Po EŽTT sprendimo nebegalima pasitikėti Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija

pozicija.org

Lietuvos visuomenę nudžiugino žinia apie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kovo 12 dienos išvados byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16). Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad nacionaliniams teismams nuteisus buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą už genocidą prieš Lietuvos partizanus, nebuvo pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnis.

Primename, kad 1931 metais gimęs buvęs KGB pareigūnas S. Drėlingas  1956 metų spalį dalyvavo slaptoje operacijoje Kaune sulaikant A. Ramanauską-Vanagą. Po sulaikymo A. Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankintas, okupacinis teismas jam skyrė mirties bausmę, 1957 metais jis nužudytas. Partizanų vado palaikai identifikuoti ir iškilmingai buvo palaidoti praėjusiais metais.

EŽTT pripažino, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas  gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.

Už tokį sprendimą balsavo penki Strasbūro teismo teisėjai, du buvo prieš.

Teisėjai pripažino, kad sovietų represijos turėjo tikslą paveikti lietuvių tautos demografinę padėtį, o partizanai ir jų ryšininkai „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“.

Strasbūro teismas pabrėžė, kad nors S. Drėlingas pats nepriėmė sprendimo įvykdyti egzekuciją A. Ramanauskui-Vanagui, „net ir eilinis karys negali visiškai, aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu lygiu pripažįstamas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“.

Atkreiptinas dėmesys, kad vertindamas sovietų nusikaltimus byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05) EŽTT buvo padaręs kitokią išvadą. Tačiau nagrinėdama S.Drėlingo bylą Didžioji kolegija pakeitė to meto aplinkybių Lietuvoje vertinimą, pažymėdama, jog  iš karto nebuvo akivaizdu, kad genocido konvencijoje vartojama sąvoka „nacionalinė“ ir „etninė“ gali būti išplėsta ir ji apimtų partizanus.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol. Būtent S. Drėlingas ir jo advokatai teigė, kad partizaninis judėjimas turi būti vertinamas kaip politinės grupės veikla, todėl veiksmai prieš partizanus negali būti laikomi genocidu.

Tačiau Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais. Pokario ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių. Todėl EŽTT rėmėsi Lietuvos teismų išvadomis, kuriose teigiama, kad Lietuvos partizanai sudarė didelę „tautinės“ ir „etninės“ grupės, saugomos pagal genocido konvenciją, dalį, kad partizanai „vaidino svarbų vaidmenį saugant lietuvių tautos tautinę tapatybę, kultūrą ir tautinę sąžinę“ ir  kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas pagal Genocido konvenciją gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

1996 ir 2006 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) yra priėmusi rezoliucijas, kuriose aiškiai pripažįstamas komunistinių nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir karo nusikaltimų egzistavimas. ETPA yra pripažinusi masinių nusikaltimų faktus Centrinėje ir Rytų Europoje, pažymėdama, kad tie nusikaltimai buvo teisinami klasių kovos teorija ir proletariato diktatūros principu, ir visa tai leido eliminuoti arba likviduoti daugybę žmonių.

ETPA rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl ET valstybės narės nėra įpareigojamos niekaip į tai reaguoti. Tuo tarpu šis EŽTT sprendimas įpareigoja Lietuvą  griežčiau vertinti komunistinio režimo padarytus nusikaltimus Lietuvai, peržiūrėti taikomas sankcijas už genocido nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neigimą, teisinimą ar menkinimą.

Kartu Lietuvos valstybei atsirado prievolė griežčiau vertinti ideologinę propagandą (įskaitant ir literatūros kūrinius), nukreiptą prieš pokario partizaninio judėjimo menkinimą. O tai reiškia, kad Vyriausybei ir Kultūros ministerijai pirmiausia iškilo prievolė persvarstyti Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sudėtį, nes būtent ši komisija neseniai diskreditavo Nacionalinę premiją, skirdama ją kontraversiškai vertinamam rašytojui, romano “Žali” autoriui Mariui Ivaškevičiui.

Priminsime, kad Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją sudaro Viktorija Pakerienė (literatūrologė), Audrius Ambrasas (architektas), Vaclovas Augustinas (kompozitorius ir dirigentas), Juozas Budraitis (teatro ir kino aktorius), Jūratė Katinaitė (muzikologė), Ramunė Marcinkevičiūtė (teatrologė), Nerijus Milerius (filosofas), Deimantas Virgilijus Narkevičius (skulptorius ir filmų kūrėjas), Jūratė Sprindytė (literatūrologė), Audrius Stonys (kino režisierius), Jūratė Tutlytė (menotyrininkė).

Po kovo 12-osios EŽTT sprendimo byloje byloje Drėlingas prieš Lietuvą visuomenė  nebegali pasitikėti šios  komisijos vertybinėmis nuostatomis ir jų priimtais sprendimais.

EŽTT išvadas skaitykite ČIA.

pozicija.org