Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Viešpatie, išmokyk mus melstis!

„Tėve mūsų“ yra Jėzaus Kristaus išmokyta malda, kurią dažniausiai kalbame. Bažnyčios tėvai ją vadina Evangelijos sinteze, o tai reiškia, kad joje slypi visi Dievo žodžio turtai. Tačiau tai, ką dažnai kalbame, kelia pavojų būti nedėmesingiems ir iš šios maldos negauti trokštamų vaisių.

Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: Tėve mūsų, kuris esi danguje“ (Mt 6,7–9). Ši malda yra brangi ir dėl jos autoriaus, ir dėl turinio, todėl pabandykime į jį įsigilinti.

Malda „Tėve mūsų“ skatina mus mąstyti ne tiek apie save, kiek apie kitus; šioje maldoje nieko neprašome tik sau, bet ir sau, ir kitiems: „Kasdienės mūsų duonos duok mums“; „Atleisk mums mūsų kaltes“; „Neleisk mūsų gundyti“ etc.

Jėzus mokė kreiptis į Dievą ne kaip į galingą dangaus ir žemės Kūrėją, kurio rankose yra pasaulio ir mūsų likimas, bet kaip į savo vaikus mylintį Tėvą. Kreipinys „Tėve“ yra ne metafora, bet tikrų tikriausia tikrovė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ – rašo apaštalas Jonas (1 Jn 3, 1).

Dievas, į kurį kreipiamės kalbėdami „Tėve mūsų“, nėra tolimas, mūsų nepažįstantis; jis yra arčiau mūsų, nei mes galėtume tai įsivaizduoti. Apaštalas Paulius graikų Areopage kalbėjo: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose <...>. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. <...> Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 24–25.28).

„Tėve mūsų“ yra tobulos maldos pavyzdys; joje tiksliai išdėstyti maldavimų prioritetai. Mes savo maldą dažnai pradedame nuo savęs, prašydami sau sveikatos, pasisekimo, vaikų gerovės ir pan., o Jėzus moko maldoje labiausiai telktis į Dievą, kad jo vardas būtų labai gerbiamas, kad jis viešpatautų žemėje, kad negyventume pagal savo užgaidas, bet veiksmus derintume su jo valia.

Jeigu žemėje visi paisytų Dievo valios, jei leistų jam viešpatauti, žemė virstų rojaus sodu. Mūsų tarpe tiek daug yra nesantaikos ir ginčų vien dėl to, kad daugelis stengiasi įgyvendinti savo, bet ne Dievo norus.

Antroje maldos „Tėve mūsų“ dalyje mūsų prašymai nukreipti į žmonių reikalus. Prašome kasdienės duonos. Ši duona nėra tik tai, kas pasotina kūno alkį, bet ir dangiškoji Duona – Eucharistija, maitinanti mūsų dvasią. Kasdienė duona taip pat yra mūsų pastogė, darbas, poilsis ir daugelis kitų dalykų, be kurių neįsivaizduojame savo egzistencijos.

Dievo gailestingumas mums yra ne mažiau reikalingas už kasdienę duoną. Visi esame silpni, pažeidžiami ir darome didesnių ar mažesnių klaidų bei nuodėmių. Išsivaduoti iš blogio patys esame nepajėgūs, todėl maldaujame Dievo atleidimo, ir kad būtume jo verti, pirmiausia privalome būti atlaidūs kitiems. Tėve, atleisk, nes ir aš atleidžiu savo skriaudikams ir niekintojams.

„Tėve mūsų“ pabaigoje išsakome svarbų prašymą, kad Dievas mus apsaugotų nuo supančio blogio ir gundymų atvejais stiprintų mūsų jėgas, kad nesukluptume.

Tokia yra Viešpaties išmokyta malda; ją sąmoningai ir nuoširdžiai kalbėdami galime tapti geriausiais Jėzaus mokiniais. Šv. Teresės Kūdikėlio Jėzaus pavyzdžiu, lėtai kalbėdami „Tėve mūsų“, leiskime Dievo žodžiui paliesti slapčiausius mūsų sielos kampelius. Kas moka gerai melstis, moka ir šventai gyventi.