėjo, kad aš buvęs suklaidintas. Pas antikvarą buvo patekusi ne Daukšos knyga, bet kita – Pirmasis Lietuvos statutas, kuris nepriklausė Mokslo draugijai. Ši pastaroji esanti p. Karazijos (ar Rondomanskio, gerai neįsidėmėjau) nuosavybė. Ponas Karazija, išsikeldamas į Lietuvą, palikęs pas p. Stašį 4 knygas, jų tarpe ir minėtą Statutą. Taigi šio Statuto patekimas pas antikvarą nieko bendro su Mokslo draugija neturįs. Bet, kad ir minėtas Statutas nedingtų, pasirūpinta jį iš antikvaro atimti ir grąžinti p. Stašiui. Visa tai, kas lietuvių spaudoje buvo paskelbta apie Mokslo draugijos rinkinių naikinimą, esą piktos valios padaras, nukreipta prieš Lenkiją akcija. 

Atsakydamas į p. Kobylanskio aiškinimus, padėkojau jam už asmenišką susirūpinimą Mokslo draugijos rinkinių saugumu ir nuvykimą tuo reikalu į Vilnių, bet pridūriau, kad ir aš esu gavęs žinių, kuriomis neturiu pamato netikėti, kad su padėtais Mokslo draugijos raštais elgiamasi neatsargiai ir todėl esama pavojaus, kad kai kas gali žūti. Nurodžiau p. Kobylanskiui atsitikimą, kad draugijos kuratorius buvo išmetęs į popierių krepšį kai kuriuos raštus, matyt jo palaikytus, neturinčiais jokios vertės kuris betgi pasirodė turįs reikšmės, kaip medžiaga, liečianti lietuvių tautinį atgimimą. 

Ponas Kobylinskis į tą mano žinią griežtai replikavo, tvirtindamas, kad ji neteisinga. 

Kadangi tamsta tvirtini, kad mano žinia irgi neteisinga, tai tamstos, kaip Užsienio reikalų ministerijos vicedirektoriaus, formaliam apreiškimui negaliu netikėti, juo labiau, kad neturiu tokios galimybės, kaip tamsta nuvykti į Vilnių ir minėtą faktą patikrinti asmeniškai vietoje,  replikavau iš savo pusės. 

Visa tai, kas lietuvių spaudoje paskelbta apie Mokslo draugijos rinkinių naikinimą yra gryna netiesa ir lietuvių visuomenės kiršinimas prieš Lenkiją, dar kartą akcentavo p. Kobylanskis. Ši nedrauginga Lenkijai akcija jau davusi ir rezultatų: mūsų tautinio muziejaus direkcija atsisakiusi priimti pakvietimą atsiųsti savo atstovą į lenkų tautinio muziejaus atidarymą, įvykusį šiomis dienomis, o mūsų mokslininkai siunčią užsienio kultūrinėms draugijoms ir paskiriems mokslininkams nepagrįstus prieš Lenkiją skundus. Tai, esą, ne artina abiejų kraštų mokslininkus, bet juos atstumia vieną nuo kito ir tuo pačiu kliudomas abiejų tautų bendradarbiavimas. 

Nurodęs, kad nenoriu leistis su p. Kobylanskiu dėl to ar žinios apie Mokslo draugijos rinkinių naikinimą tikros ar ne, pabrėžiau, kad faktas lieka faktu, jog Mokslo draugija tapo uždaryta. Ši draugija, kuri jokios politikos nevedė, o turėjo grynais istorinius-mokslinius tikslus, buvo įkurta 1907 m. visos lietuvių tautos pastangomis. Todėl jos uždarymas, savaime suprantama, negalėjo nesukelti visuotinio lietuvių pasipiktinimo. Todėl sakiau tai, kas tuo klausimu pasirodė lietuvių spaudoje, nėra jokia akcija prieš Lenkiją, kaip valstybę, bet visai natūrali reakcija dėl lenkų vyriausybės padarytos lietuvių tautai skriaudos. 

