Česlovas Iškauskas. Lietuva ir Baltarusija: bendra istorija su nepasitikėjimo desertu

voruta.lt

Beveik prieš šešerius metus, kai Rusija dar tik telkė separatistų pajėgas ir ginkluotę Ukrainos pasienyje, o apie Krymo aneksiją sklandė tik gandai, viename iš straipsnių nerimą keliančiu pavadinimu „Kada Lietuvą pasiglemš Baltarusija?“ svarsčiau ne apie artėjančią Kremliaus agresiją, bet apie kai kurių baltarusių istorikų ir politikų siekius savintis Lietuvos istoriją ir net revanšistines jų  pretenzijas į Vilnių.

Tiesa, jos daugiausiai sklido iš marginalinių Maskvos radikalų, tokie kaip V. Žirinovskis, lūpų, bet dažnai rado atgarsį ir baltarusių veikėjų svarstymuose. Mūsų istorikai vengė veltis į šias diskusijas, manydami, kad arba čia viskas aišku, arba nenorėdami gadinti kaimyniškų santykių.

Beje, prieš dvejus metus VDU istorikas Rūstis Kamuntavičius bėdojo „Kodėl iki šiol neparašėme Baltarusijos istorijos?“, teigęs, jog „nuo XIII a. šiandieninių lietuvių ir baltarusių protėviai gyveno bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Štai kodėl mūsų santykiuose ir istorijos vertinimuose tiek daug nesusipratimų, rašė jis.

Gudai – sudėtinė LDK dalis

Nieko nuostabaus, kad baltarusiai (gudai) siekia savintis LDK autorystę. Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, amžių amžiais ieško savo identiteto, savo šaknų ir išskirtinių iš kitų slavų bruožų. Pripažindama savo slaviškas šaknis ir artimybę su rusais (rusėnais), ji neberanda savo vientisumo sąsajų bei istorinio etnologinio pagrindimo, todėl pretenduoja į kaimynines erdves, susiformavusias šimtmečių bėgyje. Viena tokia erdvė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau – Abiejų Tautų Respublika (ATR), kuriose beveik 600 metų tilpo ir dabartinė Baltarusija.

Prof. Zigmas Zinkevičius, remdamasis dviem baltarusių istorikų knygomis, 2010 m. savo etimologiniame tyrime „Lietuva ir Gudija“ rašė, kad terminas baltarusiai kilo nuo krašto pavadinimo Baltoji Rusia (Белая Русь; ne Rusija!), kuris šaltiniuose ėmęs įsigalėti nuo XII amžiaus II pusės. XIV a. pradžioje jis buvo labai išplitęs Vitebsko krašte, juo tada vadinta vakarinė Dauguvos-Dniepro regiono dalis palei etninę Lietuvą.

Pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai, toliau rašo lietuviškus ir gudiškus asmenvardžius ir pavadinimus tyrinėjęs mokslininkas. Patikimiausiu laikomas tas aiškinimas, kuris grindžiamas senosios rusų (t. y. Rusios) kalbos sąvokų priešprieša: черная земля – tai šalis, mokanti valstybinę duoklę, ir белая земля – tokios duoklės nemokanti. Anuomet Juodąja Rusia (Черная Русь) vadintos Rusios valstybės šiaurėje buvusios ribinės su Lietuva žemės, anksčiau kitų iki pat XVIII a. pradžios mokėjusios duoklę lietuvių kunigaikščiams. Jos vadintos „juodosiomis“ („черными“, „черносошными“). Kadangi Padauguvio ir Padnieprio kunigaikštijos nemokėjusios lietuvių kunigaikščiams duoklės, tai esą jos ir buvo vadinamos Baltąja Rusia (Белая Русь).

Kaimynų istorikai, pastebi Z. Zinkevičius, vienu iš svarbiųjų gudų etnoso susidarymo veiksnių laiko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (anot baltisto – Kunigaikštiją). Esą tai dėl jos gudai tapo atskira tauta, susiformavo jų savitumas, išskyręs iš kitų rytinių slavų. Gudų protėviai skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Jos atminimas ir dabartinių gudų sąmonėje tebėra gyvas iki šiol. Tautiškai nusiteikę baltarusiai senąją Lietuvos valstybę didžiai gerbia ir neretai save tebevadina, kaip ir jų protėviai, lietuviais (licvinais). Po Pirmojo pasaulinio karo trumpai atgavę laisvę, o vėliau, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vėl išsivadavę gudai Lietuvos herbą Vytį vartojo kaip išsilaisvinusios Gudijos herbą. Tai rodo, kad jie istorinių sąsajų su Lietuva nepamiršo.

