Andrėjus Gaidamavičius. Kaip ministerija miškus atkuria

asmeninio archyvo nuotrauka 

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika nesupranta, kad gamtosauga yra daugiau nei medžioklė ir miškų ūkis. 

„Leiskit medžioti, tada kalbėsim”, - maždaug tokį ultimatumą jis buvo išreiškęs saugomų teritorijų darbuotojams, kai jis dar buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku. 

Punios šilas turėjo būti laisvai lankomu rezervatu, bet, žinoma, medžioklė jame nebūtų galėjusi tęstis, nes koks gi tai rezervatas, jei jame medžiojama. O medžiojamų žvėrių ten iš ties gausu ir tokių medžioklės plotų medžiotojai, su ministru priešaky, nė už ką nenori atsisakyti. Aš esu įsitikinęs, kad ir dėl vietinių, Punios miestelio gyventojų bruzdėjimo, labiausiai kalti medžiotojai. Jau jie tai moka tai padaryti. 

Kai buvau nuvažiavęs pakalbėti su vietiniais, tai supratau, kad jie iki tol buvo gerai apdoroti dezinformacija ir demagogija: kad bus uždraustas lankymasis, nebus galima žvejyba Nemuno pakrantėse, kad vabalai mišką sugrauš, kad visas Punios šilas pavirs šabakštynu ir t.t. Žmogus galvoja, kad jis geriau už gamtą žino, kaip jai reikia tvarkytis. Bet užtenka pasižvalgyti po nedidelius kitus Lietuvos rezervatus, tai nė vienas iš jų nesupuvo ir vabalų nesugraužtas. Nė vieno rezervatuose esančio miško nereikia gelbėti ar kaip nors „atkurti”.

Jei ir reikia ką nors atkurti, tai smegenų pilkąsias ląsteles Aplinkos ministerijoje dirbančiųjų galvose. Nes paskaičius pastarųjų dienų ten gimstančius teisės aktų projektus, atrodo, kad juos rašo Lietuvos nekenčiantys žmonės. Kad ir tas siūlomas miško savininkų, nekertančių savo mišką apmokestinimas. Arba jau trečias Miškų įstatymo projektas, skirtas neva sumažinti plynuosius kirtimus, o iš tikrųjų leisiantis galutinai pribaigti nacionalines saugomas teritorijas. 

Šiame naujame Miškų įstatymo projekte, kuriam pasiūlymus kviečiama pateikti iki liepos 22 dienos, griežčiausios apsaugos draustiniuose (IIA grupė) atsirado ūkininkavimo tikslas, o rekreaciniuose miškuose (IIB grupė) siūloma leisti atvejinius kirtimus. Tai reiškia tą patį, kaip leisti plynus kirtimus, nes atvejinis nuo plyno skiriasi tik tuo, kad kertant paliekamos sėklinės pušys, kurios vėliau vistiek iškertamos. Štai yra Labanoro girioje toks Laukagalio telmologinis (pelkių) draustinis, kuriame negaliu moksleiviams parodyt čia gausiai žydinčių orchidėjinių augalų, nes vaikščioti draudžiama. Bet medžioti galima, visa pelkė apstatyta medžiotojų bokšteliais. Mišką kirsti irgi galima, jau dabar dalis draustinio nužymėta kirtimui.

Arba paežerės. Visiems trims šios Vyriausybės kadencijos aplinkos ministrams pirštu parodžiau, kiek bus iškirsta paežerių kraštovaizdžio ir hidrografiniuose draustiniuose. Paaiškinau, kad tai vyksta dėl to, kad pagal dabar galiojantį ministro įsakymą miško žemėje nėra jokių vandens apsaugos zonų (jos sulygintos su vandens apsaugos juostomis, kurios yra tik keli metrai nuo kranto). Bet vietoj to ministerija savo nauju „šedevru” siūlo atvejiniais kirtimais paskersti iki šiol nekirstus, nedidelio ploto rekreacinius miškus, kuriuose stovyklautojai nebijodami baudų galėjo statyti savo palapines. Motyvas aiškinamajame rašte paprastas - reikia „atkurti” miškus. Taigi kol dar nesibaigė vasara, skubėkite pabūti savo mėgstamose paežerėse Labanore ir kitur. Nes vėliau „atkurs”, kelmus tik rasite.

Labanoro klubas nebeteiks jokių pasiūlymų Aplinkos ministerijai dėl miškų. Nes neverta ir atsibodo. Kiekvieną kartą vis tas pats:

- Nusiunčiam raštą su pasiūlymais;

- Laukiam, kol pagaliau ministerija, atsižvelgusi (arba ne) į tuos pasiūlymus, pateiks įstatymo projektą Seimui;

- Bet Seimui nieko nepateikia ir vietoje to parengia naują projektą, kuriam vėl kviečia teikti pasiūlymus...

Supratau, kad esame įvelti į kažkokį ministerijos žaidimą, tad nuo šiol pasiūlymus teiksim tik tiesiogiai Seimui. Žaiskit tuos savo žaidimus patys, Aplinkos ministerija. Būtų mano valia, iškelčiau jus ne į Kauną, o į Mėnulį. Kuo toliau nuo mūsų! Nes gamtai nuo to tikrai būtų tik geriau. Pastaruosius metus kaip niekad anksčiau reikėjo skirti jėgų saugoti gamtą nuo tų, kuriems už gamtos saugojimą mokame atlyginimą... 

P. S. Atsiprašau už tokį sarkazmą. Pykti jau nebėra jėgų.