Skriausti lietuvių niekas nemano, atsakė p. Kobylanskis. Draugijos rinkiniai nei kiek nenukentėsią, jei jie bus globojami ne draugijos, kuri, kaip tai esą žinoma, buvo palaikoma iš svetur, bet sudarys regioninio muziejaus skyrių. 

Taigi, tuo tamsta pripažįsti, kad Mokslo draugija tikrai bus baigta likviduoti, įterpiau iš savo pusės. Atkreipiau p. Kobylanskio dėmesį į tai, kad Mokslo draugijos turtas buvo surinktas ne vien iš Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos ir net iš viso pasaulio lietuvių. Nurodžiau, kad tos draugijos nedrįso panaikinti rusai, jos nepalietė nei vokiečiai – okupantai. Ją, sakiau, likviduoja nūnai Lenkija, pamiršdama, kad drauge su Lietuva dar ne taip seniai turėjo kentėti svetimą jungą. 

Lenkijos administracija negali vadovautis nurodymais iš svetur, bet Lenkijos įstatymais, atsikirto p. Kobylanskis. 

Nesiginčiju, kad kiekviena administracija turi vadovautis savo krašto įstatymais, sutikau su p. Kobylanskiu. Be pasakiau jam, kad Lietuvos visuomenė į visa tai, kas lenkų administracijos laikotarpyje 1936–1938 m. Vilniaus krašte buvo padaryta, būtent, uždarymą lietuvių draugijų, mokyklų, laikraščių, suvaržymus ūkio srityje ir t. t. žiūri į jos [lenkų administracijos] norą be jokios atodairos užslopinti visą kultūrinį ir visuomeninį lietuvių gyvenimą tame krašte. 

Ponas Kobylanskis į tai pasiaiškino, kad po santykių užmezgimo tarp abiejų valstybių nieko daugiau nebuvę uždaryta ir jokių instrukcijų vietinei administracijai persekioti lietuvius nebuvę duota.

Bet nebuvo atšauktos seniau duotosios instrukcijos, kuriomis vietinė administracija tebesivadovauja, replikavau iš savo pusės. To pasėkoje, sakiau, persekiojimas lietuvių Vilniaus krašte vyksta toliau, kaip vyko prieš santykių užmezgimą.

Ta proga pateikiau šį pavyzdį. Maždaug prieš mėnesį laiko Lazinkų kaimo (Švenčionių aps. mokyklos mokytojas paklupdė ant kelių, stačiai gatvėje savo mokinį – vaiką už tai, kad, jis, grįždamas iš mokyklos drįso kalbėti lietuviškai. 

Tai netiesa, užginčijo Kobylanskis mano nurodytą faktą. 

Tiesa ar netiesa, bet faktų, parodančių, jog lietuvių persekiojimas Vilniaus krašte tebevyksta, galėčiau pateikti ir daugiau, atsikirtau iš savo pusės, bet, sakiau, kad to nebedarysiu, suprasdamas Kobylanskio pareigą paneigti viską, ką jam dar sakyčiau. 

Grįždamas prie lietuvių Vilniaus krašte padėties, nurodžiau p. Kobylanskiui, kad mūsų visuomenė tikėjosi, kad santykius su Lenkija užmezgus, lenkų vyriausybė padarys žestą – lietuvių padėtį Vilniaus krašte palengvins, grąžindama mokyklas, draugijas, spaudą ir t. t. Tuo būdu, sakiau, būtų nors šiek tiek atslūginta atmosfera, kuri Lietuvoje buvo susidariusi prieš tai, kaip lietuvių Vilniaus krašte persekiojimo pasekmė ir kurią ultimatumas dar daugiau pagilino. Deja, po beveik trijų mėnesių pakantraus laukimo, susilaukta naujo smūgio – Mokslo draugijos galutinio uždarymo. Tegu, sakiau, p. Kobylanskis nesistebi, kad Lietuvoje net tie, kas iki paskutinės minutės, nežiūrint dargi ultimatumo pasėkų, vis dar svajojo susilaukti iš santykių su Lietuva užmezgimo, ką nors naudingo, dabar pasijuto apviltais, nebekalbant jau apie visišką nusivylimą tų, kurie į minėtų santykių užmezgimą, visados žiūrėjo skeptiškai. Tai va, kokie, sakiau, yra rezultatai. Santykiai, kuriuos plėtojame, tėra formalūs ir sausi. Ar tokių Lenkija norėjo?, paklausiau p. Kobylanskio. 

