Angelė Raudienė. Meditacija įstojimo į „Nacionalinį susivienijimą“ proga

Jei šaknis šventa, tai ir šakos. (Rom 11,16) 

Aš - irgi šaka. Dar turinti šaknis. Kiekvienas žmogus – atskira šaka tautos medyje. Visi mes – medis. Jis vadinasi Lietuva. Medis galėtų tapti mūsų susivienijimo simboliu? Pavyzdžiui, Ąžuolas. Jau mūsų protėvių garbintas. Gal ir jo šaknis šventa?

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. (Jn 15,5)

Kodėl vynmedis? Gal dėl to, kad jis plačiai pasaulyje paplitęs augalas. Priskaičiuojama iki 60 rūšių. Ne viena iš jų auginama ir Lietuvoje. Juk ir Jėzaus pasekėjai krikščionys pasklidę po visą pasaulį. Mūsų broliai, to paties vynmedžio šakelės. Mes esame patys tikriausi internacionalistai.

Ant dažno pietų stalo stovi vynmedžio uogų produktas - vynas. Jis gaivina, gerina savijautą ir suteikia džiaugsmo. Ant mano pietų stalo vynas nestovi. Mūsų varomoji energiją teikianti jėga yra tikėjimas, žinojimas, kad mes – vynmedžio šakelės. 

Du medžiai – Ąžuolas ir Vynmedis. Toks tat naujai kuriamas susivienijimas, mūsų susivienijimas, Nacionalinis susivienijimas. 

Nedaug Lietuvoje belikę šimtamečių ąžuolų, menančių svarbius mūsų tautos istorijos faktus. Dauguma jų nuvirto ne kirmino pagraužti ar ligos pakirsti audrai praūžus. Šimtamečiai krito nuo rankos žmogaus, pasirinkusio kitą dievą – pinigą. Gera mediena, kieta, tvirta, nepūva. Mačiau ąžuolų kelmus gimtinės laukuose. Trukdę traktoriams dirvą arti, neužsėtos salelės liksiančios. Nemačiau ąžuolo, atželiančio iš nupjauto kelmo. Nupjausi - ir viskas. Vėl reikės šimtmečių, kad išaugtų kitas vietoj jo. Jeigu bus, kas pasodina. 

„Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“...

O jei mes – medis. Jei ąžuolas. Lietuviai giriasi esą kieti ir darbštūs. Jei šį ąžuolą kažkas panorės nusipjauti? Stovėsim ir žiūrėsim, padūsavę, jog mes nieko negalime padaryti. Kaip sovietmečiu, nurydami ašarą, kad niekas nematytų, kad apverkiame savo laukuose daug metų puoselėtus medžius. Taip įpratino, nes ir prie kovoje už Tėvynę kritusio partizano kūno verkti neleido. 

Jau laisvi, ar dar ne? 

Dieve, tegul Tavo Žodis, „kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių, nes be manęs jūs nieko negalite nuveikti“, paliečia kiekvieno mūsų širdį ir protą. 

Juk gyvas esi tol, kol gyvos tavo šaknys. „Aš esu vynmedis“, sako Jėzus. To Vynmedžio ir šaknys šventos. Norėtųsi, kad mes visi būtume „vynmedžio šakelės“.

Norėti yra gerai. Ir gerai, kad žmonės nori rasti ir ieško savo protėvių tarpe šviesių asmenybių, savo Tėvynės istorijoje šventų didžių dalykų. Nereikia krimstis ar liūdėti, kad ne viskas joje buvo kilnu ir šventa. Praeities nepakeisi. Ir nereikia jos keisti. Tik bijokim atsiskirti arba būti atskirti nuo savo šaknų, nuo savo vertybių, nuo savo tradicijų – nudžiūsime, išmes, sudegins arba sumindžios. Yra daug mėginimų įskiepyti į savo kamieną geresnės kokybės šakelę. Bet ta šakelė augs ir vešės maitindamasi savosios šaknies iš žemės čiulpiamomis sultimis, jos genetiniu fondu. Kol gyva Lietuva, kurioje mūsų visų šaknys, saugokim ją, mylėkim ir ginkim. Maitinkim ir tręškim savo protu, savo valia, savo ryžtu, savo meile vienas kitam, savo tikėjimu, savo šviesa, savo viltimi, kad kiekvienas doras darbas turi išliekamąją vertę bent jau tuo, kad stiprina medį, kurį vadiname Tėvyne, ir jo šaknis. Tokių minčių vedama stoju į Nacionalinio susivienijimo partiją. Joje matau tuos pačius siekimus, kuriais ir aš gyva. Dieve, laimink mane. Laimink mus. Laimink mūsų pastangas ir padėk darniai ir vieningai augti patiems ir auginti viltį, kad viskas Lietuvoje bus gerai, jei eisim kartu su Tavimi.