Tačiau tos sąsajos kai kurių nacionalistiškai nusiteikusių kaimynų „patriotų“ galvose pradėjo išsigimti, tapo antiistoriškos, rašo profesorius. Netgi imta tvirtinti, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su tikraisiais lietuviais, kad tai buvę slavai licvinai, t. y. gudai. Dabartinius lietuvius jie ėmė vadinti ne lietuviais, gudiškai – licvinais, bet keistu naujadaru „lietuvisais“, esą šių protėviai, anuomet vadinęsi žemaičiais (žmudzinais), valstybės kūrime nedalyvavę ir su ja menkai tebuvo susiję.

Manipuliacijos bendra istorija

Iš tikrųjų, su kaimynine teritorija tikrai susijusi didžioji senosios Lietuvos gyvenimo istorija. Netgi pilys, tvirtovės, bažnyčios buvo statomos ryčiau negu dabartinės Lietuvos sienos, kad apsaugotų LDK šerdį nuo priešų puldinėjimų. Dabar gi baltarusiai mielai rengia ekskursijas į šio LDK palikimo objektus. Negali įtarti, kad visos jos skirtos propagandinei kampanijai, kuria siekiama įtikinti lietuvius, jog buvusios didžios valstybės tikrieji šeimininkai – gudai. Bet, kaip tvirtina iš jų grįžę tautiečiai, kai kurie gidai nesibodi skleisti tendencingos informacijos, esą Lietuva – tik pseudovalstybė, o ne LDK įkūrėja.

Jie remiasi kažkokių baltarusių istorikų, pavyzdžiui, Anatolijaus Grickievičiaus išradimais, neva Lietuva atsiradusi iš Žemaitijos, esą su LDK ji nieko bendro neturėjo iki 1413 m., o ir vėliau tebuvo nedidelė sudedamoji jos dalis. Šią versiją noriai platino baltarusių žurnalistas Dmitrijus Novickis (žinynuose jis vertinamas nebent kaip automobilių sporto žinovas), laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbęs straipsnį „Susaninas į pelkes vedė baltarusius?“ (aliuzija į Ivano Susanino žygdarbį, kai jis 1613 m. žiemą pelkėse įklampino lietuvių ir lenkų karių, besitraukiančių iš Maskvos, būrį). Apie tai rašoma Valiaus Venckūno straipsnyje „Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva“.

Nenuostabu, kad kai kurie dabartiniai Minsko politikai toleruoja tokius svaičiojimus. Profesorius Alfredas Bumblauskas yra perspėjęs, kad baltarusiai stengiasi pasičiupti ir pasisavinti lietuvišką Vytį, tiesa, kiek pakeisdami žirgo uodegos padėtį. Naujienų agentūrai BNS jis sakė, kad Vytis kaip Baltarusijos nacionalinis herbas buvo panaikintas po tarptautinių standartų neatitikusio 1995 m. referendumo, kurį inicijavo į valdžią atėjęs Aleksandras Lukašenka. Tačiau pastaruoju metu, pasak A. Bumblausko, A. Lukašenkos režimas keičia požiūrį į LDK. „Sakyčiau, kad keturi iš penkių istorikų yra įsitikinę baltarusišku LDK pobūdžiu. Ilgai atrodė, kad A. Lukašenka pristabdo tai. Bet dabar ši koncepcija jau yra ir oficioziniuose Baltarusijos laikraščiuose. A. Lukašenka gi viską gali, kai jam reikės, jis gali apsiginkluoti šia koncepcija“, – sakė žymus istorikas.

Nusavinami lietuviški simboliai

Jis leido (be jo kaimyninėje šalyje neįmanomas nė vienas svarbus sprendimas), kad 2014 m. Vitebske būtų atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarduke pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra ir metalo liejikas.

