Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Geriausioji dalis

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus apsilankė Lozoriaus namuose. Lozoriaus sesuo Morta rūpinosi vaišėmis, o Marija, „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“ (Lk 10, 39). Morta net pyktelėjo, kad sesuo jai nepadeda, o Jėzus ta proga pasakė svarbią mintį: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42). Ta geriausioji dalis buvo klausymasis, ką Jėzus kalbėjo.

Net geri tikintieji dažnai būna panašūs į Mortą; darydami gerus darbus, jie būna pilni rūpesčių ir ne kartą užmiršta klausytis Dievo žodžio. Kaip jo klausomės bėgant dienai, ir mes esame kviečiami pasitikrinti, nes nuo to priklauso mūsų tikėjimo gylis, o galbūt ir visa amžinybė.

Dievas mus nuolat kalbina, tik nebūtinai taip, kaip prakalbino Abraomą, pažadėdamas, kad jo žmona Sarai po metų susilauks sūnelio. (plg. Pr 18,10).

Dažniausiai Dievas kalbina mus per Šventąjį Raštą, per Jo įkvėptas ir čia užrašytas mintis bei paties Jėzaus pasakytus žodžius. Dėl to turėtume kasdien jį atsiversti ir perskaityti vieną kitą mintį. Tai turėtų tapti tokiu pat įpročiu, kaip kasdien sėstis prie valgių stalo. Rečiausiu atveju Dievo žodis turėtų mus prakalbinti sekmadieniais, kai švęsdami Eucharistiją klausomės Evangelijos skaitinių.

Tačiau Dievas mus kalbina ir kitokiais būdais, pavyzdžiui, per asmenis ar įvairius gyvenimo įvykius. Lankydamasis Rusijoje, susipažinau su katalikų kunigu, kuris jaunystėje net nebuvo katalikas. Kai šv. Jonas Paulius II lankėsi Lenkijoje, pasinaudodamas galimybe, dar būdamas jaunuolis, jis nutarė nuvykti ten, tačiau ne popiežiaus pamatyti, bet nusipirkti džinsų ir kitų deficitinių prekių. Atvykęs į Lenkiją, pamatė šimtus tūkstančių jaunų žmonių, atėjusių susitikti Šventuoju Tėvu, ir šis vaizdas jį taip paveikė, kad tapo kataliku ir net nutarė studijuoti teologiją bei tapti kunigu.

Dažnai Dievas mus kalbina, prieš tai atsiųsdamas kokį nors išbandymą ar kančią. Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola jaunystėje buvo pramuštgalvis riteris, kuriam rūpėjo tik garbė ir moterys. Dievas jį prakalbino, kai jis sužeistas gydėsi ir iš nuobodulio pradėjo skaityti pirmą po ranka pakliuvusią knygą apie šventųjų gyvenimą. Riterio sąmonę nušvietė mintis, kaip tuščia tarnauti žemiškajam karaliui ir siekti garbės, nes kur kas geriau tarnauti dangaus ir žemės Karaliui. Paveiktas šio Dievo prakalbinimo Ignacas pakabino riterio šarvus prie Marijos altoriaus ir nutarė tarnauti Jėzui. Su bendraminčiais įkūrė Jėzaus Draugiją. Ji bėgant šimtmečiams darė ir tebedaro nesuskaičiuojamą daugybę gerų darbų Bažnyčiai ir toms šalims, kuriose išvysto savo veiklą. Prieš 450 metų į Lietuvą atvykę jėzuitai Vilniuje įsteigė kolegiją, vėliau tapusią universitetu.

Menu ir iš savo patirties, kaip stipriai Dievo žodis gali prakalbinti. 1983 metų vasarą praleidau Vilniuje KGB kalėjime. Buvo nelengvas metas. Vargino dažni ir ilgi tardymai, o perspektyvoje švietė miglota ateitis: buvo aišku, kad laukia ilga bausmė. Ir taip slogią nuotaiką blogino kameros aplinka: per vienintelį langą nesimatė dangaus, o tik storos geležinės grotos; kitame kameros gale buvo geležimi kaustytos durys ir už jų girdėjosi sargybinių žingsniai. Apniktas slogių minčių, atsiverčiau Šventąjį Raštą ir pataikiau skaityti Jėzaus pasakojimą apie tai, kad nereikia būti bailiai susirūpinusiems, ką valgysime ar ką vilkėsime, nes jei dangaus Tėvas pasirūpina padangių sparnuočiais ir lauko lelijomis, Jis pasirūpins ir mumis (plg. Mt 6, 25–34 ), Šie Evangelijos žodžiai kaip žaibas perskrodė sąmonę, atsirado didelė ramybė: jei Dievas vedė iki šiolei, Jis ves ir toliau.

Dievo žodį Jėzus palygino su sėkla, kuri gali nukristi į gerą žemę ar į pakelės griovį (plg. Lk 8, 5–8). Nukritusi į pakelę sėkla sunyksta, bet nukritusi į gerą žemę duoda šimteriopą vaisių. Pasitikrinkime, kokia yra mūsų širdies dirva, ar esame laisvi priimti Dievo žodį, jį saugoti ir duoti vaisių.