Rimantas Jonas Dagys. Mano apsisprendimas

propatria.lt nuotrauka 

Dėl savo sprendimo suspenduoti narystę partijoje, po TS-LKD vadovybės nedemokratiško „valymosi“ nuo kitaminčių partijoje, ir ypač dėl išsakytų motyvų dėl vertybinių nuostatų, per pastarąsias savaites sulaukiau daug dėmesio ne tik iš kolegų politikų, bet ir, gal kiek netikėtai, iš daugelio su politika nesusijusių, bet aktyvių žmonių. Nesitikėjau tokio didelio palaikymo. Ir beveik visi užduoda tuos pačius klausimus: o kas toliau? Kuriuo politiniu kelius pasuksiu? Ar prisidėsiu prie krikščioniškomis vertybėmis besiremiančios partijos kūrimo?

Todėl, pradėdamas nuo savo esminio apsisprendimo, nuosekliai atsakau.

Esu katalikas ir mano gyvenimas yra susietas su noru nuosekliai susigrąžinti krikščioniškas vertybes į mūsų viešąjį gyvenimą. Mano pasirinktas saviraiškos ir Tiesos liudijimo būdas – politika. Tad liksiu šiai savo krikščionio ir atsakingo politiko misijai ištikimas iki galo.

Taigi lieku politikoje.

Ar prisidėsiu prie partijos kūrimo? Neslėpsiu, kad gavau daug padrąsinančių žinučių imtis kurti politinį judėjimą krikščioniškosios demokratijos tradicijų pagrindu. Akivaizdu, kad dabartinė TS-LKD vadovybė realiai nebesivadovauja krikščioniškąją doktrina ir jos veikimo būdai partijos viduje yra toli nuo demokratijos standartų. Visiems tikriausiai akivaizdu. Kad jos imituota diskusija apie vertybes prieš tai gąsdinimais nutildant oponentus didelės vertės neturi. Tad objektyviai Lietuvos politinėje erdvėje partijos, kuri turėtų stiprų vertybinį pamatą, kuris savu laiku sukūrė Vakarų civilizaciją nebeliko.

Ar tokios politinės jėgos reikia?

Mano giliu įsitikinimu, tokia jėga būtina. Šiandien Lietuvoje faktiškai egzistuoja kelios liberalios partijos ir nei vienos krikščioniškos. Tradicinių vertybių žmonės paprasčiausiai nebeturi ko palaikyti. Balsuodami už krikščionišką politiką liberalioje partijoje jie neišvengiamai stiprina ir liberalias jėgas. Toks visuomenės apgaudinėjimas ir savęs raminimas negali tęstis. 

Ilgą laiką krikščionių atstove Lietuvos politikoje buvusios TS-LKD vadovybę užvaldęs liberalizmas yra ydingas dėl daugelio dalykų. Liberalizmas griauna tradicines vertybes ir struktūras, pats nesiūlydamas iš esmės nieko nuoseklaus, tačiau svarbiausia, jog jis iškreipia žmogaus prigimtį ir paneigia jo orumą. 

Įprastai sakome „krikščioniškos vertybės“, tačiau jos yra pirmiausiai ne specifiškai krikščioniškos, bet tiesiog prigimtinės – atitinkančios žmogaus prigimtį ir du tūkstančius metų nuo pat Aristotelio Vakarų civilizacijoje laikytos savaime suprantamomis. 

Žmogaus orumas yra prigimtinis, negali būti suvokiamas atskirai nuo žmogaus prigimties ir yra nesuderinamas su tuo, kas jai prieštarauja. Pagarba žmogaus prigimčiai ir jo orumui yra teisingos visuomenės pagrindas. Tikra demokratija yra įmanoma tik tuo atveju, jei laiko žmogų asmeniu, o ne vien savo paties troškimų įkaitu. Bet kokia pagarba žmogui išnyksta, kai išgalvojamos dešimtys „socialinių lyčių“, paneigiamas prigimtinis lyčių skirtingumas, šeimos prasmė, tėvų ir vaikų santykis, kurio niekada negali atstoti ar pakeisti valstybė. 

Šiandienos Lietuvos politikoje visa tai pamiršta ir paminta. Nebėra politinės jėgos, kuri gebėtų ir ryžtųsi atstovauti žmogiškumą, kurti iš tiesų laisvą ir teisingą visuomenę bei jos gerovės pagrindus. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia kurti „gerovę visiems piliečiams“, tačiau kol kas Lietuva neatsitiktinai eina priešingai kryptimi – daugėjant turto šalyje vis daugiau jo kaupiama siauros išskirtinės klasės rankose. Kartu su kapitalu siauros grupės rankose telkiama ir politinė galia, verčianti mūsų politiką iš pažiūros demokratine, tačiau faktiškai oligarchine. Norėdami atkurti demokratiją, laisvę, teisingumą, sunaikinti socialinę atskirtį, sustabdyti regionų ir visos Lietuvos tuštėjimą, privalome atsigręžti į problemos šaknis – žmogų vėl laikyti žmogumi. Nėra jokių prielaidų, kad tą darytų kuri šiandien Seime veikianti partija. 

Euroatlantinėje erdvėje vykstantys politiniai reiškiniai akivaizdžiai įrodo: liberalizmo ir kraštutinio kairuoliškumo (vadinamojo leftizmo) iškreipta demokratija jau serga radikalumo liga – tiek iš dešinės, tiek ir iš kairės pusės. Iš vienos pusės, matome kylančius net fašizmo daigus, iš kitos – atsinaujinusį ir jaunimo mases užvaldantį naivų tikėjimą socializmo „idealais“, kurių veikimą esame patyrę. Abiejuose kraštutinumuose būdingas flirtas su Kremliaus imperializmu. Ar toks destruktyvus Europoje įsivyravęs politinių pažiūrų chaosas gali kurti teisingą ir harmoningą ateitį Europoje?

Esu įsitikinęs, kad privalu nuosekliai sugrąžinti politiką prie prigimtinės tiesos, grįsti ją krikščionišku žmogaus orumo supratimu, jos socialiniu mokymu. Kiti keliai per pastaruosius dešimtmečius atskleidė savo ribotumą ir ydas.

Visą tai apmąstęs, suprasdamas, kad sėkmė nėra garantuota, bet poreikis naujai jėgai egzistuoja ir jos reikalauja pati situacija, priimu šį iššūkį ir skirsiu jam visas savo jėgas. Matau, kad jau yra subrendusi jaunoji karta, kuri nori sugrąžinti tradicines vertybes ir pagarbą žmogui į viešąjį ir politinį gyvenimą. Yra ir gyvenimo išminties sukaupusių to paties siekiančių žmonių. Padėti jaunimui pakeisti Lietuvos politinį gyvenimą laikau savo ir savo kartos atstovų pareiga.

Tikiuosi su Dievo pagalba tai įgyvendinti.