Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Nelengvas pasirinkimas

Kol gyvename žemėje, mes kasdien renkamės tarp dviejų tarpusavyje sunkiai suderinamų tikrovių: Dievo ieškojimo ir turto kaupimo. Ne kartą bandome jas suderinti, bet paprastai visada pralaimime, nes turto alkis yra sunkiai įveikiamas. Dėl šios priežasties ne kartą ir dvasininkai neatsispiria turto traukai, patirdami didelių nuostolių tiek savo dvasiniam gyvenimui, tiek ir sielovadai.

Apaštalas Paulius godumo polinkį vadina tiesiog stabmeldyste: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3, 5)

Senojo Įstatymo išminčius perdėtą turtų kaupimą vadina rūku. Hebrajų kalboje šis žodis stipriai išreiškia žmogaus pastangų bergždumą: „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Viskas yra rūkas! <...> Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?“ (Koh 1, 2.21–22)

Evangelistas Lukas yra užrašęs Jėzaus palyginimą apie turtingą žmogų, nutarusį nugriauti mažus klojimus ir pasistatyti didelius, į kuriuos sugabens savo gėrybes, o tuomet galės ilsėtis, valgyti, gerti ir pokyliauti (plg. Lk 12, 16–21). „Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei? (Lk 12, 20).

Skelbdamas Gerąją Naujieną, Jėzus įsakmiai ragino: „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15).

Jėzus pasirinko kraštutinio neturto kelią, siekdamas ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu skelbti, kas žmogaus gyvenime yra reikalingiausia, o ko galima ir net reikia atsisakyti. Jėzus skelbė, kad kvailio vietoj liks kiekvienas, „kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 21).

Kai Mozė, vesdamas žydus iš Egipto nelaisvės, užkopė į kalną susitikti su Dievu ir tenai ilgai užtruko, tuomet žydai pasidirbdino aukso veršį ir šokdami jį garbino. Šis šokimas apie „aukso veršį“ kartojasi be pabaigos.

Prieš trisdešimt metų išėję į laisvę tik dalis lietuvių rūpinosi tapti „turtingi pas Dievą“. Kita dalis savo sumanumą ir jėgas nukreipė į medžiaginio turto kaupimą, labai paprastai mąstydami: turėsiu daug turto ir būsiu laimingas. Jeigu paanalizuotume dabartines Lietuvos bėdas, nesunkiai pamatytume, kad daugumos jų priežastis ta pati – žmonių godumas turtams. Dažnai valdžios siekiama ne dėl žmonių gerovės, bet dėl medžiaginių išskaičiavimų. Iš didelio godumo daromi sunkiausi nusikaltimai.

Bažnyčia iš savo narių nereikalauja griežto neturto, bet ragina saugotis nepririšti širdies prie turto ir nesiekti jo kaip didžiausio gėrio, nes šiuo keliu eidamas žmogus, net to nesiekdamas, tampa stabmeldžiu. Bažnyčia laimina aiškiai pasirenkančius neturto ir tarnavimo kelią. Kas suskaičiuos, kiek gero yra padarę krikščionys, ištikimai klausęsi per Bažnyčią kalbančio Viešpaties.

Planuodami savo darbus ir siekius, turime mąstyti ne tik apie medžiaginę, bet ir dvasinę tikrovę. Kad nepririštume širdies prie daiktų ir pinigų, esame raginami dalį jų skirti bendram gėriui, matyti šalia savęs galbūt labai reikalingus mūsų paramos kitus žmones. Tik šiuo keliu eidami galime sėkmingai kovoti su vergyste daiktams.

Didis yra ne tas, kuris turi daug turtų, bet tas, kuris turi didelę širdį. Mes, krikščionys, turime dėkoti Dievui, pakvietusiam mus per Jėzų Kristų visuomet rinktis ne daiktus, bet tai, kas nesunaikinama. Jėzus kalbėjo: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje <...> nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,19–21).

Dievo žodis kviečia mus visus, pasauliečius ir dvasininkus, pasitikrinti, ar mokame atsakingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, ar dalį jų skiriame bendram gėriui, ar mokame planuoti savo gyvenimą, kad jame pakankamai vietos ir laiko būtų skiriama bičiulystei ne su daiktais, bet su Jėzumi.