Su tuo gudišku „Olgierdu“ humoras: ant kunigaikščio rankos skulptorius Sergėjus Bondarenka „patupdė“ sakalą – tai, pasak skulptoriaus, pasiuntinys iš praeities į ateitį. „Nereikia galvoti, kad kunigaikštis vyksta į medžioklę, čia nėra medžioklės atributų, pavyzdžiui, medžiotojo pirštinių. Jis išjojo iš savo pilies, bet ne į medžioklę. Tai didesnė simbolika, pasiuntinys. Šitas kunigaikštis kažką įdėjo į kiekvieną iš mūsų, kuo galima didžiuotis ir kuo naudotis mūsų nacionalinėje savimonėje“, – portalui Tut.by postringavo skulptorius-gigantomanas (kompozicija prilygsta dviaukščiam namui, jos aukštis – 3,6 m, o postamento – 2,8 m.). „Nacionalinėje“ – tai reiškia tautinėje, gudiškoje, bet nė žodžio apie lietuviškąją.

Į šias pretenzijas kartais įsivelia ir pats “batka”. Priminsiu vieną jo pasažą, tiesa, senoką. 2013 m. metų spalį, susitikęs su Rusijos prezidentu V. Putinu ir abu sraigtasparniu paskraidę virš Kaliningrado, Minske Rusijos žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo: „Mes su Putinu neseniai skraidėme virš Kaliningrado sraigtasparniu. Aš žiūriu, jūs neariate žemių. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo geriausias, klestintis kraštas… Aš sakiau Vladimirui Vladimirovičiui: klausyk, atiduok štai šias ir šias žemes. Aš sakau, nereikia jų mums nuosavybėn atiduoti. Mes jas suarsime, ir imsimės žemės ūkio verslo. Pasinaudosime Gardino sritimi. Tai stipri žemės ūkio požiūriu sritis. Jie greitai suars, užsės ir net pastatys jūsų Kaliningrado srityje pieno bei prekybos kompleksus. Gamins pieną ir pardavinės jį Lietuvai“, – neva juokais dėstė A. Lukašenka.

Dvigubas A. Lukašenkos žaidimas

Neva nekaltos pretenzijos į kaimynines šalis, jų istoriją ir simbolius, žinoma, negali būti vertinamos rimtai ir lyginamos su agresyvia V. Putino retorika. Tai noras įsiteikti Kremliaus propagandistams, žongliruoti Rusijos radikalams įprasta kalėjimo leksika, lygiuotis į “didžiojo brolio” mentalitetą.

Kita vertus, politine prasme Minskas stengiasi žaisti dvigubą žaidimą: čia užsiplieskia pykčiu dėl drakoniškų Maskvos veiksmų (pavyzdžiui, įvesti vieningą valiutą, sujungti muitų tarnybas arba dėl nekokybiškos naftos tiekimo), čia koketuoja su Vakarais, kurie 2016 m. iki minimumo sumažina sankcijas Baltarusijai, o G. Kirkilas būdamas premjeru puola skelbti A. Lukašenkai “išėjimo planą”, gi prezidentė D. Grybauskaitė su juo glebėsčiuojasi, užuot laiku padidinusi spaudimą Minskui dėl Astravo AE…

Iš dalies patys ir esame kalti, kad mandagiai nutylime kaimyninės šalies radikalų klastotes, laikydamiesi vien tik sakralinės tezės: kaimyno nepasirinksi, ir su juo gyventi reikia draugiškai. Aklas prieraišumas krikščioniškoms vertybėms ir Europos proteguojamai realpolitik gali sukurti pavojingą situaciją geopolitiniame regione.

Politologas Raimundas Lopata perspėjo, kad mėginimai prisijaukinti A. Lukašenką ir pastūmėti jį Vakarų kryptimi nesumažins jo priklausomybės nuo Rusijos. Baltarusijos režimo lyderis, kurio viešpatavimui liepos 10 d. sukako 25-ri, tebelieka Rusijos farvateryje. Aklas pasitikėjimas pragmatine vadinama ES pozicija, teigia politologas, uždaro kelią Lietuvai, esančiai prie pavojingos Rytų-Vakarų linijos, kalbėti apie principingą užsienio politiką šio nedemokratinio režimo atžvilgiu.

O įvairios istorinės insinuacijos tėra tik apkartintas šios politikos desertas.