Vietoj atsakymo p. Kobylanskis ilgokai, pasikartodamas, man aiškino, kad Lenkija nieko pikto prieš Lietuvą neturinti, į jos vidaus reikalus nesikišanti, norinti su ja susitarti, kaip lygus su lygiu, pilnai respektuojant jos suverenumą. Priminė, kad tai pareiškė Senato ministras Bekas ir kad į tą jo pareiškimą, esą, reikia žiūrėti, kaip į formalų Lenkijos žodį, jos Vyriausybės vardu iškilmingai pasakytą. Bet tuo pareiškimu vienkart buvęs padarytas ir galas praeičiai. Lenkija norinti su Lietuva būti geruose santykiuose, pagrįstais abipusiais, laisva valia padarytais susitarimais visais klausimais, kurie tarp kaimyninių valstybių iškyla. Taigi esą galima būtų susitarti ir dėl tautinių mažumų teisių abiejose valstybėse pasiremiant reciprociteto principu. 

Aš pastebėjau, kad neturiu iš savo vyriausybės nurodymo tuo reikalu kalbėtis. Be to, pridūriau, kad asmeniškai net sau neįsivaizduoju, kaip būtų galima dabar tuo reikalu tartis, kai tarp lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje ir lietuvių padėties Vilniaus krašte nebėra jokios lygybės: per pastaruosius 2–3 metus, sakiau, Vilniaus krašte buvo likviduotos kuo ne visos lietuvių mokyklos ir draugijos, gi nepriklausomoje Lietuvoje lenkai turi tris gimnazijas, eilę mokyklų, visokių draugijų ir net tautinį banką, kuris naudojasi pinigine parama iš užsienio. Sakiau, kad tokiomis sąlygomis, kai vienoje pusėje beliko beveik zero [nulis], o kitoje pusėje naudojamasi visu kuo, mūsų visuomenė nesuprastų, kaip drįstama tartis su Lenkija, kuri iki šiol, t. y. santykius tarp abiejų valstybių užmezgus, neparodė jokio žesto lietuvių padėčiai Vilniaus krašte palengvinti.

Išklausęs tokį mano atsakymą, p. Kobylanskis užkaito, nes, matyt, iš mano pusės tokio posūkio nelaukė. Jis replikavo man ir tuo, kad ir lenkų visuomenė nesuprastų, jei būtų grąžintos lietuviams draugijos ir mokyklos, kurios buvo teisėtai uždarytos, kaip nelojalios Lenkijai. Antra, kaip esą galima reikalauti iš Lenkijos vyriausybės žesto lietuvių atžvilgiu Vilniaus krašte, kai Lietuvoje tebevaroma antilenkiška propaganda, kai tebeveikia tokios organizacijos, kaip Vilniui vaduoti sąjunga ir kitos, kurios siekia atplėšti Lenkijos teritorijos dalį ir kai naujai tapo įrašyta į Lietuvos konstituciją Vilnius, kaip Lietuvos sostinė. Pagaliau ne mes, bet lenkai turį pagrindo nusiskųsti dėl mokyklų. Čia p. Kobylanski atskleidė savo kortas. Jis tvirtino, kad Vilniuje lietuviams paliktos 29 grynai lietuviškos mokyklos, 44 mokyklos pusiau lietuviškos, pusiau lenkiškos ir daugiau kaip 90 mokyklų, kur lietuvių kalba sudaro vieną iš dėstomųjų mokslo dalykų. Visos tos mokyklos išlaikomos valdžios lėšomis. Be to, dar esą palikta keliolika privatinių mokyklų. Taigi, esą Vilniaus krašto lietuviai turi apie 180 mokyklų. Lietuvoje gi lenkai nieko panašaus neturi. Kai 1920 m. lenkiškų mokyklų buvo apie 100, dabar jų belikę tik 14. Taigi tik nuotrupa to, kas būtų reikalinga. Jei kalbėti apie lygybę, tai, esą, turėtume pirmiausia mes grąžinti Lenkams Lietuvoje nors tai, ką jie turėjo 1926 m. 

