Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Valdyti ar tarnauti

„Dvasia jį (Jėzų) vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų ir jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4,1). Šie Evangelijos žodžiai apsprendė Bažnyčios pasirinkimą Gavėnios metui – pasiruošimui švęsti Kristaus prisikėlimą skirti keturiasdešimt dienų.

Gavėnią pradėjome pelenų barstymo apeiga, kuri priminė atgailos būtinumą. Visi esame klystantys ir visi esame reikalingi atgailos. Atgailos esmė -nėra tik kažko išsižadėjimas, bet aiškus, tvirtas apsisprendimas gyventi Dievo šviesoje. Tačiau toks gyvenimas nėra lengvas, todėl daugelis žmonių yra lengvai sugundomi rinktis gyvenimą be Dievo. Save teisindami, jie bando save ir kitus įtikinti, kad toks gyvenimas reiškia pažangą.

Evangelistas Lukas pateikia Jėzaus ir šėtono akistatą. Po ilgo, keturiasdešimt dienų trukusio pasninko Jėzus buvo labai alkanas; velnias, žinodamas, kad lengviausia yra sugundyti alkaną žmogų, tuojau prisistato kaip jo draugas.

Mes taip pat dažnai būname alkani. Ir ne tik duonos. Alkani pinigų, malonumų, lengvo gyvenimo; kai kada alkani alkoholio ar narkotikų. Tuomet įvyksta mūsų ir šėtono akistata: gundytojas alkanam visuomet turi ką pasiūlyti.

Velnias Jėzui siūlė akmenis paversti duona. Nesiūlė užsidirbti ar paprašyti duonos, bet tiesiog padaryti stebuklą. Tokio stebuklo laukia visi tinginiai, siekiantys pačiu lengviausiu keliu užsitikrinti sotų gyvenimą.

Gundytojas yra atkaklus ir pralaimėjęs, nepasitraukia, bet toliau rezga savo pinkles. Jis pasiūlo Jėzui kažką daugiau už duoną: per viena akimirka jis parodė visas pasaulio karalystes ir pažadėjo jas atiduoti Jėzui, jei šis parpuolęs ant žemės pagarbins jį, šėtoną.

Gundymas valdžia yra bene stipriausias iš visų gundymų. Kelių mėnesių laikotarpyje – nuo savivaldos iki prezidento rinkimų – šitai akivaizdžiai matėme ir dar matysime. Jei visi siekiantieji valdžios norėtų tik tarnauti žmonėms, bet ne viešpatauti ir iš to viešpatavimo gauti sau naudos, šėtonui nebūtų ką veikti.

Atkreipkime dėmesį, kaip velnias gundo Jėzų: jis melavo - žadėjo duoti tai, ko neturi. Jis sakė: „(Karalystės) man atiduotos ir kam noriu, tam jas dovanoju“. Tos karalystės priklauso tik Dievui, bet velnias tvirtino, kad tai jo nuosavybė, kurią jis pasiruošęs atiduoti savo draugams bei gerbėjams.

Sovietmety KGB verbavo kunigus ir pasauliečius tarnauti okupantui ir už ištikimą tarnystę taip pat daug ką žadėjo; tik nepasakydavo, kad tai bus išdaviko kelias, kuris atves į aklavietę – visišką asmenybės degradaciją.

Gundytojas ir šiandien, žadėdamas valdžią, nutyli, kad savanaudiškas valdžios turėjimas niekuomet nepadaro žmogaus laimingo, bet jį apiplėšia ir dvasiškai nuskurdina. Kiek daug tokių dvasinių skurdžių matome aplink save!

Velnias, žadėdamas valdžią, siekia ne padaryti žmogų laimingu, bet jį pavergti. Būtų labai gera, jei visi trokštantieji valdžios, bent truputį susimąstytų, kokie pavojai slypi savanaudiškame valdžios turėjime.

Jėzus gundytojui, siūlusiam pasaulio karalystes, atsakė trumpai ir aiškiai Biblijos žodžiais: „Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Mes, žmonės, esame linkę apsigaudinėti, manydami, kad galima šiek tiek tarnauti Dievui ir šiek tiek - šėtonui. Šitaip elgdamiesi mes darome nuodėmę, nes Jėzus yra aiškiai pasakęs: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16,13).

Gavėnios pradžia kviečia mus į labai rimtą susimąstymą, kam ir kaip mes tarnaujame? Tarnystė Dievui žmogaus nepavergia, bet jį išlaisvina; pavergia tik tarnavimas Jėzaus ir mūsų gundytojui.