Remigijus Šimkus. Pažadėjai – patiešijai, neištesėjai – negriešijai... Ar tikrai?

Kasdien pastebime keliuose riedančius prabangius automobilius, statomas naujus gražius namus, modernėjančius ūkininkų ūkius su naujais pastatais, nauja brangia technika. Toks vaizdas tikrai stiprina įspūdį, kad Lietuvoje gyvenimas sparčiai gerėja. Man, važiuojant per Lietuvą, labai patinka pasidžiaugti žmonių darbštumu, daugelio sodybų gaspadorių individualiu požiūriu į aplinkos, grožio suvokimą: dažna sodyba išskirtinė, originali ir puoselėjama. Jaučiu pagarbą žmonių darbštumui ir išradingumui,

Tačiau greta gražių sodybų matome kitą vaizdą: tuščias, apgriuvusias trobeles, ištuštėjusius kaimus, senas, surūdijusias, praeito amžiaus gamybos, dūmais apsipylusias mašinas. Važiuoji paskui tokią ir nėra kuo kvėpuoti. Pradžioje suima pyktis: ant to automobilio savininko, ant pareigūnų, kad leidžia tokiam transportui važinėti. Bet susimąstęs paklausi: jei bendras vaizdas išties taip gerėja, kodėl nemažėja tokių automobilių? Iš kur tokie kontrastai? Galiausiai – kodėl tuomet mūsų šalies vystymasis vyksta žmonių nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo savo valstybe linkme?

Mieli skaitytojai, pabandysiu pasidalinti supratimu, kodėl mūsų jaukioje valstybėlėje atsirado tokie dideli kontrastai. Kartu panagrinėsime, kiek mes sukuriame bendro produkto ir kokią dalį jo sudaro į biudžetą surenkami mokesčiai. Remsimės viešai valstybės institucijų skelbiamais ir žemiau lentelės formoje pateiktais duomenimis.

Metai	Bendras produktas mlrd. eur.	Biudžeto asignavimai mlrd. eur.	Biudžetas, proc. nuo BVP
2010	27,22	6,14	22,5
2014	36,56	7,56	20,6
2018	44,20	9,07	20,5

Lentelėje matome, kaip nuo 2010 m. buvo vystoma mūsų ekonomika. Nuo 2010 m. iki 2018 m. bendras vidaus produktas (BVP) išaugo 17 mlrd. eurų, 62 procentais. 2010 m. nuo sukurto 27,22 mlrd. eur. BVP į biudžetą surinkome 6,14 mlrd. eurų (skaičiuojant procentais – 22,5 %). Pastebime, kad ekonomikai augant, ši procentinė išraiška vis mažėja ir 2018 m. tesiekia 20,5 %.

Skaičiai aiškiai sako, kad valdžios sektoriaus užtikrinamas biudžeto surinkimas negerėja: net nesugebama išlikti iki tol buvusiame lygyje. Apie pagerėjimą, ką mums vis žada valdantieji, neverta nė kalbėti. Kaip vertinti tokį pažadų ir realybės neatitikimą? Nemanau, kad jie kvailesni už mane ir nesupranta ką daro. Tikėtina, kad tai tiesiog piktybiškas vengimas atlikti savo pareigas. Juk tam, kad mokesčių surinkimas pagerėtų, tereikėtų, jog atitinkami pareigūnai – muitininkai, mokesčių inspektoriai, FNTT, STT, prokuratūros ar policijos atstovai – savo darbą dirbtų sąžiningai.

Be abejonės, reikia ir realių Seimo pastangų įstatyminę bazę sutvarkyti taip, kad stambiu mastu mokesčius piktybiškai slepiantys asmenys nebūtų toleruojami. Už mokesčių slėpimą visose civilizuotose šalyse numatoma baudžiamoji atsakomybė, tai sunkus kriminalinis nusikaltimas. O mes Lietuvoje murkdomės savo ištižime ir bestuburystėje. Kitose šalyse vengti mokesčių tiesiog net neapsimoka, nes jų vengdamas realiai rizikuoji prarasti ne tik daug daugiau pinigų, bet ir gerą vardą ar galimybę toliau vykdyti veiklą. Tuomet, kuomet užtikrinama darbo verta alga, mokytojams į ministeriją nereikia laipioti per langus, daktarams nereikia „dovanų‘‘, o pareigūnams kyšių.

Galima sakyti – bet juk visur situacija vienodai bloga. Taip nėra. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai ir estai mokesčius renka daug sėkmingiau: latviai – į biudžetą surenka 32 % nuo BVP, estai, net 39 %. O, kaip minėta, mes... tik niekingus 20,5 %. Dabar vykdoma mokesčių reforma mūsų situacijos nepagerins. 2019 metais procentinis surinkimas bus dar mažesnis. Juolab, kad nuo pat krizės nei prezidentūra, nei buvusios vyriausybės nepateikė nė vieno įstatymo, realiai mažinančio atskirtį. Vėlgi, o ką vis žada ateinantys į valdžią? Mažinti atskirtį, gerinti biudžeto surinkimą, kelti pragyvenimo lygį.

Mokesčių nesurinkimo problema kompleksinė. Todėl ir priežasčių, kodėl mokesčiai nesurenkami, daugybė. Bet, sakyčiau, viena yra itin svarbi. Kitaip nei estai, nepriėmėme desovietizacijos įstatymo ir nepasirinkome skandinaviško ekonomikos vystymosi modelio. Pas juos gėda pažeidinėti įstatymus, gėda nemokėti mokesčių, gėda gerai dirbančiam žmogui mokėti mažą algą. Na, o mes likome su sovietiniais gyriais ant kojų ir dabar gyvenam prie suskilusios geldos, kuomet realiai lobsta „naujasis elitas‘‘. Tas pats, kuris prie lovio buvo ir sovietų laikais, ir naujieji nusikaltėliai. Nemažai tokių žmonių ir jų statytinių daro įtaką ir valdžios priimamiems sprendimams bei įstatymų rengimui.

Bet ne viskas taip blogai. Yra ir gera naujiena. Europa bunda iš liberalkomunistinio marazmo, o tautos kyla tam, kad išsaugotų Europą, kaip tautų sąjungą, su tikromis, per tūkstantmečius patikrintomis vertybėmis: šeima, tikėjimu, bendruomene, tauta, valstybe. Manau, kad stebėdami Europoje vykstančius procesus turime susivokti ir Lietuvoje: per rinkimus palaikyti tuos, kurie dar stovi mūsų kultūros, kalbos ir šeimos tradicijų sargyboje. Kitaip toliau gyvensime laukinių vakarų ir dar didesnės atskirties sąlygomis. Be jokios tautinės kultūros, be savo kalbos, be lyties, be šeimos, tik vartotojiškame jovale, kuris unitarinėje Europos Sąjungoje besitęstų nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Ar mums to reikia?