Išklausęs tokius p. Kobylanskio išvedžiojimus, pasakiau, kad esu labai nustebintas lietuvių mokyklų skaičiais, kuriuos jis paminėjo. Sakiau, kad apie tokius skaičius girdžiu tik pirmą kartą ir kad iki tol man buvo žinoma, kad lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte yra 1 gimnazija ir tai be teisių ir 4 pradinės mokyklos, kurios jau perspėtos, kad nuo šių metų rudens bus uždarytos. Jei p. Kobylanskis, sakiau, kalba apie tokias lietuvių mokyklas, kurios turi ant durų užrašą „Litewska szkoła“, tai apie jas esu girdėjęs, kad jų lietuviškumas tik tuo ir pasireiškia, kad ant durų užrašyta „Litewska szkoła“. Jų vedėjai ir mokytojai, kiek man yra žinoma, lietuvių kalbos arba visai nemoka, arba, kad ir šiek tiek kalba, tai ne geriau, kaip aš kalbu lenkiškai. Jų absoliutinė dauguma nėra lietuviai, o lenkai ir jų mokymas tėra lietuvių kalbos darkymas. 

Tai norite, kad lietuvių mokyklos būtų visai panaikintos, – paklausė manęs p. Kobylanskis. Tuomet, girdi, tai jau tikrai būtų lygybė tarp tautinių mokyklų skaičiaus Lietuvoje ir Vilniaus krašte. 

Lietuvių mokyklų tokių, kokias supranta lietuviai, Vilniaus krašte, jau kaip ir nebėra; taigi nebelieka nei daugiau ką naikinti, – atsikirtau iš savo pusės. Jei lyginti lietuvių ir lenkų padėtį p. Kobylanskio principu, tai, sakiau, turėtų būti pirmiausia panaikintos visos lenkų draugijos, gimnazijos, mokyklos ir bankai Lietuvoje. Paklausiau ar p. Kobylanskis norėtų, kad apie tokį jo pasiūlymą praneščiau savo vyriausybei ir ar jis mano, kad tuo būdu bus pasitarnauta abiejų tautų ir valstybių santykiams pagerinti. 

Ponas Kobylanskis sumišo ir nežinojo, ką į tai man atsakyti. Privedęs šitaip pasikalbėjimą prie absurdo, atkreipiau p. Kobylanskio dėmesį į tai, kad bauginimo ir persekiojimo Vilniaus krašto lietuvių metodais nieko neatsieks, bet tik dar daugiau pagilins lietuvių visuomenėje nepasitikėjimą Lenkija ir atitolins susipratimą tarp abiejų valstybių. 

Šis pažymėtinas pasikalbėjimas buvo pertrauktas kam tai paprašius p. Kobylanskį prie telefono. Po to pasikalbėjimą nukreipiau į kitus smulkesnius klausimus. 

Turiu pastebėti, kad kalbėtis su p. Kobylanskiu nėra lengva. Ponas Kobylanskis stato save aukščiau negu jo padėtis jam leidžia; kalba iš aukšto, lyg kad jo reiškiamas nuomones turėčiau priimti sau už nurodymą. Nemanau, kad jis tai daro vien todėl, kad turi būdą, kiek panašų į feldfebelio būdą, bet turbūt tikslu, kad mane impresionuoti bei išbandyti mano nervus. Šitaip įvertindamas p. Kobylanskio kalbėjimo su manimi metodą, kalbu iš savo pusės su juo taip, kad jis turi pajusti, jog jo nurodymai atšoka nuo manęs kaip paberti žirniai nuo sienos. 

Įgaliotas ministras K. Škirpa   (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2028, l. 65–70). 



Susiję

Skaitiniai 3044754200507674612
item